Ratuotų prisiminimų sargas

Ratuotų prisiminimų sargas

Ūkininko Rimanto Januškevičiaus garažas kvepia ne tepalais, o ilgesiu. Panevėžio rajone esančioje sodyboje jis saugo didžiulę sovietinės technikos kolekciją, per dešimtmetį sukauptą už pažadą niekada neparduoti tokio turto. Kolekcininkas svajoja kada nors atidaryti ir muziejų.

Praeito amžiaus pabaigoje, kai nepriklausomoje Lietuvoje pagaliau atsirado galimybė įsigyti automobilį iš Vakarų, tautiečiai masiškai puolė pirkti, kad ir nudėvėtų, surūdijusių volksvagenų, opelių, „Audi“. Per trumpą laiką vakarietiškos mašinos iš gatvių išstūmė sovietinius žiguliukus, moskvičius, zaporožiečius. Šie tapo tikra atgyvena, o kartais – netgi ir šiokia tokia gėda.

Vakarietiškų ratų tada į pačią Vokietiją ieškoti nusibeldė ir Vaivadų gyventojas R. Januškevičius. Iki tol važinėjęs „Moskvič“ automobiliu, vaivadiškis troško pasijusti tikru europiečiu. Sovietinė mašina nuolat gedo, reikėjo ją remontuoti ir buvo gerokai nusibodusi.

Tačiau laikui bėgant Rimantui širdį pradėjo spausti savotiškas jaunystės technikos ilgesys.

R. Januškevičius garaže ilsisi 14-iolika sovietmečio automobilių ir per 30 motociklų. Kolekcininkas neabejoja, kad tai – tikrai ne pabaiga. P. Židonio nuotr.

Kaip laivu plaukė

„Nuo jaunystės važinėjau „Jawa“ motociklais, turėjau sovietinę mašiną, bet kai prasidėjo vakarietiškų automobilių vajus, be gailesčio viską pardaviau. Tik prieš dešimt metų ėmiau prisiminti, kaip seniau važinėjausi tais tarybiniais ratais“, – pasakoja 55-erių R. Januškevičius.

O pirmas kartas vairuojant juodą „Volgą“ padarė iki šiol neišdildomą įspūdį.

Tokiomis anuomet važinėdavo tik svarbūs valdžios asmenys: partijų sekretoriai, kolūkių pirmininkai. Jaunam Paliūniškio kolūkio statybininkui Rimantui darbo reikalais „Volgą“ paskolindavo vyriausiasis inžinierius, vėliau žinomas rajono verslininkas, politikas, dabar jau miręs Jonas Katinas.

„Atrodydavo, kad ne važiuoji, o laivu plauki – jokio kratymo, tarškėjimo, salonas prabangus, švarus, kvepia“, – prisimena R. Januškevičius.

Tautiečių žaibiškai pamirštos technikos ilgesį Rimantui dar labiau paskatino paauglys sūnus Almantas. Vaikis itin ėmė domėtis tėvo laikų motociklais.

„Jei ne vaikas, gal ir nebūčiau taip užsidegęs šituo sumanymu. Pirmiausia nusipirkom „Jawą“ ir vienuolikos sūnus pradėjo ja važinėti, dalyvaudavo sporto varžybose“, – pasakoja vaivadiškis.

Atiduodavo už pažadą

Dabar R. Januškevičius jau turi 14-iolika sovietmečio automobilių ir per 30 motociklų. Visą šią techniką laiko specialiai tam įrengtame garaže, Karsakiškio seniūnijoje, atokiame Vilkapjūvių kaime šalia Žaliosios girios.
„Labai stinga laiko, bet jau seniai svajoju čia įrengti mini muziejų, kur mano surinktų eksponatų buvę savininkai galėtų atvažiuoti pasižiūrėti savo automobilių, paglostyti ir įsitikinti, kad jų turtą saugau atsakingai“, – šypteli kolekcininkas.

Iš tiesų Rimantas beveik visą sovietinę techniką įsigijo už pažadą jos niekada nebeparduoti.
Ieškoti skelbimuose tokių prekių šiais laikais net neverta. Tarybinių laikų palikimas tapo itin branginamas. Anų laikų transportas gavo retro vardą.

„Tik gatvėse, atrodo, tokių mašinų ar motociklų nebėra, bet garažuose jų žmonės dar ir kiek turi. Kai tik pradėjau paieškas, turėdavau pardavėjui pažadėti, kad jo mašiną parduos nebent mano vaikai. Vėliau pamatę, kad pažado tvirtai laikausi, ir kiti iš paskos pradėjo patikėti man savo brangenybes“, – pasakoja vaivadiškis.

Prisiminimų saugotojas

O pirmas kartas vairuojant juodą „Volgą“ Rimantui padarė iki šiol neišdildomą įspūdį. Tuomet jaunam Paliūniškio kolūkio statybininkui darbo reikalais ją paskolindavo vyr. inžinierius, vėliau žinomas rajono verslininkas, politikas, dabar jau miręs Jonas Katinas.

R. Januškevičius juokiasi, kad su kiekvienu sovietiniu automobiliu nusiperka ir jo buvusio šeimininko prisiminimus. Buvusiems savininkams Rimantas leidžia bet kada atvykti į jo garažą dar kartą pasižiūrėti į praeitį.
„Antai „Volgos“ ankstesnė šeimininkė, man su ta mašina pasirodžius miesto šventėse, visada prieina, patikrina, ar nieko nepakeičiau. Jai šis automobilis – svarbus mirusio vyro atminimas“, – garažo viduryje išblizgintą juodą „Volgą“ aprodo Rimantas.

Kolekcininkas turi kelias tokias sovietmečiu prabangos ženklu laikytas mašinas. Viena jų – 3-ios laidos, 1969-ųjų „Volga 21“. Ji pati seniausia R. Januškevičiaus garaže.
Taip pat technikos mėgėjas surinko beveik visų išleistų modelių „Lada“ automobilius, saugo seną „Zaporožietį“, „Moskvičių“.

Motociklų eilėse rikiuojasi „Jawos“, Iž“, „Minsk Paniona“, „Tulica Turist“, „Muravei“ ir kiti. Seniausias jų pagamintas dar 1956 metais.

Dalis šios technikos puikia važiuoja ir šiandien, turi draudimą, techninės apžiūros dokumentus.

„Darbo reikalais kasdien naudojuosi įprasta vakarietiška mašina. Bet kai turiu laiko, labai mėgstu pasivažinėti ir kokia „Volga“ ar „Žiguliu“, ištraukiu vieną kitą motociklą. Išriedu ne tik į miesto renginius, retro automobilių paradus, bet ir šiaip labai patinka jais pasivažinėti savaitgaliais, net į turgų nuvažiuoju“, – pasakoja ūkininkas.
Anot jo, šios senutės dar puikiai išspaudžia iki 110 km/val. greitį, nors jų spidometruose greitis žymimas net ir iki 180 km.

Turi mašiną – turėk ir pinigų

Pasivažinėjimas sovietiniais automobiliais nėra pigus. Sena „Volga“ šimtui kilometrų reikalauja 15 litrų benzino, kiek mažiau lygiame kelyje. Žiguliukas srebia 8–10 litrų, o tarybinis motociklas nuo 6 iki 7 litrų degalų.

„Jei turi mašiną, reikia turėti ir už ką jai įpilti“, – juokiasi R. Januškevičius.

O sovietinio automobilio kaina, pasak kolekcininko, dabar vis auga. Dar neseniai žmonės tokį turtą atiduodavo už dyką, kad tik kieme daugiau vietos atsirastų, dabar už jį ir ne vieno tūkstančio eurų užsiprašo.

Sovietmečio automobilių ir motociklų kolekcininkas R. Januškevičius juokiasi, kad tarybinė technika ir yra tarybinė – paprasta kaip trys kapeikos. Čia tegali būti trys gedimai.

Rimanto kolekcijoje pirktų mašinų kaina svyruoja nuo 300 iki 4000 eurų.

Tačiau net ir didesnės išlaidos, anot jo, atsiperka, kai toks automobilis pasirodo viešumoje. Prieš kelis dešimtmečius buvę įprasti ratai pritraukia minias smalsuolių, ypač domisi tokius dar prisimenantys vyrai.

„Prieina, paspaudžia ranką, pasigėri ir net pasiūlo savo garažuose užsilikusių detalių. Vyresni žmonės jų tikrai dar turi – gal iš tos nostalgijos laiko“, – spėja kolekcininkas.

Kai kurie retro mėgėjui net savo pagalbą remontuojant senas transporto priemones pasiūlo.
Pats Rimantas pripažįsta tik besikuisdamas savo garaže to ir išmokęs, nors pagal specialybę yra mechanikas.

Kaip trys kapeikos

„Tarybinė technika ir yra tarybinė – paprasta kaip trys kapeikos. Čia tegali būti trys gedimai: nėra srovės, perdegė „babina“ arba laikas keisti žvakes“, – juokiasi R. Januškevičius.

Iš tokios technikos tikėtis stebuklų, kokių dabar yra naujausios laidos mašinose, nereikia – čia visada atsiras, iš kur lašės tepalas.
Ūkininkas į savo retro garažą užsuka kiekvieną dieną. Daliai eksponatų dar reikia ir rimčiau restauruoti, kai kurių kėbulai parūdiję, trūksta detalių.

Šiame darbe tėvui mielai padeda 23-ejų sūnus. Tai jis Rimantą ragina kolekciją dar plėsti ir statyti didžiulį angarą jai eksponuoti.

„Kažkada galvojome čia kurti ir kaimo turizmo sodybą, bet jų aplink jau tiek daug. Dar plėsime savo kolekciją ir kada nors gal atidarysime muziejų. Dar turiu bene 20 sovietinių juostinių bei kasetinių magnetofonų, krūvą lempinių ir naujesnių radijų, senų dviračių, kitų to laikmečio eksponatų. Lauke stovi visiškai atgyvenęs kombainas „Niva“ – darbui nebetinka, bet gal kažkada turės istorinę vertę “, – planuoja R. Januškevičius ir baksteli pirštu į keistą automobilio priekabą su dangčiu.

Pasirodo, prieš atgaunant nepriklausomybę lietuvių turistai jau turėjo ne tik brezentines palapines, bet ir rusiškus traukiamus kemperius. Iš pirmo žvilgsnio lyg žema dėžė ant ratų sustojus išsiskleidžia ir išpakavus tampa puikia užuovėja su minkštais badais gamtoje.

Pavadina partijos sekretoriumi

Paklaustas, kuo sovietinė technika taip žavi, Rimantas teigia, kad jam imponuoja aštrūs, skirtingai nei nudailintų vakarietiškų mašinų, kampai. Tokie automobiliai jam atrodo galingi, stiprūs ir rimti.

Ne veltui jais kadaise riedėjo tik aukštuomenė.

„Mane ir dabar pavadina partijos sekretoriumi, kai atvažiuoju su juoda „Volga“, – šmaikštauja kolekcininkas.
Tokiomis mašinomis, jo žiniomis, aplink Panevėžį dar važinėja kokie 5–6 aistruoliai. Rimantui buvo siūlyta netgi „Volgos“ klubą Panevėžio rajone burti.

Tikri sovietmečio automobilių gerbėjai, pasak R. Januškevičiaus, tikrai dar ilgai važinės tokiomis transporto priemonėmis ir seno vairo nepaleis iki mirties. Jis pats ir sūnus didžiuojasi savo dabar jau netradiciniais tapusiais ratais.

O Panevėžio krašte turėtų važinėti beveik pusšimtis sovietinių automobilių.

„Regitros“ Panevėžio filiale registruota 46 rusų gamybos lengvieji automobiliai. Daugiausia jų – „LADA“ markės.

 

Galerija

Komentarai

  • Saunuolis vyras, reikia atminti saugoti

  • Turim rusiska invalidke gal kam reikia.

  • teksto rašytojai neteisingus duomenis teikia čia: tokių motociklų kaip „Minsk Paniona“ išvis nebuvo, o buvo motociklas „minsk“, kurį gamino Minsko motociklų gamykla, su oru aušinamu varikliu. O kitas ne Paniona kažkokia, o Vengrijos mašinų gamybos įmonės „Čapel“ pagamintas motociklas „Pannonia“, buvo gaminamas nuo 1954 iki 1975 m. Vengrijos inžinieriai ėmėsi Vokietijos gaminamo DKW RT-125 motociklo. Keletas prototipų buvo vadinami „Chepel“. Vykdant projektą ir įvaldant naują pilnavertį modelį TL 250, jis gavo pavadinimą „Pannonia“. „Pannonia“ – motociklas su geru eksploatacijos laiku, 250 kubinių metrų / cm cilindrų darbinis tūris, stabilus kelyje ir lengvai valdomas.Daugiausia buvo parduodamas su priekaba-„lopšeliu“.

    • Atsakyti
  • A cia tas suktas plepys is wurth? Pikti liezuviai plaka, kad kazkada savo rusy tepalus pilste su kibirais, spekuliantas didysis :)) tik va su vaikais ne ka pasiseke

    • Atsakyti
  • Spekaliuntas jis ir tiek kupy pradaj

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (8)

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų