-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Advento laikotarpis apipintas įvairiausiais mitais, jam priskiriama nemažai tradicijų.Iki Kalėdų vengiama pasilinksminimų, triukšmingų susibūrimų, penktadieniais pasninkaujama, daugiau laiko skiriama apmąstymams.
Šiandien panevėžiečių klausiame, o kaip jie išgyvena adventą, ar laikosi jo apribojimų?
Tradicijos ir papročiai keičiasi. Mano šeima irgi kiek kitaip laikosi advento tradicijų nei mūsų seneliai. Tačiau pagrindinė mintis lieka ta pati: šį laikotarpį atsisakyti ar susimažinti to, ko iš esmės mūsų gyvenimuose yra per daug – blogų žinių, saldumynų, kompiuterių.
Kiek dabar daug neigiamų dalykų – du karai, iš mamų per jėgą išplėšiami vaikai, netikrumas. Taip skauda širdį ir apmaudu, kad tokie dalykai vyksta. Viso pasaulio problemos netelpa nei galvoje, nei širdyje. Todėl dabar labiausiai trūksta maldos, ramybės, taikos visiems.
Šį adventą norisi daugiau susikaupimo, mažiau linksmybių, tiesiog pabūti tyloje. Dažniau apsidairyti aplinkui ir pagalvoti, kuo galiu padėti kenčiančiam, esančiam šalia. Norisi atsigręžti į tai, kas šalia manęs.
„Saldainių turime daug, bet dabar žmonės ilgisi paprastos juodos duonos.“
Adventas, kad ir kaip mes jį pavadintume, yra tiesiog laukimas. Visi mes laukiame, tik vieni galbūt svečių, švenčių, kiti – pasaulio taikos, dar treti – sielos ramybės ar tiesiog geresnių dalykų. Dalis žmonių gal jau net nebesupranta tų tikrųjų advento tradicijų, bet tai nėra blogai. Nes tai, kas tikra, anksčiau ar vėliau sugrįžta. Ir prie tikrųjų dalykų grįžtama su didžiuliu goduliu. Žmonės pradeda ieškoti ne brangių dovanų, o dvasinių dalykų.
Kaip per pamokslą sakė kunigas Algirdas Dauknys, kiekvienas žmogus turi Dievo geną, ilgisi kažko tikro, sąžiningo, švaraus. Ir visai nesvarbu, kaip tai pavadintume – Dievu, gerumu, romumu, santarve. Saldainių turime daug, bet dabar žmonės ilgisi paprastos juodos duonos.
Labai norėtųsi laikytis visų tradicijų, bet kažkodėl leidžiu sau prabangą daug ko neprisiminti. Esu įvaręs save į tuos keturis kampus: veikla – darbai, veikla – darbai. Paprastai sakant, materija ima viršų. Liūdnoka. Man nepavyksta iki galo išgyventi advento laikotarpio taip, kaip jis turėtų būti išgyvenamas.
Ar tinka renginiai adventui? Daug kas renginį tapatina su daug triukšmo, daug apšvietimo. Bet tai gali būti ir gražių eilėraščių knygos pristatymas. Galima susirinkti gaminti advento žvakių ar susikurti namų kvapą tykiai, jaukiai bendraudami.
„Adventas – metas, skirtas pagalvoti, kad yra daug brangių, svarbių dalykų, kurių nenupirksi, bet kiekvienam leidžiama juos gauti ir pajausti.“
Ir mėsos nevalgymas per adventą nėra vien apie mėsą. Tai ir apie susitvardymą, susilaikymą, pabuvimą, pagalvojimą apie kasdienį elgesį – gal reikėtų dažniau apsikabinti, gal dažniau patylėti. Atrasti svarbius dalykus, labiau įsigilinti į juos ir ruoštis Dievo gimimui. Kai įsileidžiama į materialius dalykus, viskas tampa pačiupinėjama, aišku, tokie dalykai ilgainiui praranda prasmę. O adventas – metas, skirtas pagalvoti, kad yra daug brangių, svarbių dalykų, kurių nenupirksi, bet kiekvienam leidžiama juos gauti ir pajausti. Juk ne eglutė ir žaisliukai ant jos puošia Kalėdas.
Prisiartinus adventui, iš dalies pajuntu rimtį. Pirmiausia dėl to, kad tuo metu bažnyčiose skamba kitokia, rimtimi alsuojanti muzika, kurią ir man tenka groti. Tokia muzika skamba per mišias. Ir tai yra giesmės, ne dainos.
Jei kas nežino, paaiškinsiu, kad giesmė yra pokalbis su Dievu, kai kreipiamasi į jį, išsakomas Dievo garbinimas, maldavimai. Štai pavyzdys: „Jėzau, pas mane ateiki“, – giedame. Ir tai yra giesmė.
Bet mes, bažnyčių vargonininkai ir choristai, giedodami advento giesmes, repetuojame ir Kalėdų dainas, kurias uždainuosime Kalėdų naktį, o paskui trauksime geras porą savaičių iki tol, kol ateis metas, bažnyčiose vadinamas eiliniu.
„Tradicijos – širdyje išgyventi tąjį laukimo metą, pasirengti Kalėdoms.“
Dainos, kad ir bažnytinės, jau nebėra pokalbis su Dievu, o jo gyvenimo apdainavimas.
O viena populiariausių kalėdinių giesmių yra „Tyliąją naktį“ apie Kristaus gimimą, pabrėžiant „Guli šiandieną jau ant šieno.“
Taigi, per adventą aš, kaip, manyčiau, ir daugelis, gyvenu laukdamas Kristaus gimtadienio. Nepasakyčiau, kad išoriškai laikausi kokių nors advento tradicijų. Tradicijos – širdyje išgyventi tąjį laukimo metą, pasirengti Kalėdoms.
Tiesa, labai norėčiau per adventą, o kad ir kitu metu, pasninkauti, mažiau suvalgyti ar apskritai kokią savaitėlę nevalgyti. Bet kad nepavyksta.
Man adventas – tai ramybė, galvojimas apie šeimą ir buvimas su ja. Nors to ramybės laiko ir būna labai mažai.
Kaip ir visų, taip ir manęs metų gale laukia daugybė neatidėliotinų darbų – puošiant ne tik darbovietę, bet ir namus, pagalvojant apie kiekvieną šeimos narį, artimus draugus, renkant ar gaminant kiekvienam jų dovanas iš širdies.
Jaunuolių dienos centre taip pat kasmet laikomės advento tradicijų.
Jaunuoliai su draugais pasigamina advento kalendorius su teminėmis dovanėlėmis – kalėdiniais saldainiais, įvairių rūšių kava, kojinėmis ar suvenyrais.
„Man adventas – tai ramybė, galvojimas apie šeimą ir buvimas su ja.“
Prieš šventes pas mus tradiciškai atvyksta bažnyčios atstovas. Kitą savaitę turėsime popietę su kunigu, kad prisimintume advento ir šv. Kalėdų prasmę.
Centre visuomet turime savanorių iš užsienio. Šiais metais atvyko keturi – du iš Turkijos ir dar du iš Ispanijos. Kasmet juos supažindiname su advento tradicijomis, lietuviškais patiekalais. O prieš pat šventes jie gali viską pasigaminti praktiškai.
Linkiu visiems pajusti magišką švenčių dvasią, kuri suteiktų ramybės ir jaukumo kiekvieniems namams.
