Lėlių vežimo teatro nuotraukos

Į nykstančius kaimus veža teatro magiją

Į nykstančius kaimus veža teatro magiją

Jau 38-ąjį kartą Panevėžio lėlių vežimo teatro trupė savo legendiniu vežimaičiu leidosi vasaros gastrolių per Panevėžio, Pasvalio ir Biržų rajonų kaimus ir miestelius. Lėlių vežimo teatro įkūrėjas ir režisierius Antanas Markuckis pripažįsta: apima liūdesys matant, kad galbūt dar po kelerių metų kai kurių vietovių tiesiog nebeliks.

Beveik trisdešimtyje vietovių parodytas J. Gruševskio spektaklis „Liūdna linksma pasaka“, savotiškai atspindintis ir teatralų kelionę po nykstančius kaimus.

Kaip pasakojo tik prieš porą dienų iš tris savaites trukusių gastrolių grįžęs A. Markuckis, šioji kelionė kaip niekad stipriai leido pajusti, kad Lietuvos kaimas traukiasi.

Anot jo, atokesnės vietovės, ypač Lietuvos ir Latvijos pasienyje, tarsi Dievo ar valdžios užmirštas užkampis. Didesnėse gyvenvietėse į Lėlių vežimo teatro spektaklius susirinkdavo ir per du šimtus žiūrovų, bet viename kaime atėjo vos keturiolika, dar kitame – aštuoniolika.

„Vaidinome net ir esant mažai žiūrovų. Juk šie žmonės laukė, planavo, tikėjosi pasimėgauti spektakliu – kaip galėtume iš jų atimti tą džiaugsmą? Kai kuriuose kaimuose nėra jokio kultūros židinio. Kai kur net stebėjosi, kad į kaimo šventes susirenka mažiau žmonių nei į mūsų spektaklį“, – įspūdžiais iš gastrolių dalijasi A. Markuckis.

Kaip pasakojo teatro įkūrėjas, vis dar gajus kiek keistas stereotipas, atkeliavęs iš senų laikų, kad lyjant negalima vaikų leisti į teatrą, tarsi šie būtų cukriniai.

Bet dabar vasariškas lietus negali sugadinti pasirodymo – tiek nuo saulės, tiek ir nuo lietaus saugo speciali palapinė.

„Per šias mūsų gastroles žiūrovus išbaidė ne lietus, o sparčiai nykstantys kaimai“, – pasakojo A. Markuckis.

Nors, pasak Antano Markuckio, kaimai nyksta, Lėlių vežimo teatro juose laukiama kaip didelės šventės.

Be gyvybės ženklų

A. Markuckis svarsto, kad valstybei turėtų būti garbės reikalas puoselėti savo pasienio gyvenvietes, kad bent prieš kaimynus pasirodytų, tačiau ten – užmirštas užkampis.

Kaip juokauja, iš tokių vietų grįžus į Panevėžio rajoną pas mus ne viskas taip blogai atrodo.

„Važiuoji per kaimus ir negali patikėti tuo, ką matai: apleistas daugiabutis, kurio pirmame aukšte kažkas gyvena, o antrame pro išdaužytus langus stiebiasi storas beržas. Galvoji, kiek tame bute visko turėtų būti, kad ant betoninės perdangos tarp aukštų galėtų įsišaknyti beržas. Teko matyti tikrai baisių vietų, pasmerktų sunykti“, – kalbėjo A. Markuckis.

Keistai atrodė ir nykstančio kaimelio centre už europines lėšas įrengta sporto ir vaikų žaidimo aikštelė su aplink ją preciziškai nupjauta žole, bet toje aikštelėje nėra jokios gyvybės, niekas jos nelanko, sūpuoklės ir čiuožyklos neliestos.

Bibliotekos atokiuose kaimuose veikia vos kelias dienas per savaitę ir nuolat kalbama apie jų uždarymą. Tas pats ir su mokyklomis. Kažkada buvusios galingo kolūkio gyvenvietės dabar neturi perspektyvos.

„Net tie patys apgriuvę daugiabučiai – ne tiesiog plytų statinys, o mūsų istorijos dalis. Kažkada juos statė, kažkas nekantriai laukė butų, čia kūrė šeimas, gimdė vaikus, o dabar vietoj langų žioji kiaurymės. Taip, dabar ūkio darbams nebereikia tiek žmonių kiek anksčiau, bet vis tiek lankantis tokiuose kaimuose apima liūdesys“, – pasakoja teatro įkūrėjas.

Kitokia publika

Nors kaimuose vaikų mažėja, pasak A. Markuckio, vilties įkvepia žiūrovai, į Lėlių vežimo teatro pasirodymus suvažiuojantys iš Vilniaus, Kauno, Trakų, Klaipėdos ar kitų miestų.

Tvarkaraščiai, kada ir kur vyks Lėlių vežimo teatro pasirodymai, skelbiami viešai. Nemažai šeimų į juos važiuodavo ir kelis šimtus kilometrų, kad savo atžaloms parodytų iš vežimo vaidinamą spektaklį ir tuo pačiu aplankytų vietoves.

„Paprastai tai labai inteligentiški žmonės, kurie investuoja į savo vaikus, rūpinasi jų ateitimi, kad šie matytų ne tik telefono ekraną, o gerokai daugiau. Nori parodyti ne tik tą įprastą, savo mieste esantį teatrą, bet ir kitokį. Yra tokių šeimų, kurios kasmet atvažiuoja žiūrėti mūsų spektaklio. Geografija plečiasi, kad ji taip plėstųsi, niekada net nebūtume pagalvoję“, – tvirtino A. Markuckis.

Prieš porą dienų iš vasaros gastrolių grįžę Lėlių vežimo teatro aktoriai aplankė net 29 kaimus ir miestelius. Lėlių vežimo teatro nuotr.

Su virtiniais ir gėlėmis

Nors Lietuva viena, bet joje gyvenantys žmonės, anot teatralo, labai skirtingi. Pernai į gastroles lėlininkai leidosi po Žemaitiją, pasiekė net Pagėgius.

„Man visuomet smagiau važiuoti į Panevėžio, Radviliškio, Kėdainių, Pakruojo ir aplinkinius rajonus, kur mus jau visi pažįsta, tuomet ir ryšys su žmonėmis daug tikresnis ir nuoširdesnis“, – pažymi A. Markuckis.

O to žmogiško ryšio vežimu keliaujantiems aktoriams labai reikia.

Šįkart į gastroles leidosi vienuolika žmonių: aktoriai nakvodavo vežime, kurio antrame aukšte įrengtos vietos miegoti.

Vežimą lydėdavę du kemperiai ir mikroautobusas taip pat tapo laikinais namais. Didžiausias iššūkis buvo rasti vietą, kur pasinaudoti dušu ir tualetu. Dažniausiai tai būdavo mokyklos, bibliotekos, kultūros centrai, bendruomenių namai.

„Nesakau, kad žmonės blogesni, bet kad pasikeitę, tai tikrai. Dabar labiau užsidarę, sulindę į savo gyvenimo problemų kokonus. Prieš kokius penkiolika metų buvo įprasta, kad vakare, po spektaklio, pas mus užsuka kokia nors moteris, priraičiusi didžiulį puodą virtinukų ar cepelinų artistams. Kita, žiūrėk, ką tik pamelžto pieno kibirėlį bruka, tik gerkite, vaikeliukai. Ar vaišina uogomis. Seniau buvo įprasta po spektaklio dovanoti darželio gėlių. Visas vežimas buvo apkarstytas gėlėmis. Šiemet taip sutapo, kad per gastroles šventėme ir Antanines, tai iš dviejų kaimo gyventojų sulaukiau ąžuolo vainikų“, – pasakojo A. Markuckis.

Lėlių vežimo teatro nuotraukos

Atgyja tik trumpam

Pasak teatralo, anksčiau vaikai ir pagyvenę žmonės iki pat sutemų slankiodavo aplink vežimą, viskas jiems būdavo įdomu. Yra pasitaikę net kuriozinių situacijų, kai kartą senutė, pamaniusi, kad į kaimą atvyko parduotuvė ant ratų, atvežė atiduoti tuščių butelių. O vieną naktį, apsistoję prie greitkelio Ukmergės rajone, liko visai be miego, nes vis stojo vilkikų vairuotojai – aktorių vežimaitį palaikė kebabine.

O dabar, pasak A. Markuckio, spektaklis baigėsi ir – visiška ramybė.

„Viskas dabar kitaip. Anksčiau nuolat zujo traktoriai, pienvežiai, aplink teatro vežimą sukiodavosi vaikai, vyko tikras gyvenimas. Dabar toks įspūdis, kad kaime nebegyvena žmonės. Atvykus teatrui, kuriame vaidina aktoriai, groja muzika, o per kaimą rieda vežimas, kviečiantis į spektaklį, kaimas atgyja, bet tik trumpam ir labai tyliai“, – kalbėjo pašnekovas.

Visgi, anot jo, nors kaimai nyksta, Lėlių vežimo teatro juose laukiama kaip didelės šventės.

Kaip svarsto įkūrėjas, galbūt teatro magija ta, kad spektakliai vaidinami po atviru dangumi, neįprastoje aplinkoje, vežime.

„Kai matau vaikų ir suaugusiųjų akyse džiaugsmą po spektaklio, žinau, kad einame teisingu keliu, kad jiems reikia teatro. Galbūt ateityje bus tokių kaimų, kur nebeturėsime kam vaidinti. Bet kad turime važiuoti, net neabejojame“, – įsitikinęs A. Markuckis.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų