Rūta Povilaitytė. P. Židonio nuotr.

Rinkti ir laukti

Rinkti ir laukti

Ką renkame ir ko laukiame? Ar apskritai dar mokame laukti?

Tokius klausimus kelia panevėžietės tapytojos Rūtos Povilaitytės personalinė paroda „Rinkti ir laukti“, atidaroma Lietuvos dailininkų sąjungos Panevėžio skyriaus „Galerijoje XX“ Laisvės aikštėje.

Parodos pavadinimas, pasak autorės, labiau nusako darbo metodą nei temą: rinkti vaizdus, daiktus, o paskui laukti, kartais net kelerius metus, viliantis, kad to prasmė taps nors kiek aiškesnė.

Anot menininkės, kai kurie eksponuojami darbai laukė ir penketą metų.

„Vaizdai, mintys, jų užuomazgos, daiktai, tarsi be priežasties pradėti rinkti, kolekcionuoti. O paskutiniu metu daug kas staiga išsisprendė, paaiškėjo, dėl ko kažką tiek laiko kaupiau, rinkau ir laukiau“, – pasakoja R. Povilaitytė.

Parodoje lankytojams pateikiama 12 tapybos darbų. Pasak tapytojos, nežinojimas ir dvejojimas tampa jos tema.

„Labai daug yra galvojimo apie meno prasmę, nepaaiškinamų, beprasmių dalykų darymą, kurių iš principo vienintelė reikšmė yra tai, kad teikia vidinį malonumą, tarsi neturi jokios apčiuopiamos prasmės. Nelaikau to laiko švaistymu. Tai kaip kokono būsena, kai renki į save, kaupi, o paskui tie dalykai tarsi išsiskleidžia, išeina į pasaulį“, – svarstė parodos autorė.

Naujos kūrybos impulsu, pasak Rūtos, tapo ir gyvenimas Panevėžyje, jo mieguistas ritmas ir kultūrinės bendruomenės trūkumas.

„Prabudo keistas jausmas, kad čia būti menininku yra kažkaip netikra, lyg koks maivymasis. Taip pradėjau kelti klausimus, o kaip turi jaustis tas „tikras“ menininkas? Aišku, ši tema yra aktuali visais laikais, nuolatos vykstanti diskusija tapo tarpdisciplinine, įtraukusi meno teoretikus, filosofus, psichologus, istorikus, sociologus. Atsakymų laukas taip pat nuolatos koreguojamas ir plečiamas skirtingomis kryptimis. Savo atsakymo ieškojau, įkvėpta pasiruošimo tapybai procesualumo, veiksmo ir bijojimo pradėti“, – pasakoja menininkė.

Panevėžietė dailininkė savęs į rėmus niekuomet nebandė sprausti. Rūta visada žinojo, kad menas bus jos gyvenime ir jos gyvenimas, tačiau neturėjo iš anksto suplanuoto tvarkaraščio. Ją domino menotyra, tapyba, dizainas, tekstilė. Baigusi mokyklą pasirinko menotyrą, ją išbandžiusi, pasuko į tapybą.

„Niekas nežinojo, kad renkuosi tapybą. Namiškiams pasakiau tik tada, kai įstojau“, – šypsosi R. Povilaitytė.

Menininkei patinka stebėti ir stebėtis. Anot jos, taip galima ne tik pamatyti, bet ir pajausti nematoma.

„Akademijoje sakydavo, jog tapyba ne dažų tapymas teptuku ant drobės, o pasaulio matymo būdas gilesniu, įdėmesniu žvilgsniu“, – sako kūrėja.

Naujausių R. Povilaitytės darbų parodą „Rinkti ir laukti“ galima aplankyti iki lapkričio 5 dienos.

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų