Sava programavimo vandenynuose

Sava programavimo vandenynuose

Prognozuojama, kad 2023 metais programuotojų pasaulyje bus arti 28 milijonų. Prestižiniame Kembridžo universitete kompiuterių ir informacijos inžinerijos magistro laipsnį pernai įgijusi panevėžietė Ieva Černytė šiuo metu darbuojasi įmonėje, kuri padeda mokslinėms laboratorijoms visame pasaulyje optimizuoti mokslinius tyrimus ir gautų rezultatų analizę.

Informacinių technologijų specialistė juokiasi, kad gana dažna situacija, kai programuotojas sukuria tai, kas suprantama tik jam pačiam. Tada po poros metų kitam programuotojui tenka sukti galvą aiškinantis, kas ir kodėl buvo padaryta. Tad dauguma kompanijų turi kodo peržiūrų procesą – vienas programuotojas parašo, kitas peržiūri ir patvirtina arba prašo pakeisti.

„Svarbus mūsų darbo aspektas – didelę užduotį sugebėti išskaidyti į mažas ir lengvai įvykdomas. Šiuo metu daugiau laiko praleidžiu rengdama diagramas ir planuodama, ką tiksliai darysiu, nei rašydama patį kodą, nes kai užduotis suplanuota, idėja įgyvendinama labai greitai“, – aiškina I. Černytė.

Anot jos, programavimą galima prilyginti smagiai dėlionei.

„Reikia žvelgti į visą dėlionę, ieškoti, kur šitas gabaliukas tiktų, žiūrėti, kad kitas nebūtų klaidingai padėtas, kol galiausiai jam atrandi tinkamą vietą. Mane „veža“, kai matau, kad viskas puikiai dėliojasi“, – prisipažįsta specialistė.

Ieva Černytė šiuo metu darbuojasi įmonėje, kuri padeda mokslinėms laboratorijoms visame pasaulyje optimizuoti mokslinius tyrimus ir gautų rezultatų analizę.

Stereotipus formuoja ir žaislai

I. Černytė tiki, kad palaipsniui technologijų pasaulį pažins vis daugiau moterų, atsiras ryškių sėkmės pavyzdžių, todėl išnyks nematomos kliūtys ir stereotipai, iki šiol trukdydavę ar atgrasydavę rinktis IT.

Ieva svarsto, kad veikiausiai nepasitikėjimas IT specialistėmis išlikęs dėl istorinių priežasčių – buvo laikai, kai jos apskritai negalėjo dirbti, mokytis universitetuose. Kad stereotipai išnyktų, I. Černytės nuomone, prireiks nemažai laiko ir pastangų.

„Kai visi aplinkui sako, kad tu negali, ir pati kartais pradedi tuo tikėti. Reikėtų ir vaikų žaislus liautis skirstyti į tinkamus mergaitėms arba berniukams. Žaidžiant lego kaladėlėmis vystosi erdvinis suvokimas, o jis labai svarbus dirbant su mechanika. Kodėl tai turėtų būti tik berniukų žaislas?“ – retoriškai klausia Ieva.

Pamokė meistras

Kaip pasakoja I. Černytė, jos darbo aplinkoje kur kas daugiau vyrų nei moterų. Visgi Jungtinėje Karalystėje gausu organizacijų, skatinančių moteris sukti į STEAM sritis, atveriančias joms daugiau darbo galimybių.

Tačiau Lietuvoje Ieva situaciją mato kitokią. Ji puikiai prisimena įvykį, kai nunešė mamos kompiuterį specialistui, kad šis perrašytų operacinę sistemą, nes pati tiesiog nenorėjo vargintis. Atvykusiai pasiimti kompiuterio Ievai meistras pradėjo pasakoti, kaip prietaisu reikėtų naudotis.

„Aš jam pasakiau, kad moku naudotis kompiuteriu, kad viską puikiai žinau. Bet, matyt, jam pro vieną ausį įėjo, o pro kitą išėjo. Arba tiesiog nenorėjo patikėti, nes man vis bandė aiškinti kompiuterio pagrindus“, – juokiasi programuotoja.

Išmokė neatidėlioti

Studijos Kembridže – daugelio jaunuolių svajonė, ne vienam atrodanti sunkiai įgyvendinama. Legendinėje Didžiosios Britanijos ugdymo įstaigoje studijavusi panevėžietė įrodė, kad įstoti įmanoma, jei tam iš anksto kryptingai ruošiamasi.

Juozo Balčikonio gimnaziją Ieva baigė už brandos egzaminus gavusi net keturis šimtukus. Vis dėlto ji šypsosi esanti darbų atidėliotoja.

„Kokią didžiulę įtaką sistemingas mokymasis turi, supratau tik universitete“, – pripažįsta panevėžietė.

Kembridžo universitete egzaminai vyksta tik kartą per metus, tad kiek ir kada mokaisi, priklauso tik nuo paties studento. Kasmet Ieva pradėdavo mokytis vis anksčiau ir susidarydavo vis išsamesnį mokslų metų planą.

Dirba sunkiai, pramogauja smagiai

I. Černytė tikina, kad visi labai nustemba, kai išgirsta, kad Kembridže atostogos tarp trimestrų trunka apie šešias savaites, o vasarą atostogaujama net tris su puse mėnesio. Bet, anot jos, atostogos Kembridže nereiškia, kad gulėsi ant sofos ir žiūrėsi televizorių. Tai yra laikas rengtis egzaminams.

„Medžiagos tiek daug, kad prieš pat egzaminus jos tiesiog neįmanoma išmokti. Didžiąją dalį savo atostogų praleisdavau bibliotekoje, tarsi tai būtų darbas visu etatu“, – pasakoja I. Černytė.

O vasaros būdavo skiriamos praktikai, kad baigusieji studijas jau turėtų darbo patirties. Inžinerijos studentams iki trečių mokslo metų pabaigos būtina įgyti bent aštuonių savaičių darbo patirtį.

Pasak Ievos, Kembridže mokytis tikrai sunkiau nei Lietuvos universitetuose – krūvis toks didelis, kad apie darbą studijų metu galima tik pasvajoti.

„Studentams dirbti netgi uždrausta. Jei stinga pinigų, universitetas turi įvairių pagalbos fondų. Tačiau nenoriu sakyti, kad yra taip sunku, jog reikia bijoti ir nebandyti stoti. Kai nori, atsiranda laiko ir papramogauti, ir prie įvairių klubų prisijungti, ir su draugais pabendrauti. Studentai Kembridže dirba sunkiai, bet ir pramogauja smagiai“, – šypsosi panevėžietė.

Ieva puikiai žino, kokį kelią reikia nueiti, norint patekti į geriausiųjų aukštojo mokslo įstaigų reitinge besirikiuojantį Kembridžo universitetą. Pasak jos, viskas prasideda dar gerokai prieš stojimus.

„Pirmas žingsnis buvo pasirūpinti, kad visi pažymiai būtų 9-10. Tada vasarą tarp 11 ir 12 klasių aš užsiregistravau dalyvauti „Academic Buddy“ programoje, kuri sujungia moksleivius su mentoriais iš norimų universitetų. Iki 12 klasės spalio mėnesio vidurio reikėjo paruošti aplikaciją, kurios didžiausia dalis yra „personal statement“ – labai panašu į motyvacinį laišką, bet ne visai tai. Po aplikacijos pateikimo buvau pakviesta atvykti pokalbiui į Kembridžą“, – pasakoja I. Černytė.

Panevėžietė turėjo įveikti du techninius interviu, kuriuose buvo tikrinamos jos matematikos ir fizikos žinios.

„Žinojau, jog interviu medžiaga yra žymiai aukštesnio lygio, nei mokoma Lietuvoje, tad savaitę prieš interviu sėdėjau namuose ir ruošiausi spręsdama uždavinius iš universitetinių vadovėlių. Galiausiai, gerą mėnesį po interviu sulaukiau pasiūlymo studijuoti su sąlyga kad mano valstybinių egzaminų rezultatai bus aukštesni nei pateikta pasiūlyme. Egzaminų rezultatai tokie ir buvo, tad mano vieta Kembridžo universitete buvo patvirtinta“, – prisimena Ieva.

Kembridžo universiteto baigimo ceremonija.

Pirmas įspūdis klaidingas

Po mokslų Kembridžo universitete I. Černytė čia liko gyventi ir dirbti. Dabar ji juokiasi prisiminusi, kad pirmasis įspūdis apie šį miestą buvo tiesiog siaubingas. Atvykusi į universitetą pokalbiui ir paskambinusi tėvams vis kartojo, kad niekada gyvenime čia nebegrįš.

„Atvykau gruodžio viduryje, darbo dieną, kai visi studentai išvažiavę atostogauti, o gyventojai dirba, tad miestas atrodė kaip negyvas. Pataikiau, kai dienos buvo šaltos, niūrios, lietingos, ir tai sutapo su mano tuomečiu Jungtinės Karalystės įvaizdžiu. Pasirodo, jis buvo klaidingas“, – šypteli Ieva.

Žingsnis po žingsnio I. Černytė pamėgo Kembridžą. Gyventojai jai pasirodė labai draugiški, gatvėse pilna jaunimo, begalė įvairiausių universiteto klubų, žavi saulėtos ir šiltos vasaros.

„Žmonės suvažiavę iš įvairiausių kraštų, net ir nekeliaujant galima susipažinti su skirtingomis kultūromis. O kai Kembridžas pasidaro mažas, labai lengva įšokti į traukinį ir už valandos būti Londone, kur tikrai nebus nuobodu“, – sako Ieva.

Kembridže I. Černytė atrado ir Lotynų Amerikos šokius bei nuostabią šokėjų bendruomenę. Laisvu laiku ji šoka salsą, bačatą ir kitus šokius.

Kūrė žaidimą paaugliams

Dar besimokydama J. Balčikonio gimnazijoje Ieva žinojo, kad suks gamtos ir tiksliųjų mokslų link. Gabi panevėžietė mąstė apie astronomiją, neuromokslus, biochemiją, fiziką, bet jai ne itin patiko mokslininko karjeros galimybės. Tada žvilgsnis ėmė krypti į įvairias inžinerijos sritis. Galiausiai nusprendė stoti į elektronikos inžineriją – planavo gaminti išmaniuosius telefonus arba padidintos realybės prietaisus.

Kembridže I. Černytė atrado ir Lotynų Amerikos šokius bei nuostabią šokėjų bendruomenę.

I. Černytė juokiasi, jog visa laimė, kad Kembridžo universitete negalima mokytis vien tam tikros inžinerijos specialybės – dvejus metus studentai mokosi visas kryptis, o pasirenkama trečiaisiais.

Kompiuterių mokslas panevėžietę pradėjo traukti per pirmąją praktiką – baigusi vieną kursą vasarą universitete Ieva praleido kurdama edukacinį žaidimą apie elektrą, srovę, varžą ir įtampą 13–14 metų vaikams.

„Nusprendžiau pasirinkti kompiuterių ir informacijos inžinerijos kryptį. Dabar jaučiu, kad teisingai pasielgiau, bet mano pasirinkimai tikrai nesibaigė. Net ir šioje vienoje kryptyje yra daugybė skirtingų sričių, o mano karjeros kelias dar tik prasidėjo“, – sako panevėžietė.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų