SAVAITĖS KLAUSIMAS. Koks buvo jūsų pirmasis darbas?

Vasara ne tik atostogų metas, bet ir galimybė jaunimui užsidirbti. Ir studentai, ir moksleiviai žvalgosi sezoninių darbų, kad kišenę šildytų ne tėvų duoti, o pačių uždirbti pinigai. Tikrai ne vienas saugome prisiminimų apie braškių lysvėse ar turgavietėse su agurkais praleistas vasaras.

„Panevėžio balsas“ šįkart panevėžiečių klausia: o koks buvo jų pirmasis darbas? Ar pamena, kam išleido savo pirmąją algą?

Visvaldas MATKEVIČIUS

Panevėžio prekybos, pramonės ir amatų rūmų generalinis direktorius

Visvaldas Matkevičius P. Židonio nuotr.

Labai gerai atsimenu savo pirmąjį darbą – kolūkyje ravėjau cukrinius runkelius, taip pat krovėme vadinamąsias šiaudų kitkas ir vežėme į kluoną.

Man buvo penkiolika metų, ką tik baigęs aštuonias klases. Tą vasarą puikiai prisimenu, nes prie šulinio pasodinau kaštoną, iš kurio išaugo nuostabus medis.

Esu gimęs ir augęs Šiauliuose, bet abu tėvai, mokęsi vienoje klasėje, iš Ignalinos rajono skirtingų kaimų. Visas vasaras leisdavau pas senelius. Ir tėvai vasaros atostogas leisdavo kaime, o ten darbų netrūko.

Tikrai nėra nieko blogo paravėti cukrinius runkelius ar pačiaudėti nuo džiūstančio šieno kvapo. Ir pinigų užsidirbi, ir gauni neįkainojamą patirtį bei įdomų užimtumą. O po darbo dar būdavo laiko ir nusimaudyti ežere, ir pavėžiauti. Pasidarydavome deglus, o iš moteriškų pėdkelnių – sietelius ir pusę nakties gaudydavome.

Man atrodo, pirma mano alga buvo 86 rubliai. Už juos nusipirkau laikrodį ir švarką, dar šiek tiek liko. Kitos vasaros irgi panašiai prabėgdavo.

Darbas nieko dar nesugadino, o padirbėti jaunam žmogui labai sveika, daug sveikiau, nei dienas leisti prie kompiuterio ar televizoriaus. Žinoma, mūsų laikais tas pats televizorius rodė tik du kanalus, o jo dydis siekė vos tris sprindžius.

Vita POVILONIENĖ

Audėja

Vita Povilonienė. P. Židonio nuotr.

Pirmasis mano darbas buvo pačios sugalvotas prekiavimas savo darželio gėlėmis. Prisiskindavau tulpių ar pakalnučių ir su kibirėliu rankoje keliaudavau į turgelį prie „Bičiulio“. Tada man buvo kokie 9–10 metų.

Nepamenu, kur tuos pirmuosius pinigėlius išleisdavau, bet turbūt kokiems vaikiškiems niekučiams. Jau vėliau, kai mama įsigijo pirmąsias audimo stakles, pramokusi austi užsidirbdavau nuausdama vieną kitą gaminį.

Pirmieji darbai tikrai nebuvo sunkūs, mane motyvavo uždarbis ir galimybė nusipirkti, ko labai norėjosi.

Nuo paauglystės buvau taupi, tad net už nedidelį uždarbį sugebėdavau ir norimą daiktą įsigyti, ir kokį naujesnį rūbą, ir kuklioms pramogoms užtekdavo.

Manau, susipažinti su darbo rinka anksti be galo naudinga, nes finansinio raštingumo žmonėms dabar neretai trūksta.

Tų žinių reikėtų įgyti kuo anksčiau, kad vėliau būtų lengviau tvarkytis su finansais, kad išmoktume ir skaičiuoti, ir taupyti, ir atsakingai valdyti savo pinigus. Juk savo uždirbtuosius išleisti sunkiau nei tiesiog duotus tėvų.

Labai pritariu finansinio raštingumo pamokoms mokyklose, bet ne kartą įsitikinau, kad geriausios pamokos ateina iš gyvenimo.

Egidijus KALUINA

Valstybinių miškų urėdijos medelynų padalinio vadovas

Egidijus Kaluina. P. Židonio nuotr.

Nuo pat dešimties metų bitininkauju.

Bitininkai buvo mano senelis, tėtis, juo tapau ir aš, o dabar bitininkauja ir mano sūnus. Taigi, pačiu pirmu savo darbu vadinčiau bitininkavimą. Pirmas mano uždarbis – pinigai, gauti pardavus medų.

Niekada man nebuvo baisūs bičių įgėlimai. Sakyčiau, net laukdavau jų. Įgėlus bitei tapdavo tikrai aišku, kad atėjo pavasaris, pabudo gamta, o kartu atėjo ir džiaugsmas. Būdamas vaikas medų esu pardavinėjęs ir turguose, ir per įvairias šventes. Nemažai jo išdovanodavau, dovanoti medų man buvo ir tebėra malonu.

Vaikui reikia kantrybės, reikia atkaklumo prekiaujant turguje, o viso to man pakako.

Kadangi jau vaikystėje svajojau apie tolesnį bitininkavimą, kiek prisimenu, pirmieji mano uždirbti pinigai buvo skirti bitininkystės reikmenims įsigyti. Kai pavyko užsidirbti daugiau, pirkau dviratį. Paties uždirbtų pinigų tam neužteko, prisidėjo tėvai.

O tikrą pirmą algą užsidirbau jau po studijų įsidarbinęs Paežerio girininkijoje eiguliu.

Bet bitininkavimo neatsisakau iki šiolei, turiu net 40 bičių šeimų.

Tačiau dabar bitininkavimas likęs vien hobiu, tai mano laisvalaikis, kurio lieka po darbų.

Ilona ŽVINAKIENĖ

Tapytoja, pedagogė, meno terapeutė

Ilona Žvinakienė. P. Židonio nuotr.

Su drauge dar būdamos visai mažos dviračiais važiavome į fantastišką Žemaitijos vietą – Gondingos piliakalnį (Plungės r. – aut. past.) skinti šermukšnių. Paskui džiovinome ir pardavėme vaistažolių supirkėjams. Tie šermukšniai augo privačiame kieme, reikėjo su šeimininkais tartis, prašyti. Ne dėl pinigų taip stengėmės, mums svarbiau buvo, kad pačios savarankiškai užsidirbsime.

Vėliau dvejus metus per vasaros atostogas dirbau lopšelyje-darželyje auklyte su mažiukais iki 3 metukų. Reikėjo ir pamaitinti, ir ant puoduko pasodinti, bet svarbiausia – pietų migdyti. Būdavo, visi sugula pietų miego, o koks vienas nusprendžia nemiegoti ir kitiems neleidžia.

Pirmus užsidirbtus pinigus išleidau, matyt, smulkmenoms. Gyvenome Žemaitijoje, turbūt į Palangą nulėkdavau už savo algą (juokiasi).

Manau, visiškai neturėjau jokio pašaukimo dirbti su vaikais. Ėjau į tą darželį tik dėl to, kad jame dirbo mama. Mokiausi gerai, baigusi vidurinę galėjau bet kur stoti. Į Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultetą stojau ne dėl to, kad būčiau norėjusi tapti mokytoja, o kad būčiau menininke. Turbūt niekas mūsų kurse nenorėjo dirbti mokykloje. O dabar galvoju, kad tokios studijos buvo labai geras pasirinkimas – gali ir mokytoju dirbti, ir būti menininku. Dabar jaučiuosi tikrai savo rogėse.