-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Prie pulto stovintis 39-erių Vidas Mekionis – įkvepiantis pavyzdys, kaip siekti svajonių ir mėgautis gyvenimu, net jei ir negali matyti jo spalvų. Nuo paauglystės svajojęs tapti radijo laidų vedėju, panevėžietis jau du dešimtmečius radijo bangomis sveikina klausytojus.
V. Mekionis regėjimo negalią yra paveldėjęs iš savo tėvelių. Nors silpniau, bet iki šešerių metų jis dar matė supantį pasaulį. Pagerinti regėjimo mažylis buvo išsiųstas į Maskvą – ten jam turėjo būti atlikta akių operacija. Tuo metu į ligoninę tėvai nebuvo įleidžiami, nesant geros priežiūros, kilo akių uždegimas ir komplikacijų, dėl kurių prireikė dar vienos operacijos. Deja, tai regėjimą atėmė negrįžtamai.
„Nepamenu to momento, kai suvokiau, kad daugiau nematysiu. Bet teko kažkaip prisitaikyti prie naujų gyvenimo aplinkybių“, – sako V. Mekionis.
Nors Vidas visai nemato, tačiau jo lytėjimas taip išlavėjęs, kad leidžia jam ne tik savarankiškai gyventi, bet ir dirbti svajonių darbą, apie kurį pradėjęs galvoti dar mokyklos suole. Panevėžietis mokėsi Vilniaus aklųjų ir silpnaregių mokykloje. Čia aštuntoje klasėje pradėjo vesti diskotekas ir prisijaukino tam reikalingą techniką.
„Kartais pagalvoju, jeigu galėčiau matyti, turėčiau visai kitokias galimybes. Bet suprantu, kad tas verkšlenimas tikrai nieko nepakeis.“
V. Mekionis
„Nuo dvylikos metų įrašinėdavau savo balsą į audiokasetes, įsivaizduodamas, kad vedu radijo laidas. Kai prasidėjo komercinių radijo stočių era, net naktimis klausydavau ir įsirašydavau geriausias dainas. Juk tuo metu nebuvo interneto – visas muzikos lobynas buvo kasetės, kiek vėliau – kompaktinės plokštelės. Tėvai bardavosi, kad naktinėdavau. Būdavo, ir iki keturių ryto prasėdėdavau“, – atvirauja V. Mekionis.
Sakoma, kad kai labai nori, viskas tampa įmanoma. Grįžęs iš Vilniaus į gimtąjį Panevėžį, Vidas vis dažniau užsukdavo ir į tuo metu populiarią radijo stotį „Aukštaitijos radijas“. Atkaklus ir užsispyręs jaunuolis radijo laidų vadovą įkalbėjo bent duoti galimybę pabandyti.
„Patekti į radiją buvo mano didžiausia svajonė. Buvau tikras, kad kažkada ten pakliūsiu. Toje pačioje radijo stotyje dirbęs bičiulis mane įspėjo, kad nebus lengva, bet po daugybės įrašų ir mokymosi taisyklingos tarties man pavyko. Turėjau savo lietuviškos muzikos laidą“, – nelengvą pradžią pamena V. Mekionis.
Anot radijo laidų vedėjo, tuo metu radijo stotyje dirbo per trys dešimtys žmonių. Dabar visa muzika yra grojama iš kompiuterio, o tuo metu kiekvieną dainą tekdavo paleisti atskirai iš kompaktinių plokštelių. Kaip visiškai nematančiam žmogui tą padaryti, sunku ir įsivaizduoti. Vidas šypsosi, kad dabar ir jam pačiam tai atrodo per daug sudėtinga, tačiau noras dirbti buvo toks stiprus, kad neįveikiamų kliūčių neliko. Iš pradžių ant kiekvienos plokštelės jis Brailio raštu užsirašydavo, kokios ten dainos. Vėliau jau pačios rankos tarsi žinojo, kas ir kur padėta.
„Atmintis buvo taip išlavinta, kad automatiškai viską prisimindavau. Juk kažkada daugelis atmintinai mokėjo svarbiausius artimųjų telefonus, o dabar, kai tereikia juos susivesti į telefoną, retas kuris atsimena net savo numerį. Tiesa, dabar, kai visą procesą labai palengvino kompiuteriai, ir pačiam atrodo, kad dirbau išties sudėtingai“, – šypsosi V. Mekionis.
Nors V. Mekionis nuo vaikystės nemato, negalia jam nesutrukdė pasiekti savo svajonės – tapti radijo laidų vedėju.
Sparčiai besikeičiančios technologijos ir regėjimo negalią turintiesiems atveria platesnes galimybes dirbti, neatsiriboti nuo socialinio gyvenimo. Kompiuteriuose ir mobiliuosiuose telefonuose įdiegtos programos, kurios perskaito viską, kas parašyta ekrane. V. Mekionis pripažįsta, kad jeigu ne ši programa, vargu ar jam pavyktų toliau dirbti savo svajonių darbą.
„Turintiesiems negalią nėra lengva su darbais. Bet daug kas priklauso ir nuo paties žmogaus – reikia labai norėti ir dėti visas pastangas. Pažįstu ir visiškai sveikų žmonių, kurie net perkopę trisdešimtmetį gyvena pas tėvus ir iš jų kišenės“, – sako laidų vedėjas.
Pradėjus byrėti „Aukštaitijos radijui“, buvęs kolega Vidą pasikvietė į „Regovitus“ radiją, kuris priklausė Panevėžio aklųjų ir silpnaregių draugijai. Dabar V. Mekionis belikęs vienintelis šios radijo stoties vedėjas. Anot pašnekovo, jis stengiasi parinkti kuo įvairesnę muziką, kad patiktų kuo platesniam klausytojų ratui. Internetu radijo stotį galima girdėti iš bet kurio pasaulio kampelio. Vis dėlto didžioji dalis klausytojų tokie pat kaip ir jis – turintys regėjimo negalią. Todėl klausytojai yra supažindinami ne tik su jiems aktualiomis žiniomis, bet ir, pavyzdžiui, garsinėmis knygomis.
„Kiek turime klausytojų, sunku suskaičiuoti. Bet kad esame girdimi, galiu suprasti iš organizuojamų žaidimų – dar nebuvo taip, kad niekas nenorėtų prizų. Vienai merginai prizą teko siųsti net į Latviją, kur ji gyvena“, – pasakoja Vidas.
V. Mekionis sako neįsivaizduojantis, kur daugiau galėtų save realizuoti. Jam išties liūdna matyti, kai dažnai negalią turintys žmonės užsidaro namuose, savotiškai patys save įkalina tarp keturių sienų. Bet užsidaryti ir dejuoti, kaip sunku ar neįmanoma, pasak Vido, yra lengviausia.
„Kiekvienam būna sunkių dienų. Kartais pagalvoju, jeigu galėčiau matyti, turėčiau visai kitokias galimybes. Bet suprantu, kad tas verkšlenimas tikrai nieko nepakeis. Buvau užsispyręs pasiekti savo svajonę ir man pavyko. Visuomet reikia bandyti kabintis į gyvenimą“, – optimistiškai nusiteikęs panevėžietis.
Kita vertus, gyvenimas vis tiek savaip kompensuoja turimą negalią – Vidas pasaulį gali matyti per lytėjimą. Iš tėvų namų jis išėjo labai anksti, vos perkopęs dvidešimtmečio slenkstį. Ne taip seniai sukūrė ir šeimą. Nors jo žmona kiek geriau mato už sutuoktinį, tačiau Vidas irgi nesikrato jokių buities darbų – ir dulkes namuose valo, ir indus plauna, per atostogas dažniausiai keliauja. Pasak V. Mekionio, nauja aplinka ir patirtys savotiškai įkvepia ir padeda išvengti kasdienybės rutinos. O didžiausias darbo radijo stotyse privalumas – sutikti žmonės, tad draugų Vidas turi kone kiekviename Lietuvos mieste.
„Neseniai su žmona įsigijome ir dviratį tandemą: ji vairuoja, aš gale sėdžiu ir minu, o priekyje bėga mūsų šunelis. Kai labai nori, visos kliūtys įveikiamos“, – šypsosi V. Mekionis.
