-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Tapytojos, lėlių teatro tėčio sename lagamine įkūrėjos, rašytojos, karpinių meistrės kūrybą vienija turbūt bendras vardiklis – iš gamtos ateinantis įkvėpimas ir, kaip sako pati menininkė, gauta dovana iš aukščiau.
„Tai, ką darau, man nepriklauso. Priklauso tik technika, o visos idėjos atsiųstos Aukščiausiojo. Jaučiu tam tikrą ryšį ir jeigu jo nebūtų, aš tikriausiai per gyvenimą eičiau kitaip“, – svarsto jaukiuose namuose Žaliosios girios pakrašty žurnalistus priėmusi Diana.
D. Masiulienė – tikras Panevėžio vaikas, mieste gimusi ir augusi. Bet gyvenimas ją nuvedė į tikrą ramybės oazę Panevėžio rajone, Žaliosios girios pašonėje.
Čia ji džiaugiasi gamta, kieme šmirinėjančių pūstauodegių lapių kaimynyste.
Jaukiuose namuose D. Masiulienė įsirengusi dirbtuves, kurių duris jai visada malonu praverti.
„Man atrodo, kad dabar ribos išnyko ir visai nebėra reikšmės, kur gyveni. Visada gali atvažiuoti į miestą, nuvykti į didmiestį ar kur nors nuskristi. Jeigu norėsi, visąlaik rasi kelią“, – miesto gyvenimo nepasiilgsta Diana.
Kūrybiška moteris juokiasi tik trumpam išlendanti iš savo ramybės kampelio.
„Mėgstu teatrą, lietuviškus filmus, juos aplankau. Patinka išvažiuoti, pakeliauti. Kiekvieną vasarą sau leidžiu kažką pamatyti. Bet tik trumpam išlendu, pasibūnu ir vėl dingstu“, – kalba D. Masiulienė.
P. Židonio nuotr.
Diana juokauja, kad kai kurie žmonės nežino, ką daryti, o jai sunku išsirinkti, ką veikti.
Išties D. Masiulienė daro daugiau, nei galima įsivaizduoti. Ji – ikimokyklinio ugdymo pedagogė, švelniai mažųjų vadinama auklyte, dailininkė, „Lagamino“ teatro įkūrėja. O turbūt teisingiausia ją būtų vadinti visų menų meistre.
Kūryba Dianai tapusi gyvenimo būdu. Kad ir kur keliautų, ją nuolatos lydi pieštukai ir bloknotas – jei kiltų kūrybinė mintis.
„Noriu piešti ir kurti, kol galiu. Dabar yra mano laikas. Noriu prisiliesti prie to proceso, džiaugtis juo. Ne veltui sakoma, kad menas išlaisvina nuo bet kokių problemų“, – šypsosi Diana.
D. Masiulienė baigė Panevėžio 9-ąją vidurinę mokyklą, dabartinę Rožyno progimnaziją. Jau mokykliniame suole mergaitė buvo vadinama menininke.
Įvykis, padėjęs jos kūrybos pagrindus, taip pat mena mokyklos laikus.
„Gal pradinėse klasėse su kitais vaikais žiūrėjau spektakliuką. Grįžus mokytoja davė užduotį nupiešti matytus personažus“, – pamena D. Masiulienė.
Suolo draugo paprašyta Diana nupiešė ir jam. Mokytojai trumpam išėjus, tokių piešinių ėmė kaulyti ir kiti bendraklasiai.
„Kaip šiandien atsimenu: „Jeigu tu man nenupaišysi, aš pasakysiu mokytojai, kad nupiešei kitam.“ Taip pradėjau piešti visiems vaikams. Bet tada nei supratau, kad moku piešti, nei man tai rūpėjo. Tiesiog piešiau, kad manęs nepaskųstų mokytojai“, – juokiasi kūrėja.
Diana prisimena dar vieną momentą iš vaikystės, savotiškai nuvedusį ją menininkės keliu. Gal ketvirtoje klasėje per geografijos pamoką beklausydama mokytojos pasakojimų apie keliautojus ar jų atradimus, ji mintyse vis nuskriedavo kažkur toli.
Taip atitrūkdavo, kad visas geografijos užrašų sąsiuvinis tušinuku likdavo išmargintas tų pačių žymiųjų keliautojų portretais.
„Mokytoja liepė atnešti tą sąsiuvinį, paskui – ir pažymių knygelę. Ji kažką įrašė, o aš einu per Rožyno, kur tuo metu gyvenome, pušyną namo ir bijau tą knygelę atsiversti. Atsiverčiau tik prie pat namų ir skaitau: „Pažiūrėkite vaiko piešinius ir leiskite ją į Dailės mokyklą.“ Parstraksėjau labai laiminga“, – pasakoja D. Masiulienė.
Tuo metu tėvai apie dukros norą piešti nenorėjo nė girdėti ir vadino tai išsigalvojimu. Visgi toji pastaba pažymių knygelėje buvo lemtinga, ir Diana pradėjo lankyti Panevėžio dailės mokyklą.
P. Židonio nuotr.
Menai ir kūrybiniai ieškojimai D. Masiulienę lydi visur, o jos keliai ne sykį susikirto su geriausiais savo amato meistrais. Nusipelnęs panevėžietis dailininkas Kazimieras Naruševičius buvo jos mokytojas, meno paslapčių Diana mokėsi ir iš skulptoriaus Algimanto Vytėno.
Vėliau teko lankyti žinomos dailininkės ir grafikės Stasės Medytės studiją.
Visi sutikti autoritetai skatino D. Masiulienę savo ateitį sieti su daile. Taigi įstojo į Šiaulių universitetą. Ten baigė braižybą, dailę ir technologijas.
„Dailės fakulteto universitete jau nėra. Visai neseniai, gal prieš mėnesį, su dukra nuvažiavome ten apsilankyti – uždarytas. Dukrai papasakojau, kur buvo mano tapybos, piešimo klasė. Ir toks skaudulys aplankė, kad jo neliko“, – sako Diana.
D. Masiulienės paveikslai
Diana svarsto, kad tada, kai mokėsi, buvo karta, kuri norėjo kurti, daryti, piešti. Anot jos, nebuvo nė minties kažką kopijuoti, plagijuoti. Dabar menai, D. Masiulienės nuomone, sulig kompiuteriniu amžiumi persikėlė į elektroninę erdvę ir suvienodėjo.
„Tais laikais mes neturėjome kompiuterių ir, manau, labai gerai, kad jų nebuvo. Galėjome save ištaškyti visai kitoje erdvėje. O ir santykis su menu buvo kitoks nei dabartinio jaunimo“, – mano D. Masiulienė.
Ji savęs tikrai nelaiko nurašytos kartos atstove, kaip dažnai mėgstama pabrėžti.
„Mes buvome laiminga karta ir leidome sau tikrai daug. Turėjome galimybę piešti, keliauti, bendrauti kur kas nuoširdžiau nei dabar. Ne elektroniniu būdu, o gyvai. To dalyko aš pasigendu – žmonės praranda tą ryšį“, – pabrėžia pašnekovė.
Daug metų D. Masiulienė pagal profesiją dirbo dailės mokytoja Panevėžio mokyklose. Iš pradžių „Aušros“, vėliau A. Lipniūno progimnazijoje.
„Aušros“ mokykloje palikau viską. Ir savo freskas, su vaikais darytas. O kūrėme tikrai daug. Statėme spektaklius, dalyvavome renginiuose. Tiesiog kūrėme ir svajojome“, – mena pedagogė.
Diana svarsto, kad jaunimas tada dar buvo ta smalsioji karta, kuri viską darė neraginama ir norėjo vis daugiau. Mokytoja džiaugiasi, kad su mokiniais, nors jie jau sukūrę šeimas, pavyko iki šiol išlaikyti šiltą ryšį.
A. Lipniūno progimnazijoje liko koplytėlė, kurią D. Masiulienė įrengė su buvusiu mokyklos direktoriumi. Ją puošia vyskupo Jono Kaunecko pašventinti Dianos paveikslai.
Ji – giliai tikinti. Žino, kad tai, ką turi viduje, yra Dievo dovana.
Neatsitiktinai šiuo metu menininkė rengia angelų parodą, ja norėtų parodyti, kokia yra tikroji religinė angelo prasmė.
P. Židonio nuotr.
Gilesnį matymą ir pajautimą D. Masiulienė atsinešė dar iš vaikystės. Tokį turi ir jos dukra, bet ši pasirinko pragmatiškesnę profesiją.
Diana svarsto, kad dabar menininkai taikosi įtikti žiūrovui, o ji niekada to nedariusi. Ir nesiruošia daryti už jokius pinigus.
„Kuriu taip, kaip nori mano vidinis aš. Nepataikauju madai. Noriu gamtos, spalvų, to klasikinio peizažo. Tapau gamtoje ir niekada nekopijuoju svetimos minties“, – prisipažįsta menininkė.
Tapo ji tai, ką mato tiesiog pro savo namų langą ar išėjusi pasivaikščioti į paslaptingą, bet globėjišką girią ar įkvėpimo suteikiančius laukus.
„Visi mano tapyti peizažai egzistuoja realybėje, – patikina dailininkė. – Kai kurie iš karto gali pasakyti, kur toji vieta.“
Šiuo metu Panevėžyje eksponuojamos dvi D. Masiulienės parodos: tapybos darbų miesto centre veikiančioje „Senamiesčio galerijoje“ ir jos kurtų išskirtinių lėlių kolekcija Panevėžio Elenos Mezginaitės viešosios bibliotekos vaikų literatūros skyriuje „Žalioji pelėda“.
Kurti lėles menininkė bandė prieš daug metų, bet tada šios, regis, nesužavėjo. Ji svarsto galbūt pritrūkusi žinių. Vėliau, labiau įsigilinusi į sudėtingą tokių lėlyčių kūrybos procesą, vėl grįžo prie jų. Padėjo ir tai, kad galėjo įsigyti įvairesnių priemonių.
Lėlių apdarams D. Masiulienė dažniausiai panaudoja jau dėvėtus drabužius. Viską pati skrupulingai dėlioja – nuo vielos gabalėlio iki skirtingų veidelių. Dabar jos kolekcijoje šešiolika lėlių, kurios viena po kitos „gimė“ per šiuos metus.
„Manęs nežavi masinė gamyba. Kiekviena lėlytė lipdoma atskirai ir yra unikali“, – pasakoja Diana.
Anot D. Masiulienės, yra save vadinančiųjų menininkais. O ji save laiko menininke kūrėja.
„Esu tik įrankis Dievo rankose. Tai, ką darau, man nepriklauso. Priklauso tik technika, o visos idėjos atsiųstos Aukščiausiojo. Jaučiu tam tikrą ryšį ir jeigu jo nebūtų, tikriausiai per gyvenimą eičiau kitaip“, – svarsto.
Iš kūrybinių veiklų Diana išbandžiusi turbūt kone viską – kūrė išskirtines seges, papuošalus, drabužių kolekcijas. Yra surengusi karpinių parodą, išleidusi penkias knygeles vaikams, sukūrusi dvi spalvinimo ir rankučių lavinimo knygutes, parašiusi bei iliustravusi dvi pasakas.
Idėja rašyti D. Masiulienei atėjo iš vaikų ir kartu su jais nutikusių istorijų. Vėliau tos istorijos virto savotiškomis pamokamomis pasakomis.
„Neturiu tikslo tiesiog parašyti knygą. Pasaka visų pirma gimsta širdyje. Ji gyvena tavyje, ją nešiojiesi. Vienas užrašai, kitų – ne“, – sako Diana.
O šiuo metu spaustuvėje savo eilės laukia dar dvi D. Masiulienės pasakos. Ir tikrai dar ne viena gyvena kūrėjos širdyje, kol ateis laikas būti užrašytai.
Diana – ir unikalaus lėlių teatro „Lagaminas“ įkūrėja. Senutėliame atverčiamame jos tėvelio lagamine gimsta šilčiausi judančių lėlyčių spektakliai pagal pačios parašytas pasakas.
Visais rekvizitais, žinoma, rūpinasi pati menininkė.
D. Masiulienei visada svarbiausia buvo ir yra šeima bei patys artimiausi žmonės. O likusią širdies dalį ji dalija kūrybai ir darbui su mažaisiais.
Po ilgų pedagoginio darbo metų D. Masiulienė paliko mokyklą. Sako, kad tiesiog taip susiklostė. Panevėžio kolegijoje pasirinko perkvalifikavimo studijas ir tapo ikimokyklinio bei priešmokyklinio ugdymo pedagoge.
Dabar jau ketvirtus metus Diana ugdo mažuosius Velžio lopšelyje-darželyje „Šypsenėlė“.
Ir visai nenuostabu, kad tarp darbo ir kūrybos besisukanti moteris dažnai išgirsta klausimą, kaip viską spėjanti. Ji svarsto, jog tikriausiais ateina toks laikas, kada sugebi spėti. Ypač daryti tai, kas labiausiai patinka.
„Nors kūryba širdyje užima labai svarbią vietą, bet darbas taip pat turi būti padarytas. Ir tik gerai. Negaliu su vaikais dirbdama sėdėti ir krapštyti nosį“, – kategoriška Diana.
Šis pedagoginis kelias jai labai įdomus ir įkvepiantis.
„Man baisiausia, kai paklausia: „Ką tu čia darai? Tu gi menininkė!“ Bet toje vagoje irgi yra kažkas tokio, kas labai traukia. Man patinka vaikams ką nors duoti. Patinka su jais bendrauti, kartu terliotis, man tiesiog faina. Ir kai matau, kad jie laimingi, pati labai daug gaunu“, – kalba D. Masiulienė.
Ir nusišypso: kaip bebūtų, yra reikli pedagogė.
„Visai neseniai sulaukiau komplimento, kad esu teisinga. Nežinau, ar tokia esu, bet stengiuosi būti“, – sako Diana.
Ji prisipažino nesanti tas stereotipinis menininkas laisvamanis. Jai reikalingas tvirtas pagrindas po kojomis.
„Visi įsivaizduoja, kad menininkas yra kažkoks „be stogo“, kad skrajoja padebesiais. Nieko panašaus. Iš tikrųjų visiems mums reikalingi žemiški dalykai. Bet kūryba visada yra šalia“, – sako pašnekovė.
P. Židonio nuotr.
Laimė, anot D. Masiulienės, yra jaustis gerai šalia artimiausių, kai yra žmonių, į kuriuos gali atsiremti. Dar jai laimė – turėti savo ypatingą vietą, į kurią visada norisi grįžti – darnius namus.
Daug kartų jai yra tekę pakilti tarsi feniksui iš pelenų.
Bet sunkiomis akimirkomis ji sugeba susitvarkyti su savimi. Tiki, jog tai vėlgi yra pagalba iš aukščiau.
„Kažkas saujom geria raminamuosius, kažkas griebiasi dar ko nors. Aš nesuprantu, ką tai reiškia. Tiesiog pasikalbu su sėdinčiu ten ir viskas susitvarko, – pirštu aukštyn rodo Diana. – Visiems gyvenime būna nemalonių išgyvenimų, patirčių, bet jos užgrūdina. Tiesiog arba sugebi išlipti, arba ne.“
