SAVAITĖS KLAUSIMAS. Ar esate vasaros maudynių mėgėjas?

Stojus vasarai upių, ežerų, jūros pakrantes nugula saulės ir maudynių mėgėjai. Atrodo, kas gali būti maloniau, nei karštą dieną leisti būti apgaubtam vandens vėsumos.

Vanduo atgaivina, grąžina jėgas, įkvepia kūrybai ir naujiems tikslams.
Šį kartą „Panevėžio balso“ pašnekovai dalinasi savo patirtimis vandenyje. Ir tikrai ne visi jie veržiasi panerti į viešą vandens telkinį.

Genė PUČINSKIENĖ
Kino centro „Garsas“ direktorė

Labai mėgstu maudytis! Ir maudausi ištisus metus, dažniausiai – savo tvenkinyje arba Sanžilės upėje, bet labiausiai patinka jūroje – bet kurioje.
Apie vandenynų galybę net nekalbu. Kai daug vandens, didelė stichija, didžiulė jėga yra į tai pasinerti.
Maudžiausi bent keliuose vandenynuose, bet savame kieme maudytis greičiausia ir paprasčiausia. Ir Panevėžio krašte kas nori, tas suranda, kur maudytis. Paplūdimių, kiek jų čia yra, man atrodo, užtenka. O dabar dar ir telkinių pakrantės sutvarkytos. Svarbu, kad vanduo būtų švarus ir aplinka švari. Tai, ko gero, svarbiausia, kad patirtum tikrąjį malonumą.

Andrius BUSILA
Panevėžio rajono visuomenės sveikatos biuro vadovas

Nesu didelis vandens pramogų mėgėjas. Man geriausia vandens pramoga yra dušas.
Šiemet nors lauke ir karšta, o aš dar ir atostogauju, atviruose telkiniuose kol kas nesimaudžiau. Grįždamas iš Dzūkijos planuoju šiek tiek paplaukioti puikiame Dusios ežere.
Kai kyla noras maudytis ne duše, paprastai važiuoju į ežeringą Utenos rajoną. Nors esu grynas panevėžietis, savo miesto telkiniuose maudausi retai. Sakyčiau, kad ir maudytis čia nelabai yra kur. Nevėžio užtvanka, upė, kuri vasaromis paprastai nusenka, manęs nevilioja.
Į karjerus taip pat nevažiuoju.
Bet nesakau, kad Panevėžio ar rajono vandens telkinių vanduo manęs netraukia, nes nešvarus. Specialistai atlieka vandens tyrimus, skelbia juos kas dvi savaites. Jų duomenys rodo, kad vanduo tikrai švarus, maudytis tikrai galima. Jei neklystu, specialistai tiria 15-os ar net 16-os Panevėžio rajono maudymosi vietų vandenį.
Bet aš tiesiog nesu pramogų vandens telkiniuose mėgėjas, nesu ir dažnas baseinų bei pirčių lankytojas.

Vidmantas URBONAS
Pasaulio ultratriatlono čempionas

Plaukti išmokau pirmoje klasėje Panevėžio sporto internate. Ten mokiausi ketverius metus, kol susirgau vandens liga ir mane iš mokyklos išmetė. Sovietinė sportininkų kalvė turėjo šlovinti plačiąją tėvynę, o jei to nebegali – nereikalingas. Buvau pirmas į vandenį, paskutinis iš vandens, kol kažkas nutiko plaučiams. Juokavo, kad ryklio plaučiai pradėjo augti. Išmestas perėjau į kitą tvoros pusę – 2-ąją vidurinę.
Kuriam laikui plaukimai baigėsi. Bet kol gyvenau dabartinėje Šv. Zitos gatvėje, tuomet vadintoje P. Cvirkos vardu, kasdien lįsdavau į Nevėžį. Ties dabartinės A. Jakšto g. posūkiu statydavome bokštą, nuo kurio šokinėdavome į vandenį. Partijos komitetas jį nupjaudavo, mes per naktį naują pastatydavome.
Vanduo mane labai traukė. Buvau nuklydęs į Alytų, bandžiau ten profesinėje mokykloje mokytis statybininku, bet dvi savaites tie mokslai tetruko. Per tą laiką vis ateidavau prie Nemuno. Jau tuomet ruseno mintis, kad reikės kada nors jį perplaukti.
Po kariuomenės pradėjau rimtai sportuoti. Įsidarbinau anais laikais prestižinėje vietoje – Prekybos valdyboje. O sporto instruktoriai man iškėlė sąlygą – nori ten dirbti, sportuok.
Perskaičiau straipsniuką apie rengiamą plaukimą per Kuršių marias. Sakau, perplauksiu. Iš manęs visi juokėsi, bet nuvažiavau, perplaukiau. Taip ir prasidėjo mano bendravimas su vandeniu.
Šįmet 25 metai, kai perplaukiau Nemuną. Plaukimą kartosiu šį rugpjūtį. Perplaukti Baltijos jūra, Sartų ežeras, o tada prasidėjo pasaulio ežerai: Titikakos, esantis Peru, Jeloustounas Šiaurės Amerikoje, Baikalas Rusijoje, Tana Afrikoje, Didysis ežeras Tasmanijoje, Tilytis Nepale.
Jau kokie ketveri metai stovi iki smulkmenų sudėliotas plaukimo Dunojumi planas. Tikslas per 25-30 dienų Dunojumi perplaukti per dešimt valstybių. Šitam planui pradžioje sutrukdė kovido pandemija, po to – karas Ukrainoje, nes finišas numatytas Izmajilo mieste, dabar tapusiame rusijos taikiniu.
Pirmadienį grįžau iš Serbijos, Europos taurės varžybų, vykusių prie Dunojaus. Taigi, savaitę jame vis tiek paplaukiojau. Labai malonus vanduo!
Baikale teko plaukti 17 valandų esant 4 laipsnių vandens temperatūrai, dar esu buvęs 17 min. 30 sek. vandenyje, kai jo temperatūra tesiekė 0 laipsnių. Ir be aprangos!
Ilgiausiai vandenyje teko praleisti 33 val. Tiek laiko plaukiau Panevėžio baseine 100 kilometrų neišlipdamas.
Žmogus sudarytas iš vandens, mumyse jo yra net 75 proc. Kai pats esi vanduo, vandenyje ir jauti malonumą. Įšokęs į jį jaučiu laisvę, nekankina jokios politinės rietenos, karai, šeimos reikalai. Visiškai laisvas!

Silvija PRANAUSKĖ
Fotomenininkė, arboristė

Labai patinka vanduo! Esu undinėlė. Nuo mažens esu didelė maudynių mėgėja. Pas močiutę vienkiemyje būdavo tvenkinys, prie jo praleisdavau visą dieną.
Pati irgi gyvenu vienkiemyje, kol kas dar svajoju apie tvenkinį. Tarsi ženklas, kad jo tikrai reikia, atsirado didelė natūrali bala, kurioje gyvena vandens paukščiai.
Yra tekę pajusti vandens galybę. 2001-aisiais buvau prie jūros vakare, kai kilo audra. Net krante buvo pavojinga, teko net slėptis.
Įsimintinas ir kitas įvykis, kai ryte nuėjus prie Baltijos į krantą trenkė žaibas.
Kartais maudantis kur ežere užeina liūtys, škvalas. Manęs tokie dalykai negąsdina – labai labai geros emocijos apima.
Labai patinka Kupiškio marios. Ten apstu pramogų vaikams, visai šeimai, bet visada rasi ramią vietelę nusimaudyti.
Šią savaitę buvome Zarasuose, irgi labai patiko.
Nesu ta, kuri nusimaudžiusi ežere ar upėje lekia praustis po dušu. Man viskas, kas susiję su vandeniu, atrodo švaru. Esu gamtos vaikas, pusę metų vaikštau basomis, gera taip pabraidžioti po rasą. Jei man negera, esu pavargusi, išsekusi, stokoju kūrybinių minčių, visada atgaivina vanduo.
Mama kilusi iš ežerų krašto – Ignalinos, močiutė dirbo Palūšėje, turbūt vandens trauka man genais perduota.