-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Raudona, juoda, žalia, ruda, geltona, balta – įvairiausiomis spalvomis žvilgsnį traukte traukia Irenos Onos Vilienės ir jos sūnaus Gvido Vilio kurtos tautinės juostos. Ne mažiau žavi ir raštų įvairovė.
Dvi visiškai vienodas juostas ir tarp šios parodos eksponatų, ir, ko gero, visoje šių dviejų tautodailininkų kūryboje sunkiai surastum. Mažiau su šia etninio paveldo sritimi – tautinių juostų audimu – susipažinusiesiems nelengva atskirti, kokia technika kuri juosta sukurta. Juostų kūrimo būdų yra ne vienas.
Visus juos įvaldę motina ir sūnus Viliai Panevėžio kraštotyros muziejuje eksponuoja kaišytines, pintines, rinktines, vytines, taip pat austas progines juostas. Tautinių juostų paroda „Slėpiningieji raštai“ – tikras atradimas tiems, kurie domisi tautiniu kostiumu bei svarbia jo dalimi – juosta, taip pat ir visu savojo krašto paveldu.
Juostos – gausiausiai išlikusi tradicinių audinių grupė. Dažniausiai Lietuvoje buvo audžiamos rinktinės juostos, žinomos nuo 13 amžiaus. O Aukštaitijoje juostos itin populiarios ir svarbios buvo nuo seno. Aukštaitės dažniausiai ryšėdavo pintines, austines ir rinktines juostas, vyrai – vytines, austines.
Šiais laikais Aukštaitija gali didžiuotis turėdama tokios svarbios paveldo dalies, austų juostų, kūrėjus ir tradicijų puoselėtojus.
G. Vilys sako, kad parodai surinkti darbus nebuvo lengva. Juk juostos namuose neužsibūna, daug jų nuaudžiama pagal užsakymus. Tad darbai iškeliauja tautinių ansamblių dalyviams, muzikantams, dovanoms, šventėms.
Vis dėlto pateiktą pasiūlymą – surengti austų juostų parodą, pavyko įgyvendinti. Pirmoji paroda prieš keletą metų buvo surengta Huse – Olandijoje esančiame mieste. Husas – Panevėžio partneris, su kuriuo draugystės ir bendradarbiavimo sutartis pasirašyta 1993 metais. Nuo kultūrinių mainų prasidėjusi draugystė tęsia kultūrinį bendradarbiavimą.
G.Vilio teigimu, pasiūlymas surengti parodą paskatino dar daugiau dėmesio skirti kūrybinei veiklai, ieškoti naujų galimybių. Paroda buvo ne viena. Audėjų juostas jau matė ir Kėdainiuose, kituose miestuose, o štai dabar jos pateikiamos panevėžiečių dėmesiui.
„Juostų paroda atrodo keistas reiškinys. Juk juosta toks nedidelis elementas, visame tautiniame kostiume ji tik maža detalė, kaip lašas jūroje. Dažniausiai ji būna net nepastebima, nors iš tikrųjų svarbi ir reikalinga“, – „Sekundei“ aiškino juostų audėjas.
G.Vilys prisipažino, kad taip, kaip jo mama kuria juostas, jis nemokantis. Tautodailininkas atkreipė dėmesį, kad kiekvienas audėjas turi savitą braižą, patyrusi akis jo nesupainios su jokiu kitu.
O. Vilenės austos juostos tęsia aukštaitiško meno tradicijas.
„Duokit keliems audėjams vienodus siūlus, tokias pat stakles, o visos juostos bus nuaustos skirtingos“, – sako tautodailininkas.
Tautodailininkų sąjungos veikloje jau daugiau kaip tris dešimtis metų dalyvaujantis G. Vilys – etnomuzikologas, humanitarinių mokslų daktaras. Juostų audimas jam – pomėgis, būdas turiningai praleisti laisvalaikį, atsipalaiduoti, geriau pažinti gimtojo krašto paveldą.
Vyras audžia rinktines, kaišytines, pintines ir vytines juostas. Jo nuaustų juostų yra Lietuvos nacionaliniame, Panevėžio kraštotyros muziejuose ir daugelio rankdarbių mėgėjų namuose. Darbai nuolat eksponuojami zoninėse, respublikinėse, tarptautinėse tautodailės parodose.
Juostų audimas šio žmogaus gyvenime atsirado tarsi dėsningai. Jauniausias iš trijų garsios audėjos I. O. Vilienės sūnų pirmuosius darbelius sukūrė dar net mokyklos nepradėjęs lankyti. Išmoko austi ir kiti jo broliai, tačiau audimas netapo jų pomėgiu, o jaunėliui tarsi prilipo.
O. Vilienė pasakoja, kad pirmą kartą vaiką prie staklių pasodino viename renginyje – per Panevėžyje vykusias audėjų dienas. Viena audėja neatvyko, o tuščios staklės kažkaip negražiai atrodė, tad šventės rengėjai prie jų ir pasodino šventėje kartu su mama dalyvavusį berniuką.
Įdomu, mena, jam buvo. Tik nelabai žinojo, ką ir kaip reikėtų daryti, norint juostą nuausti. Tad grįžęs namo nuo mamos jau neatstojo: „Parodyk, mama, kaip. Ir aš ausiu.“
Mamos pamokytas, gabus berniukas darbą greitai perprato. Austi jam patiko. Kartu su mama jis buvo ir kitų Panevėžyje buvusių populiarių Audėjų dienų, taip pat įvairių seminarų, renginių dalyvis.
Dabar Gvidas audžia daugiausia žiemą, kai laiko nebeskiria kelionėms, sodui ir kitiems šiltojo metų laiko pomėgiams. Raštų audėjas ne tik iš mamos išmoko – ieško jų įvairių muziejų fonduose, knygose.
O.Vilienė – Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė nuo 1970 metų, Lietuvos tautodailės kūrėjų asociacijos narė nuo 2005 metų yra sertifikuotų tautinio paveldo produktų amatininkė, senojo amato audimo puoselėtoja. Audėjos amatą demonstruoja dalyvaudama Lietuvos dainų šventėse, vesdama edukacines programas.
Juosta – ne šiaip sau audinio gabalas. Visų pirma ji buvo reikalinga susijuosti drabužį, taip pat ir pasipuošti. Anksčiau juostomis juosdavosi ir vyrai, ir moterys. Jos ir galvas gražiausiomis juostomis dabindavo.
Juostos reikėdavo ir vos gimusiam žmogui – į palą suvyniotą kūdikį visada juosta aprišdavo. Reikėjo juostos ir per vestuves, ir per laidotuves.
Merginoms iki vestuvių tekdavo daug juostų nuausti – dovanoms. O žmogui mirus karstas, kaip dažnai ir dabar, į kapo duobę nuleidžiamas juostomis. Pasirodo, austa juosta buvo tarsi savotiškas saitas, jungiantis žmones su anapusiniu pasauliu.
Dabar juostų paskirtis pasikeitusi. Nors vis dėlto juostų galima rasti beveik kiekvienuose namuose – ne tik tautodailininkų ar etnografinių ansamblių dalyvių. Juostomis aprišama per vestuves, jubiliejus, juostų – tegul visai mažų, pavyzdžiui, kaklaraiščių ar knygų skirtukų, gaunama dovanų, įsigyjama mugėse.
Apie audimo meną, lydintį ją beveik pusę amžiaus, O. Vilienė sako: „Kai išmoksti pirmą raidę, po truputį rašyti pradedi, o paskui jau lengvai rašai ir skaitai, taip ir audimas – mokiausi jo nuo pirmos raidės, po žingsnelį, kol išmokau ir perpratau.“
Gvidas Vilys ne tik audžia, bet ir dainuoja, skambina kanklėmis. V.Bulaičio nuotr.
Viskas prasidėjo nuo to, kad bene prieš keturis dešimtmečius tuomet garsaus „Ekrano“ dainų ir šokių ansamblio dalyvių tautiniams drabužiams prireikė juostų – nebuvo nei kur jų gauti, nei kur nusipirkti. Moteris ir ėmėsi pabandyti tų juostų nuausti. Vidurinėje mokykloje buvo lankiusi būrelį, kuriame buvo išmokusi austi ant knygos. Jai labai patikdavo šis užsiėmimas, nekantriai laukdavo pamokų.
Šiek tiek paslapčių žinodama, dar pasitardama, pasimokydama ir ėmėsi darbo. Pradžia, sako, nebuvo lengva, ne taip greit išdrįso ir parodyti, kokias juostas pavyko nuausti. Tačiau einančiajam kelias įveikiamas – ranka ir akys tvirtėjo, noras austi augo ir greitai tapo labai svarbia moters gyvenimo dalimi.
Juostų audimas nėra toks paprastas ir lengvas darbas – jis reikalauja daug kantrybės, laiko, žinių. Gal todėl audėjų nėra daug, įvairiomis technikomis kuriančiame gausiame tautodailininkų būryje audėjų tik maža dalis.
„Laimė, yra tokių žmonių kaip mūsų audėja Irena Onutė. Tiesiog negalėjome neatvykti į šią nuostabią parodą ir dar kartą pasigėrėti nuostabiais darbais“, – parodos atidaryme kalbėjo Upytės tradicinių amatų centro vadovė Aušra Sidorovienė, atvykusi su gausiu palaikymo būriu, dovanomis ir dainomis.
Pasirodo, I. O. Vilienė nesėdi namuose prie staklių užsidariusi, ji nori savo amato paslaptis perduoti ir jaunimui. Tad važinėja į Upytę ir Tradicinių amatų centre vykstančiuose užsiėmimuose moko austi. Neatsiranda daug mergaičių, norinčių skirti savo laiką audimui, – nedaug kam patinka sėdėti ištisas valandas susirietus prie staklių ir siūlų, kol gims mažas audinio gabalėlis. Bet ta viena kita, kuri pradeda, išmoksta – jau nesitraukia.
Audėja turi ir labai gabių mokinių, kantriai kuriančių pirmuosius darbelius ir konkursuose jau skinančių laurus. Tarp bendraamžių joms nėra lygių visoje Aukštaitijoje.
Parodos atidaryme audėja sulaukė ir klasės draugės sveikinimo, įteikdama puokštę ši prisiminė, kad Irena Ona niekada nebuvo abejinga menui, grožiui – dar mokykloje kurdavo nuostabias puokštes, puošdavo salę ir kt.
Kiekvienas užsukęs į parodą negali atsistebėti margaspalvėmis juostomis – sunku patikėti, kad čia tik maža dalis motinos ir sūnaus kūrinių. Juostų daug, jos tokios įvairios. Bet, kaip sako G. Vilys, kiekvienas savo paties austą iš didžiulio kalno juostų suras ir atskirs.
Aukštaitiškos pintos ir vytos juostos, nors yra paprastų geometrinių raštų, išsiskiria spalvingumu. Juostų kūrėjai tęsia labai senas tradicijas. Vargu ar kuriame kitame šalies mieste sutiktumėte taip gausiai ir sėkmingai besidarbuojantį audėjų, motinos ir sūnaus, duetą.
Šiltai audėjus pasveikinusi etnologė Vitalija Vasiliauskaitė atkreipė dėmesį, kad tų margaspalvių juostų raštai ir spalvos ne šiaip sau sudėlioti ir sukurti, tos juostos – aukštaičių tapatybės ženklas. Niekas kitas Lietuvoje tokių juostų neausdavo.
Iš tolimos senovės mus pasiekusios juostos – savotiška protėvių palikta žinia apie krašto papročius, tradicijas, grožio sampratą. Ne veltui juostose audžiami ornamentai vadinami raštais – jie tarsi laiškai iš praeities.
O. Vilienę ir G. Vilį etnologė pavadino aukštaitiškos tradicijos nešėjais – iš praeities į ateitį.
„Žiūrinėdama muziejaus fonduose sukauptų senųjų juostų raštus ir lygindama su šiais laikais Vilių išaustomis nematai skirtumo – tokios pat lietuviškos, aukštaitiškos“, – sakė V. Vasiliauskaitė.
Jos nuomone, audėjai labai subtiliai žiūri į tradicijas ir kuria tokio pat plonumo, spalvų derinio, rašto juostas – tokias, kokios ir po šimto metų galės būti rodomos kaip graži šio krašto tradicija.
Etnologė teigia, jog Panevėžyje gyvenanti Vilių šeima – kertinė etninės kultūros atrama. Jie ir etnografinio ansamblio dainininkai, muzikantai – su muzika, daina, tautodaile tęsiantys senąsias aukštaitiškas tradicijas.
Labai svarbu, kad šios šeimos kūrybos dalimi yra tapęs ir audimas.
