-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Kūrybingų žmonių kadaise nupirkta senutėlė autentiška sodyba jau seniai tapusi miestelio kultūros židiniu.
„Viskas ir vėl prasidėjo nuo šaukštų“, – juokiasi ramygalietė Laima Kiškienė, pasakodama apie jos autentiškoje sodyboje – Amatų rezidencijoje – ką tik pasibaigusį tarptautinį keramikų simpoziumą.
Bet nereikia suprasti, jog kiekvienas simpoziumo dalyvis į šį kūrybinį sambūrį važiavo su savo šaukštu.
Ne, kiekvienas privalėjo po šaukštą nusilipdyti čia, Ramygaloje, – kad prieš didelius darbus prie molio sušildytų rankas, kad sau bei kitiems įrodytų, jog nei kūrybinė mintis, nei įgūdžiai niekur nedingo.
Šaukštų lipdymas – jau dvylika metų Ramygaloje vykstančių keramikos simpoziumų tradicija.
Molinis šaukštas tapo ir šio renginio vizitine kortele.
„Nulipdžius pirmuosius darbelius, pamačius juos išdegtus, tiesiog delnai niežti, kaip norisi vėl ir vėl imti molio gabalą.“
L. Kiškienė
Kaip sako L. Kiškienė, šis įrankis simboliu pasirinktas neatsitiktinai, jis visiems labai svarbi kasdienybės ir švenčių dalis.
„Juk nuo jo prasideda gyvenimas ir, šaukštą padėjus, baigiasi“, – primena menininkė.
Per simpoziumų metus išradingi keramikai sukūrė pačių įvairiausių šaukštų: ir dvigubų, ir gilių, ir pailgų, riestų, pintų, su ant kotelių tupinčiais paukščiais, gėlių žiedais, ornamentais, labai didelių ir visai mažyčių. Dviejų vienodų ar net panašių tikrai nerasite.
Šįkart tarptautinio keramikų simpoziumo dalyvės – visos moterys – į Ramygalą suvažiavo iš įvairių Lietuvos, taip pat Latvijos miestų ir, prisistatymui nulipdžiusios po šaukštą, kibo į rimtus darbus.
Kiekvieno simpoziumo metu darbai iš molio kuriami pagal pasiūlytą temą. Tačiau, kaip sako rengėjai, visuomet galima rinktis, kaip tą temą atskleisti, kaip ją pasakoti – pasirinkimų ir galimybių daugybė.
Vienų vaizduotės diktuoja vienokias formas, pavidalus, išraiškas, dydžius, kitų – visai kitokius.
Juk viena seniausių lietuvių tautodailės šakų – keramika – pasižymi ypatinga įvairove, išradingomis formomis, motyvais, kompozicijomis, spalvomis.
Per simpoziumų metus būta įvairių temų, skirtų muzikos instrumentams, Ramygalai, šalies istorijai ir panašiai.
O šiųmečio keramikų susitikimo ir kūrybos tema – „Pasaka“.
Plati, turtinga, neišsemiama, duodanti didžiules galimybes fantazijai ir kūrybiniams sumanymams tema siejama su tautos paveldu. Daug išminties, gyvenimiškos patirties kupinos pasakos ir pasirinktos siekiant dar kartą prisiminti ir priminti tautos tradicijas.
Tuo labiau kad visa tai siūloma išreikšti per molį, taip pat seną ir gilią patirtį turinčią paveldo dalį.
Kokius kūrinius šia tema sukūrė simpoziumo dalyvės, bus galima pamatyti parodoje rudenį.
„Iš molio sukurtos pasakos įvairios, labai skirtingos“, – sako simpoziumo organizatorė L. Kiškienė.
Keramikų sukurtos pasakos dar džiovinamos, paskui jos bus degamos krosnyje ir tik tada galės stoti prieš žiūrovų akis.
Užkrečiantis Laimos Kiškienės kūrybiškumas senutėlę, autentišką šeimos sodybą
pavertė kultūros centru, jau gerai žinomu ir užsienyje. Į jį istoriniame Ramygalos
mieste suvažiuoja kurti įvairiausių sričių Lietuvos ir kitų šalių menininkai.
„Molis reikalauja daug rūpesčio ir dėmesio, su šia medžiaga reikia elgtis pagal jos taisykles“, – sako L. Kiškienė.
Vis dėlto, anot jos, nors ir koks reiklus molis, besidomintiems ir kantriai dirbantiems jis paklūsta ir leidžia sukurti tikrus stebuklus.
Prieš 14 metų, 2008-aisiais penkiems meniškos prigimties ramygaliečiams kilo sumanymas įkurti klubą „Savos erdvės“. Visi jie šiame krašte gimę, užaugę, o ir pati L. Kiškienė sako esanti ketvirtos kartos ramygalietė.
Susibūrę į klubą, kūrybingi žmonės ir daugiau bendraminčių sukvietė, įvairių veiklų į šį klubą įtraukė, tačiau neturėjo nuolatinės vietos.
O prieš septynerius metus Kiškių šeima Ramygaloje įsigijo seną autentišką sodybą.
„Įėjau į tą namą ir supratau, kad jis turi gyvuoti toks, koks yra. Užbūrė kiemas, čia tvyranti dvasia. Pirmieji šeimininkai čia turėjo vilnos karšyklą, vėliau turtą užrašė savo giminaičiui ir tarnaitei. Simboliška, bet šitas namas pastatytas ant molio“, – „Sekundei“ yra pasakojusi L. Kiškienė.
Šeima sodybą pirko savo ir vyresnės dukros – metalo meno dailininkės – dirbtuvėms, bet ji virto miestelio kultūros vieta. Žmonės pradėjo nešti senovinius daiktus iš tėvų palikimo, viena ramygalietė netgi dovanojo autentišką arkliuko vežimaitį. Autentiškai, kūrybiškumu tiesiog alsuojančiai vietai dukra davė amatų rezidencijos pavadinimą. Taip Ramygaloje atsirado savas kiemas „Savoms erdvėms“.
Jos atviros kuriantiems, besidomintiems menais, norintiems išmokti įvairių amatų, čia vyksta malkinio keramikos degimo simpoziumai, įkurta keramikos dirbinių galerija, žydi senovinės gėlės, veši vaistažoles.
Užkrečiantis šeimininkų kūrybiškumas senutėlę, autentišką šeimos sodybą pavertė kultūros centru, jau gerai žinomu ir užsienyje. Į jį istoriniame Ramygalos mieste suvažiuoja kurti įvairiausių sričių Lietuvos ir kitų šalių menininkai.
Atvykę į tarptautinius simpoziumus Ramygaloje, jie žavisi miestelio ramybe, ypatinga aura, puikiomis kūrybinėmis dirbtuvėmis, galimybe kurti, atitrūkus nuo savo buities.
„Labai myliu Vilnių – savo jaunystės miestą. Kad atsigaučiau, įkvėpčiau laisvės oro, atitrūkčiau nuo rutinos, užtenka pereiti jo gatvėmis, užsukus į senamiesčio kavinukę pasimėgauti kava. Galėčiau Vilniuje ir gyventi. Ar būtų geriau jame kurti? To nesvarstau. Ramygaloje turiu puikią erdvę ir kūrybai, ir mokymui. Manau, kad tai yra didžiulė dangaus dovana avansu už gerus darbus, kuriuos dar turėsiu nuveikti ateityje. Jei gyvenimas pasisuktų taip, kad reikėtų sodybą palikti, būtų žiauriai sunku. Joje galima viskas: pasodinti gėlę, medį ir kurti“, – „Sekundei“ kalbėjo L. Kiškienė.
Šiųmečio keramikų simpoziumo dalyvių iš molio sukurtos įvairios, labai skirtingos pasakos dar džiovinamos, paskui jos bus degamos krosnyje, o tada galės stoti prieš žiūrovų akis.
I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.aukos
Autentiškoje sodyboje veikiančio kultūros centro lankytojai mokosi pinti šiaudinius sodus, marginti kiaušinius, lieti žvakes, pinti tautines juostas, užsiimti stiklo menu, kepti bei dekoruoti meduolius ir kt.
Vis dėlto populiariausi keramikos užsiėmimai, kartą metuose išaugantys į didelį ir svarbų renginį.
Keramikos renginiai Ramygaloje vyksta jau daugiau kaip dvidešimt metų. Kaip sako L. Kiškienė, pirmieji, kurių tikslas – supažindinti su tradiciniu keramikos amatu, skatinti jį puoselėti, populiarinti –
buvo organizuoti miesto vaikams, jaunimui.
Kartais sodybos kieme stūksančioje įspūdingoje raugo keramikos krosnyje vyksta baigiamasis šio renginio procesas – degami dalyvių nulipdyti įvairiausi darbai. Bet ne visada, nes procesas labai ilgas – raugo keramikos krosnį tenka kūrenti ilgas valandas, kol pasiekiama reikiama temperatūra.
Molis mėgsta didelę kaitrą. Ir kitokiu būdu degamiems gaminiams reikia mažiausiai 700, o dažniausiai 900 laipsnių temperatūros.
O štai raugo degimo krosnyje temperatūra turi pasiekti ir 1200 laipsnių. Tik iš tokio karščio išimti ir duonos ar burokėlių rauge mirkyti kūriniai tampa tikrai įspūdingi ir vertingi.
Sodyboje yra juodosios, raugo, raku, elektrinės degimo krosnys, žiedimo staklės.
Dailės ir technologijų mokytoja įvairiose mokyklose dirbusi L. Kiškienė sako, kad saviraiškai kasdienio darbo jai neužteko.
Norėjosi ne tik pačiai kuo daugiau kurti, bet ir kitiems atskleisti nepaprastą kūrybos džiaugsmą, jos galimybes.
Molis kaip tik ta medžiaga, kuri tam labiausiai tinka. Pabandytas minkyti molis įtraukė visam gyvenimui.
„Matau, kad tokį pat poveikį molis daro ir kitiems. Nulipdžius pirmuosius darbelius, pamačius juos išdegtus, tiesiog delnai niežti, kaip norisi vėl ir vėl imti molio gabalą… Kartais, kai nežinau, kas galėtų iš molio gimti, imuosi puodo. O jų galima lipdyti pačių įvairiausių – ir mažų, ir didelių, bet kokiai buities reikmei tinkančių. Puodą belipdant mintys pačios dėlioja ir kito kūrinio vaizdą“, – pasakoja L. Kiškienė.
Mokytoja pastebėjo, kad su menu anksčiau nesusidūręs žmogus, įsitikinęs, kad nei piešti, nei tapyti, nei tuo labiau lipdyti nemoka, paėmęs į rankas molio gabalą netikėtai sukuria tikrų šedevrų.
Kiekvienam bent kiek susidomėjusiajam ji siūlo geriau ne žiūrėti, kaip kiti dirba, o pačiam pabandyti.
Menas, o ypač keramika Ramygaloje turi gilias šaknis.
Iš Ramygalos kilusi ir žinoma dailininkų Balčikonių giminė.
Iki šiol su pagarba minimas kadaise Latvijoje, Liepojoje keramikos mokęsis ir Ramygaloje dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą bene pirmąsias keramikos dirbtuves atidaręs puodžius Juozas Balčikonis. Jis minimas ir kaip knygnešys.
Jo sūnus, buvęs Ramygalos gimnazijos mokinys, tapo visoje šalyje garsiu dailininku – tai tekstilininkas, pedagogas, profesorius Juozas Balčikonis.
Su šio menininko vardu susiję kone visi reikšmingiausi 20 amžiaus lietuvių tekstilės raidos faktai. Jo
kūrybinė veikla – gobelenai, rištiniai kilimai ir kt. Prof. J. Balčikonis pirmasis Lietuvoje pradėjo kurti batikos technika, parengė daugybę tautinių drabužių eskizų, jis knygų „Liaudies menas. Audiniai“, „Audinių raštai“ , „Tautiniai drabužiai“ ir kt. autorius.
Ramygalos puodžiaus anūkas Kęstutis Balčikonis taip pat žinomas dailininkas, menininkas. Jo kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje ir kitur.
