-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Šios menininkės darbai saugomi ne tik Lietuvos, bet ir Amsterdamo, Niujorko, Prancūzijos, Ispanijos meno galerijose, fotografijos muziejuose. I. Giedraitienės kūriniai kartu yra ir praėjusio laiko metraštis.
Menotyrininko Tomo Pabedinsko teigimu, „šalia kūrybinio I. Giedraitienės darbų aspekto šiandien įdomi ir jų dokumentinė pusė. Daugiau nei šešis dešimtmečius besitęsianti kūrybinė veikla leido autorei įamžinti skirtingų, šiandien jau į praeitį nutolusių laikotarpių ženklus. Jie atsiskleidžia ir autorės užfiksuotuose viešojo, visuomeninio gyvenimo vaizduose, ir asmeninio žmonių gyvenimo akimirkose. Į praeitį, o kartais ir į visai nesenus laikus I. Giedraitienės darbai leidžia pažvelgti ir kaip į istoriją, ir kaip į tikrų, mus pačius primenančių žmonių asmeninių gyvenimų pasakojimus“.
Kaip pažymi T. Pabedinskas, kūrybinis I. Giedraitienės debiutas sutapo su humanistinės fotografijos, dar kitaip vadinamos Lietuvos fotografijos mokykla, įsitvirtinimu šalyje.
„Kaip būdinga humanistinei fotografijai, I. Giedraitienės kūryboje svarbiausia vieta teko žmogui, jo charakterių, emocijų ir išgyvenimų išraiškai, žmonių tarpusavio santykiams ir ryšiui su gamta. Apie visa tai I. Giedraitienė, kaip ir dauguma kitų humanistinės fotografijos Lietuvoje kūrėjų, pasakoja pasitelkdama vaizdines metaforas, kurios kasdienybės akimirkoms fotografijose suteikia apibendrintą prasmę, susijusią su egzistenciniais ir žmogiškųjų vertybių klausimais“, – pabrėžia T. Pabedinskas.
P. Židonio nuotr.
Dar sovietmečiu, kai fotoaparatą dažniausiai laikydavo vyrai, I. Giedraitienė, fotografuodama kaip jaučia, tiesiog intuityviai, įsiveržė į fotomeno viršūnes ir nuskynė pasaulinį „Aukso akies“ prizą, prilyginamą kino „Oskarui“.
Prieš septynis dešimtmečius, 1954-aisiais, baigusi tuometę Panevėžio 2-ąją vidurinę, iš gimtojo Panevėžio Irena atvyko į Kauną studijuoti Politechnikos instituto Statybos fakultete.
„Pirmame kurse vaikinų gimnastų treneris Vytautas pakvietė pažiūrėti, kaip spausdinamos nuotraukos. Nuo tada visam gyvenimui likau pakerėta fotografijos. Pradėjau fotografuoti tėvus, drauges, bendrakurses, vėliau bendradarbius. Fotografavau, kaip jutau, intuityviai. Mane domino žmonės ir jų portretai. Dėl fotografijos daug ko teko atsisakyti, bet mano gyvenime ji buvo vienas didžiausių džiaugsmų“, – „Sekundei“ yra pasakojusi I. Giedraitienė – neabejotinai ne tik garsiausia Panevėžio, bet ir viena ryškiausių Lietuvos fotomenininkių.
Anais laikais, pripažino menininkė, į fotografuojančias moteris buvo žiūrima atlaidžiai, netgi smalsiai.
Žemės ūkio statybos projektavimo institute dirbusi viename darbo kambaryje su inžinieriumi Viliumi Jasinevičiumi, vadovavusiu Kauno fotoklubui, I. Giedraitienė fotografijos meną galėjo stebėti iš labai arti.
1966 m V. Jasinevičius pakvietė panevėžietę dalyvauti pirmoje fotografijos parodoje, kurios tema „Vaikai“.
Šioje parodoje dalyvavo daugelis tuomečių Lietuvos fotografų.
Įstojusi į Kauno fotoklubą, jame I. Giedraitienė sutiko ir daugiau moterų, kurios domėjosi fotografija. Tų pačių metų gruodį įkurta Lietuvos fotomeno draugija ir 1970 m. simbolinę dieną – vasario 16-ąją I. Giedraitienė tapo jos nare.
„Kad mane pastebėtų ir pripažintų, turėjau pateikti įsimintinesnes nuotraukas, kurias vertindavo vyrai.
Konkurencija su jais buvo tartum savaime suprantama. Kita vertus, kaip konkuruoti su tais, kurių darbas tiesiogiai susijęs su fotografija? Juk gavę redakcijos užsakymus fotografai turėjo didesnes galimybes. O aš fotografijai skirdavau visą savo laisvą laiką. Ji tapo mano dvasiniu poreikiu“, – „Sekundei“ pasakojo menininkė.
1975-aisiais Amsterdame pasaulinės reikšmės, kino „Oskarui“ prilyginamame spaudos fotografijos konkurse „World Press Photo“ I. Giedraitienės nuotrauka „Vestuvių vakarą“ pelnė pagrindinį prizą „Aukso akį“ ir pirmąją vietą.
Legendinė nuotrauka gimė Kretingoje, fotografuojant vestuves 1974-ųjų gegužę, žydint vyšnioms.
Civilinė santuoka buvo registruojama Kretingoje, o jungtuvių apeigos vyko Palangos bažnyčioje. „Po visų ceremonijų jaunavedžiai jau jautėsi pavargę ir suabejojo, ar dar važiuoti prie jūros. Turėjau jiems priminti, kad iš Kauno atvykau specialiai tam, jog įamžinčiau juos ant Palangos tilto. Nuvažiavom. Tiltu jau teko bėgte bėgti, skubėjom, nes saulė leidosi, vos vos kraštelis belikęs… Jauniesiems nubėgus iki tilto vidurio, paprašiau sustoti. Fotografuoju. Antras kadras ir supratau, kad spėjau sustabdyti lemiamą akimirką… Pasveikinti ir įamžinti jaunuosius man padėjo vėjas, saulė, plunksniniai debesys“, – apie ne tik jaunavedžiams, bet ir pačiai fotografei įsimintiną akimirką yra pasakojusi I. Giedraitienė.
Paradoksalu, bet viena garsiausių Lietuvos fotomenininkių oficialiai fotografe įsidarbino tik išėjusi į pensiją, kai grįžo iš Kauno į gimtąjį Panevėžį. Tiesa, šis darbo stažas vos 9 mėnesiai – tiek tęsėsi vieneri mokslo metai „Senvagės“ mokykloje.
Kritikai I. Giedraitienės darbams priskiria lyrišką stilių, romantišką braižą. Pati menininkė sako derinanti humanistinę, reportažinę ir meninę fotografijas, akcentuojanti ne tik turinį, raiškos savitumą, bet ir humanistinę pasaulėžiūrą.
„Fotografo užduotis – per sekundės dalį atpažinti prieš jo akis atsiveriančią tikrovę. Dauguma Lietuvos fotografų – veteranai, tarp jų ir aš, fiksavome supoetintą dokumentinę kasdienybę, kuri kartu atskleidė ir to laiko dvasią“, – sako I. Giedraitienė.
O ją žavi prancūzų fotografas Anri Kartjė-Bresonas, laikomas fotožurnalistikos pradininku, o kartu ir fotografu menininku. Savo darbuose jis jungė dokumentiką ir savitą meninį žvilgsnį į realybę, juose daug spontaniškumo, tai, ką autorius įvardijo kaip „lemiamą momentą“.
I. Giedraitienei 2005-aisiais suteiktas meno kūrėjo statusas, 2014 m. panevėžietė tapo Lietuvos fotomenininkų sąjungos garbės nare. Per netrumpą kūrybinį laikotarpį I. Giedraitienė yra surengusi 62 personalines parodas, dalyvavusi apie 100 grupinių parodų visame pasaulyje. I. Giedraitienės kūrybiniame kraityje – 38 apdovanojimai.
Jos darbai saugomi Amsterdamo „Canon“ galerijoje (Nyderlandai), Tarptautiniame fotografijos centre Niujorke (JAV), Prancūzijos fotografijos muziejuje Paryžiuje, Tarptautiniame fotografijos muziejuje Katalonijoje (Ispanija), Panevėžio miesto dailės galerijoje, Šiaulių fotografijos muziejuje, Vilniaus MO muziejuje.
I. Giedraitienės darbas „Katytė“ (1970 m.) įtrauktas į Tarptautinio fotografijos centro fotografijos enciklopediją, 1984 m. išleistą Niujorke.
Šios menininkės kūrinių yra enciklopedijoje „Allgemeines Kunstlerlexikon“ (Vokietija, 2006), internetinėje pasaulinėje enciklopedijoje „Fotografijos istorijos“, „Copia Seg Kamera click“ (2016 m.), internetinėje pasaulinėje svetainėje VASA PROJECT (Austria, JAV, 2017 m.), žymiausias pasaulio moteris fotomenininkes pristatančioje interneto svetainėje „20th Century women photographers“ (2022) ir kt.
Panevėžio fotografijos galerijoje I. Giedraitienės fotografijų paroda „88“ veiks iki balandžio 29 dienos.
