-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Atrodytų, kad šitaip skubant mums turėtų pakakti laiko viskam – ir darbui, ir poilsiui, naujiems įspūdžiams, ir ramiam, jaukiam vakarui vienatvėje. Bet, regis, niekada ir niekam nepakanka.Paradoksalu, tačiau išsivysčiusiose šalyse daugėja žmonių, kurie laiko trūkumą įvardija kaip vieną esminių savo gyvenimo problemų.
Šį kartą panevėžiečių klausiame, kam jie išnaudotų laiką, jei staiga atsirastų fantastinė galimybė nebemiegoti?
Nelikus miego, ko gero, gyvenimas taptų chaotiškas. Esame pripratę prie savo ir gamtos ritmo. Dienos ir nakties kaita mus savotiškai sudrausmina. Jei to neliktų, atsirastų neribota galimybė dirbti. Turbūt reikėtų mokytis patiems save sudrausminti, užsiėmimus susidėlioti taip, kad nepersidirbtume. Kad skirtume laiko ir atsipalaidavimui, pomėgiams.
„Dienos ir nakties kaita mus savotiškai sudrausmina. Jei to neliktų, atsirastų neribota galimybė dirbti.“
Man laiko labai trūksta paskaityti knygai, tapyti. Miego valandas užpildyčiau kūryba, pomėgiais, savęs tobulinimu – maloniais dalykais.
Sau esu gana griežta. Matyt, man pavyktų toje amžinoje dienoje susikurti savo ritmą. Bet kad nepasiklystume tame laike, pirmiausia reikėtų galingo pokyčio galvose.
Gavus galimybę nemiegoti iš pradžių būtų linksma – daug laisvo laiko ką nors nuveikti, pasiekti.
Tačiau tikiu, kad ilgainiui atsirastų beprasmybės jausmas. Mano suvokimu, mes kuriame, nes žinome, jog bus galutinis rezultatas, pabaiga.
Dirbame žinodami, kad po darbo galėsime atsipūsti. Taip pat ir ilsėdamiesi žinome, kad vėl kibsime į darbus. Jei neliktų tokios atokvėpio galimybės, nuolatinis ėjimas ir veikla taptų begaliniai. Kas tuo metu galėtų džiuginti?
„Nenorėčiau atsisakyti miego. Jis man daug padeda. Dalis mano idėjų yra iš to, ką susapnavau.“
Begalinis Sizifas darbas iš esmės būtų absurdo darbas. Jis turi turėti pabaigą, nors ir kiek darbas malonus. O gal po tokio nusivylimo vėl atrasčiau tikslą.
Mes gyvename pasaulyje, kuris nemiega. Netgi naktimis, kai miegame, pasaulis zuja. Gal tai ir yra priežastis, dėl ko nuolat jaučiamės atsiliekantys nuo jo ritmo. Gal nelikus poreikio miegoti nebeliktų jausmo, kad atsilieku, gal pasijusčiau ramesnis. Turėdamas laiką, per kurį kiti ilsisi, gaučiau galimybę tobulėti, kurti – vytis pasaulį.
O dabar jis labai sparčiai juda nuo mūsų. Labai greitai žmonės supranta, kad nespės iš paskos, dėl to ties kuo nors apsistoja. Mes STEAM centre bandome atvesdindami naująsias technologijas parodyti, kaip galima tą patį pasaulį suvokti kitu kampu.
Visgi nenorėčiau atsisakyti miego. Jis man daug padeda. Dalis mano idėjų yra iš to, ką susapnavau. Pasaulis ribotas, o miegas suteikia galimybę kurti be ribų, įsilieti į fantaziją.
Mano darbo ritmas ir tempas išties kartais labai įtemptas. Jeigu tik turėčiau tokią fantastinę galimybę nemiegoti, atsiradusį laisvą laiką praleisčiau su dukra. Daugiau bendraučiau su mama ir draugais. Taip pat daugiau keliaučiau, važiuočiau, veikčiau – daryčiau tai, kas gyvenime teikia džiaugsmą, bet tam vis stinga laiko.
„To laiko vis pritrūksta. Kone kiekvieną vakarą einu miegoti su mintimi „kada nors“.
Nemiegant galima daug ką nuveikti, o naktimis vyksta ypač nuostabių dalykų. Praėjusieji metai išvis buvo išskirtiniai: stebino perseidų meteorų lietus, Saulės ir Mėnulio užtemimai, kiti naktiniai gamtos reiškiniai. Kaip apmaudu, kai žinai, kad gali pamatyti tokį stebuklą, bet nebeturi jėgų net išeiti į lauką pažiūrėti tos pašvaistės.
To laiko vis pritrūksta. Kone kiekvieną vakarą einu miegoti su mintimi „kada nors“. Tad jeigu galėčiau nemiegoti, būčiau laiminga galėdama daryti tai, kam vis pritrūkstu laiko.
Juokinga, nes dar visai neseniai gaminau atviruką, kuriame užrašyta „Už užtarnautą poilsį“. Per radiją nugirdau tokią padėką – dėkojo ilgamečiam darbuotojui, bet man ta padėka pasirodė ironizuojanti, kad jau atidirbai, eik ieškot sau grabo rūbų ir ruoštis tam užtarnautam poilsiui.
Mane dažnai apima jausmas, kad gyvenimas iš tiesų kaip šaltoji ugnelė – tik pradedi džiaugtis ir užgęsta. O šiaip, ir tų akimirkų, kurios reikšmingos, yra, bet jas veja kiti reikalai, darbai, įsipareigojimai, buvimo žmogumi limitai.
Galimybė turėti papildomo laiko man labiau reiškia negalėjimą susitaikyti su mintimi, kad turime įjungtą chronometrą, kuris skaičiuoja, o mes nežinome, iki kada. Ta nežinia kelia nerimą, nes juk norisi iš gyvenimo išspausti maksimumą arba atsipalaiduoti taip, lyg gyventume amžinai.
Miegas man svarbus. Labai mėgstu būti horizontalioje pozicijoje, ji kažkaip atpalaiduoja. Miegant mus lanko sapnai, jie sukuria atstumą tarp to, kas kelia įtampą, ir to, ką suprantame kaip realybę.
Kartais mane apima troškimas miegui skirtą laiką tiesiog išbraukti, skirti kam nors kitam. Bet nesurandu kaip.
Man labai didelę prasmę gyvenime teikia sustojimas. Galiu trumpai pasprintuoti, bet labai didelę prasmę patiriu, kai galiu atkreipti dėmesį į tai, kas vyksta aplinkui.
„Norisi iš gyvenimo išspausti maksimumą arba atsipalaiduoti taip, lyg gyventume amžinai.“
Tokiomis akimirkomis, atrodo, paspaudžiu pauzę, matau žmones, kažkokias detales, ypač mėgstu stabdyti laiką tose vietose, kur daug šviesos ir refleksų. Dažnai ant stiklo matau kažkokį atsispindintį vaizdą, tame atspindyje eina žmogus. O gatve eina dar kitas ir stikle abiejų atvaizdai susijungia, nors jie gal niekad viens kito nė nesutiks. Visada atsiranda tokių aplinkos žaidimų ir man jie labai prasmingi.
Manau, turėdama supergalią nemiegoti, laiką skirčiau gyvenimo esmei pažinti.
Tik labai norėčiau, kad nemiegant būtų šviesu.
Pamenu vienos tapytojos žodžius, kad kai reikia atsitraukti nuo drobės – jai plyšta širdis. Man neplyšta, bet sunku. Atrodo lyg pasirašau gyvenimo švaistymui, ateina beprasmybė.
Lygiai taip pat jaučiuosi su knygomis. Yra tokių, kurios labai artimos, pilnos turinio, kuris kaip ir paveikslas – apie ne visai apčiuopiamus dalykus.
Miego valandomis norėčiau daugiau tapyti, skaityti ir vaikščioti. Toliau stebėti, koks tas gyvenimas ir ką aš jame veikiu.
