-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Nors ne visada išvengsime streso ar viršvalandžių darbe, svarbu išmokti atsipalaiduoti.
Panevėžiečių klausiame, kaip jie atsipalaiduoja po darbo dienos? Ar darbo rūpesčiai lieka už kabineto durų, ar keliauja kartu į namus? O gal į darbą – kaip į šventę?
Geriausiai atsipalaiduoju namuose, ant sofos ištiesusi kojas. Tenka daug bendrauti, tad po darbų labiausiai norisi ramybės ir vienatvės. Taip pat viena iš atpalaiduojančių veiklų – išskirtinai minkštinto lino drabužių siuvimas. Tai mudviejų su seserimi veikla, abi kuriame modelius, bet ji daugiau rūpinasi lekalų gamyba, techniniais siuvimo niuansais, o aš dažniau darau sukirpimus ar lyginu. Paprasti ir elementarūs, neįpareigojantys darbai, bet labai atpalaiduoja. Tai veikla, kuri išties padeda atitrūkti nuo bet kokių rūpesčių.
Siuvimą atradome visai atsitiktinai, gal iš to lietuviško pavydo (juokiasi). Tarp pažįstamų pamačiau, kad žmogus, visiškai nesusijęs su mada ir dizainu, atidarė savo drabužių parduotuvę. Mano sesė diplomuota dizainerė, ne tik sau, bet ir man pasiuvusi ir sumodeliavusi daug suknelių. Pagalvojau: turime idėją, užsidegimo, daug žinių, kodėl nepabandyti? Taip žingsnis po žingsnio atsirado ir pirmieji modeliai. Nors šiai mūsų veiklai kiek daugiau nei metai, džiaugiuosi ją atradusi. Man tai vienas malonumas.
Vieną kartą per savaitę lankau jogą, o kitas dienas ja užsiimu rytais 15–20 minučių. Tai labai geras atsipalaidavimo būdas. Joga susidomėjau seniai. Mano pirmoji jogos mokytoja buvo mano velionė žmona. Jau kokį 20 metų praktikuoju jogą, tai man labai gerai padeda, panaikina visą stresą ir įtampą. Kadangi gyvenu name, turiu sodą, labai gerai padeda atsipalaiduoti ir darbas sode. Turiu du anūkus. Su jais irgi atsipalaiduoju. Kartu žaidžiame šaškėmis. Mėgstu važinėti dviračiu.
Poilsis labai svarbus. Kad galva išsivalytų, būtina gerai pailsėti – ne mažiau kaip 7 valandas. Reikia ir fizinės veiklos: pasivažinėti dviračiu, pasivaikščioti.Prisipažinsiu, ne visada man pavyksta laikytis poilsio ir darbo režimo, būna, išvykstu į komandiruotę ar grįžtu vėlai. Tada nelieka laiko nei pasivažinėti dviračiu, nei pasivaikščioti, bet, kiek įmanoma, stengiuosi to laikytis.
Kai lauke šalta, mano poilsis – serialų žiūrėjimas. Iš jų semiuosi ir anglų kalbos naujovių, ir pasimėgauju intriguojamu siužetu.
Šiltuoju metų laiku su šeima leidžiame laiką sode – prižiūriu augalus, kapstausi, tapau.
Tačiau visiškai atsipalaiduoti ir pailsėti galiu tik būdama vienumoje. Vis pasvajoju apie kuklų kambarėlį, pavyzdžiui, vienuolyne gamtos apsuptyje, toli nuo miesto ir technologijų. Mielai praleisčiau tokiose rekolekcijose ir ilgesnį laiką.
Darbas man dažnai yra ir hobis, ir poilsis, ir aistra, ir šventė. Net laisvalaikiu kuriu anglų kalbos pamokas, semiuosi žinių seminaruose.
O geriausiai mane bet kurioje situacijoje pakrauna džiugūs įvykiai: sėkminga savarankiška veikla, vaikų koncertai, šeimos išvykos.
Iš tiesų dar nesu atradusi pusiausvyros tarp poilsio ir darbo. Bet gal kada nors. (Šypsosi.)
Labai myliu savo darbą. Tai gyvenimo būdas, jis visada su manimi.
Tačiau darbas policijoje neatsiejamas nuo skaudžių, sunkių įvykių, išgyvenimų ir temų.
Trumpam pabėgti nuo realybės man labiausiai padeda knygos.
Jų padedama persikeliu į kitą – jaukią, malonią ir saugią – vietą.
Mėgstu įvairią literatūrą, bet poilsiui man tinkamesnės lengvos romantinės, biografinės knygos. Dažniausiai pradedu skaityti keletą iš karto – aišku, įdomiausia nugali ir atsiduodu jai.
Neseniai baigiau skaityti Jodi Picoult „Piktas medus“; dar vis skaitomos Leonido Donskio „Blogis yra laikinas“ ir Juozo Gaižausko „Antarktidos indėnai“.
Knyga mane lydi nuo pat vaikystės. Kai savo kaimo bibliotekėlėje rasdavau ilgai lauktą knygą, būdavo pati laimingiausia diena. Taip ir dabar… negaliu praeiti pro knygas, jos visada sustabdo ir dažniausiai atsiranda pirkinių krepšelyje. Kaip tik vakar dar viena, tikiuosi, puiki knyga nugulė į mano knygų lentyną.
Žinau, kad netvaru, bet knygas perku, nes turiu priklausomybę nuo naujos knygos kvapo ir šnarančių lapų.
