-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Iš Respublikos gatvės į Laisvės aikštę trumpute Bataliono gatve einantiems miesto svečiams į akis turėtų kristi prie įspūdingo pastato sienos pritvirtinta lentelė, skelbianti, jog „Šiame pastate 1880 metais N. Feigenzonas įkūrė pirmąją Panevėžio spaustuvę ir knygyną“.
Saviems, Panevėžio gyventojams, tas faktas seniai žinomas. Pirmoji lietuviško žodžio spaustuvė ir dabarties šviesos šaltinis – Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės biblioteka visada buvo toje pat erdvėje, po tuo pačiu stogu.
Tiesa, ir stogas, ir sienos, ir langai ne kartą keisti, kaip ir išdėstymas, kambarių paskirtys, tačiau esmė išlikusi ta pati – čia rašyto ir spausdinto žodžio namai.
Šis pastatas – Lietuvos kultūros vertybė, į registrą įtrauktas 1993 metais.
Kadaise čia buvusios spaustuvės ir knygyno jau nebėra kam prisiminti, tačiau laikotarpį, kai patalpos atiteko bibliotekai, mena ir jaunesnė karta.
O štai vyresnių panevėžiečių atminty ši vieta išlikusi ir kaip karininkų namai, arba tiesiog „karininkai“.
Ką tuose namuose veikė karininkai, miestiečiai nelabai ir žinojo, tačiau ten vykdavę šokiai buvo nepamirštama septintojo, aštuntojo dešimtmečio Panevėžio jaunimo gyvenimo dalis.
Ne vienas panevėžietis savaitgalių vakarais į tuos šokius traukdavo – vasaromis lauke buvusioje aikštelėje, o žiemą – antro aukšto salėje vykdavusius.
Populiarus tai buvo jaunimo laisvalaikio pomėgis. Iš anksto bilietų fojė buvusioje kasoje nenusipirkęs galėjai ir nepatekti į šokių salę ar aikštelę, kur šokta, linksmintasi, mezgėsi pažintys.
Rekonstruota Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka ypač atkreipė dėmesį savo išskirtine architektūra, o šio projekto autorius architektas Saulius Juškys pelnė Nacionalinę kultūros ir meno premiją.
Lietuvai susigrąžinus Nepriklausomybę, okupantams pasitraukus, sovietinės armijos karinės įgulos karininkų namai ištuštėjo.
Tais ypatingų permainų ir virsmo metais pastatas atsidūrė tarsi ant svarstyklių, kurį laiką vis svyruodavusių tai į vieną, tai į kitą pusę: atiteks pastatas bibliotekai ar bus skirtas kam kitam.
Tik dėl atkaklių ir tikslingų entuziastų pastangų biblioteka vis dėlto tapo nugalėtoja ir pradėjo savo nelengvą kelią į modernizaciją bei klestėjimą.
„Daug gyvenimo pamokų išmokau per tą laiką, daug ne visai malonios patirties įgijau, kol iškovojome pastatą bibliotekai. Tai buvo legendiniai Atgimimo metai! Vienas kitu tikėjom ir pasitikėjom besąlygiškai. Bibliotekos troškimas turėti savo namus buvo toks stiprus ir vieningas“, – sako viena iš tų entuziastų, buvusi ilgametė G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos direktorė Rima Maselytė.
Bibliotekos šalininkams teko įrodinėti, pintis į intrigų pinkles, žemintis, gudrauti, maldauti, kol buvo pasiekta savo – biblioteka yra čia.
Visą savo darbinę biografiją toje pačioje bibliotekoje įvairias pareigas ėjusi ir daugiau kaip dvidešimt metų šiai kultūros įstaigai vadovavusi R. Maselytė nelinkusi prisiminti ir pasakoti visų tos kelionės niuansų, ji tik džiaugiasi, kad rezultatas puikus – Aukštaitijos sostinė turi puikią modernią biblioteką.
„Bet jeigu rašyčiau prisiminimus, jie tikrai būtų įdomūs, juk tiek visko būta“, – prasitaria buvusi bibliotekos vadovė.
Panevėžio biblioteka, iki karo veikusi įvairiose miesto vietose, 1948-aisiais įkurdinta Respublikos gatvės 37-uoju numeriu pažymėtame name.
Anksčiau šis pastatas priklausęs Panevėžio vyskupijai, po karo nacionalizuotas, o atgavus Nepriklausomybę grąžintas tikrajai jo šeimininkei – vyskupijai.
Laukiant popiežiaus Jono Pauliaus II vizito į Lietuvą jame netgi ketinta įrengti Marijos radijo būstinę.
Siekių gal ir buvo gražių ir prasmingų… Bibliotekai teko skubiai ieškoti kitų namų.
Panevėžio istorijos puslapiuose įrašyta pirmoji bibliotekos vadovė Elžbieta Jodinskaite tarsi savotiškai įpareigojo ir ateities kartas nenuleisti rankų dėl kilnių tikslų.
Tuo metu buvę sovietiniai karininkų namai kitame Respublikos gatvės gale, 14-ame pastate, po ilgų kryžiaus žygių tuometės valdžios viršūnėse bibliotekai perduoti 1992 metais.
Panevėžio biblioteka jau vadinosi Gabrielės Petkevičaitės-Bitės vardu, suteiktu jai 1989-ųjų rugsėjį.
O gavus naujas, bet nugyventas, bibliotekoms skirtų standartų neatitinkančias patalpas, po metų iš vietinio pavaldumo perėjusi į respublikinį, biblioteka tapo pavaldi Kultūros ministerijai ir visus klausimus, lėšų rekonstrukcijai paieškas tuomečiams vadovams teko spręsti jau sostinėje.
Kaip prisimena R. Maselytė, tuo metu Vilniuje kaip tik buvo statomi Valdovų rūmai, valstybės pinigai plaukė būtent ten.
Ir reikėjo beveik dešimt metų ieškoti, aiškintis, įrodinėti, kad pavyktų priartėti prie tikslo – šiuolaikinės, modernios bibliotekos.
Tik 2003 metais reikalai rimtai pajudėjo ir padėtas pirmasis akmuo bibliotekos statybose.
Per trejus metus bibliotekos rekonstrukcija buvo baigta ir 2006-ųjų spalio 5 dieną įvyko iškilmingas atidarymas, plačiai nuskambėjęs per visą šalį.
Rekonstruota Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka ypač atkreipė visuomenės dėmesį savo išskirtine architektūra, o šio projekto autorius architektas Saulius Juškys pelnė 2006 metų Nacionalinę kultūros ir meno premiją už šiuolaikinės architektūros ir istorinės aplinkos dermę.
Po rekonstrukcijos bibliotekos kompleksą sudarantys senieji pastatai ir naujieji priestatai sujungti taip, kad derėtų skirtingos – istorinės ir naujos – architektūros išraiškos.
Dabartinėse bibliotekos patalpose išsaugota dalis originaliosios spaustuvės grindų dangos.
Jau greitai bus 20 metų, kai G. Petkevičaitės-Bitės biblioteka – gilias tradicijas turinti krašto kultūros paveldo skleidėja – dirba atnaujintame įspūdingame pastate.
„Kai įėjome į naujas patalpas, ypatingas metas buvo visiems“, – prisimena R. Maselytė.
Ji pabrėžia, kad biblioteka vis tobulėja, plečia veiklą, yra šiuolaikiška, inovatyvi, atvira, ne tik suteikianti patogią ir jaukią erdvę savo lankytojams, bet ir skatinanti jų savarankišką tobulėjimą, kūrybinių idėjų įgyvendinimą.
R. Maselytė tikina esanti dėkinga ir tiems, kurie vykstant bibliotekos atnaujinimui padėjo, rėmė, ir tiems, kurie buvo prieš, trukdė, siekė, kad pastatas tarnautų kitiems tikslams. Statomos kliūtys tapo paskatinimu ieškoti išeičių, dėl tikslo daryti viską, kas tik įmanoma.
Juk ir pati pradžia neseniai šimtmetį minėjusios Panevėžio bibliotekos istorijoje nebuvo lengva – būta ir rūpesčių, ir nesusipratimų.
Panevėžio istorijos puslapiuose įrašyta pirmoji bibliotekos vadovė, filantropė, visuomenės veikėja, lietuviškos spaudos platintoja Elžbieta Jodinskaite tarsi savotiškai įpareigojo ir ateities kartas nenuleisti rankų dėl kilnių tikslų.
E. Jodinskaitė 1921 m. spalį buvo išrinkta meno ir kultūros draugijos „Aidas“ bibliotekininke ir netrukus pradėjo dirbti Valstybinio centrinio knygyno (bibliotekos) sistemoje, jai patikėta įkurti knygyno Panevėžio skyrių.
Ir tai ji padarė sėkmingai. E. Jodinskaitės 1922 metais įkurta ir vadovaujama
biblioteka tapo viena geriausių viešųjų bibliotekų tarpukario Lietuvoje.
Ir vėliau Panevėžio biblioteka visada buvo tarp geriausių.
Iš Respublikos gatvės į Laisvės aikštę einant trumpute Bataliono gatve į akis turėtų kristi prie bibliotekos sienos pritvirtinta lentelė, skelbianti, jog šiame pastate buvo įkurta pirmoji Panevėžio spaustuvė ir knygynas.
Kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus muziejininkas Donatas Pilkauskas pabrėžia, jog kalbant apie G. Petkevičaitės-Bitės biblioteką nereikėtų pamiršti ir kito su rašytiniu žodžiu susijusio objekto – toje vietoje veikusios Naftalio Feigenzono spaustuvės.
Ištikimi jau šimtą metų Panevėžyje leidžiamo laikraščio „Panevėžio balsas“ skaitytojai žino, jog būtent šioje spaustuvėje dienos šviesą išvydo pirmieji laikraščio numeriai.
„Panevėžio balsas“ čia spausdintas 1924–1931 metais.
Iš šios spaustuvės pas skaitytojus keliavo ir kiti svarbūs leidiniai.
„Naftalio Feigenzono vardas Panevėžyje siejamas su pirmąja miesto spaustuve, kurią jis ir jo įpėdiniai valdė beveik šešis dešimtmečius“, – sako istorikas.
Pasirodo, spaustuvininkas N. Feigenzonas savo verslą čia pradėjo 1880 metais. Tik kada, lietuviškos spaudos draudimą panaikinus, šioje spaustuvėje buvo pradėta spausdinti pirmi lietuviški žodžiai, neaišku – N. Feigenzono archyvų neišliko.
Tik žinoma, kad 1908 metais lietuviškai jau buvo išspausdinta „Aido“ programėlė.
Iš šios spaustuvės kelią pas skaitytojus pradėjo vyskupo Kazimiero Paltaroko ganytojiški raštai, Petro Butkaus, Juozapo Kozakevičiaus, kitų autorių knygos.
Nutiesus platųjį geležinkelį ir Panevėžiui pradėjo sparčiai augti, atsirado ir spaudos leidinių poreikis.
„Numatęs tai, panevėžietis žydas komersantas Feigenzonas Kauno gubernatoriui nusiuntė prašymą leisti jam steigti spaustuvę mieste. Tokį leidimą galėjo duoti tik Kaune, mat iki 1915 metų Panevėžys priklausė Kauno gubernijai. Į Feigenzono prašymą sureaguota teigiamai“, – pasakoja D. Pilkauskas.
Net keletą metų moderni N. Feigenzono spaustuvė mieste buvo vienintelė, o įžvalgusis komersantas netrukus išsirūpino leidimą prie spaustuvės atidaryti ir knygyną.
O ir vėliau, atsiradus kitoms spaustuvėms, N. Feigenzono įsteigtoji liko pagrindinė – turėjo naujausių šriftų ir galėjo atlikti įvairiausius spaudos darbus.
G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos retų knygų fondą sudaro per 40 000 spaudinių, išleistų iki 1945 metų.
Tačiau 1935 metų birželį Feigenzono spaustuvė dėl nesumokėtų mokesčių ir pastato nuomos skolos parduota iš varžytinių.
Įrengimai buvo išsaugoti ir toje vietoje veikė kita spaustuvė – „Vilnis“.
Tik neilgai – iki lemtingojo ir šaliai pražūtingo laikotarpio. 1940 m. pastatas, kuriame tuo metu veikė Morducho Koto spaustuvė, nacionalizuotas.
1941 metais sovietų valdžia nacionalizavo visas Panevėžyje veikusias spaustuves, jų įrenginius suvežė į Fromo Gužučio gatvės – dabar Savanorių aikštė – 12 numeriu pažymėtą namą ir ten įkūrė vieną stambią spaustuvę – „Raudonoji žvaigždė“.
O 1941 metais patalpos Respublikos g. 14 buvo užimtos vokiečių kariuomenės.
Karo metais jame veikė Panevėžio muziejus.
Ir labai simboliška, kad 1943 metais mirusi rašytoja G. Petkevičaitė-Bitė buvo
pašarvota būtent tame pastate, kuriame po pusės amžiaus įsikūrė šios garbios moters – Lietuvos rašytojos, publicistės, visuomenės veikėjos vardu pavadinta biblioteka.
Taip pokariu atrodė pastatas, kuriame šiuo metu veikia G. Petkevičaitės-Bitės biblioteka. Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotr.
Šiandien apie 13 tūkstančių registruotų skaitytojų turinti biblioteka yra ne tik knygų namai, bet ir bendruomenę vienijantis traukos taškas, ir krašto rašytinio lobyno sergėtoja. Jos retų knygų fondą sudaro per 40 000 spaudinių, išleistų iki 1945 metų.
Seniausia jame saugoma knyga dienos šviesą išvydo dar 1699 m. Lione išleistą portugalų kilmės kanonų žinovo, Ugento (Pietų Italija, Apulija) vyskupo Augustino Barbosos (Aghostinho Barbosa, 1589–1649 m.) teologinių traktatų „Tractatus varii“ knygą, parsivežtą iš Italijos, bibliotekai padovanojo Berčiūnų Lietuvos kankinių bažnyčios rektorius Algirdas Dauknys.
Vertingą skyriaus fondo dalį sudaro knygos su Panevėžio krašto žymių žmonių autografais, dedikacijomis, Panevėžio krašte veikusių institucinių bibliotekų spaudais ir kitais knygų ženklais.
Bibliotekoje nuo 1991 m. kaupiami rankraštiniai dokumentai, susiję su Lietuvos ir Panevėžio regiono istorija, kultūra, mokslu bei kitais visuomenės gyvenimo reiškiniais ar įvykiais nuo seniausių laikų iki šių dienų; literatūros, meno, mokslo ir visuomenės veikėjų archyvinis palikimas (rankraščiai, asmens ir veiklos dokumentai, korespondencija, fotografijos, meno kūriniai ir kt.). Šiuo metu sukaupta per 20 000 saugojimo vienetų dokumentų, o šie siekia kelis šimtus tūkstančių lapų, – nuo XVIII a. vidurio iki šių dienų.
Bibliotekos rinkiniuose daugybė įdomių ir senosios, ir šiuolaikinės fotografijos dokumentų. Seniausia rankraštyne saugoma nuotrauka – teisininko, ilgamečio Panevėžio miesto burmistro Vladislovo Eidrigevičiaus portretinė nuotrauka, dedikuota seseriai Liudvikai Eidrigevičiūtei-Moigienei (datuota 1877 m.), fotografuota Sankt Peterburge.
O vieni seniausių šiuose knygų rūmuose saugomų su Panevėžiu susijusių dokumentų – 1870 m. Kauno gubernijos senojo Panevėžio planas ir Senojo Panevėžio 1872 m. gyventojų sąrašas, kuriame – 61 pavardė, informacija apie žemės savininkų valdomus sklypus, sumokėtas išpirkas už žemę.
Čia yra ir 1772 m. gruodžio 5 d. išrašas lenkų kalba iš Didžiojo Lietuvos kunigaikščio kanceliarijos 1541 m. Metrikų knygos apie Breslaujos pavieto bajorų Savos ir Ivano Artemovičių teismo bylą dėl žemės valdos su Bohdanu Radivonovičiumi Golokonskiu, valstybės iždo Ukmergės apskrities valdybos kvitai apie Raguvėlės klebonijai priklausiusio Alukėnų palivarko sumokėtus mokesčius 1825–1829 m.
„Šiandien biblioteka yra tai, ko reikia Panevėžio ir regiono gyventojams. Jeigu poreikis yra ramiai dirbti, susitikti su bendraminčiais, išbandyti naujas veiklas, gal net sugalvoti naujus užsiėmimus ir pasiūlyti tai kitiems, susipažinti su įdomiais žmonėmis, tai irgi galima rasti bibliotekoje. Norėčiau sakyti, kad biblioteka šiandien yra reiškinys, kuris gali atliepti kultūrinius, socialinius ir net žmogiškuosius poreikius kiekvienam, kuris save su ja sieja. Ir čia netgi nereikia ateiti į fizinę vietą, bibliotekos inovatyvumas leidžia ją turėti ten, kur yra jos žmonės“, – sako Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos direktorė Greta Kėvelaitienė.
