-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Kiek tarpukariu buvo populiari tokia masinė Vasarvidžio šventė, dabar sunku pasakyti. To meto miesto laikraštyje apie ją tėra vos kelios žinutės.
Tačiau Jonines panevėžiečiai ir tada šventė, o kartais – net labai įspūdingai, kai per miestą nusidriekdavo spalvinga karnavalo eisena.
Joninės ne darbo diena paskelbtos tik 2003-iaisiais, tad tarpukario spaudoje galima aptikti ir humoristinių svarstymų apie Jonų vargus po tokių vardinių bandant išsisukti nuo darbo.
Pirmąsias žinias apie Panevėžyje švęstas Jonines miesto spaudoje galima aptikti tik maždaug nuo ketvirtojo dešimtmečio.
1931 metų „Panevėžio balse“ rašyta, kad Senamiesčio ir Katedros pavasarininkai Šv. Jono išvakarėse suruošė tradicinę pramogą. Per Jonines dainuotos liaudies dainos, degintas laužas, ieškota paparčio žiedo. Taip pat plaukiota laivais, į vandenį leisti vainikėliai su degančiomis žvakutėmis.
„Reikėtų visoms draugijoms susirūpinti senovės tradicijomis ir nepamiršti, kas mūsų prabočiams buvo brangintina“, – Paparčio slapyvardžiu pasirašė pasakotojas.
1936 metais rašyta, kad Panevėžio miesto ir savanorių komandų ugniagesiai suruošė savo kieme Joninių šventės minėjimą. Į šventę susirinko daug žmonių. Minima, kad kiemas buvo apšviestas elektros lempomis ir švyturiais, o pati šventė užsitęsė iki 1 valandos nakties.
„Šiemet niekas kitas Joninių neminėjo“, – rašyta tuomet.
Tarpukariu Panevėžyje būta ir itin įspūdingų Joninių.
„Panevėžio balse“ 1934 metais pasakojama, kad miesto jaunimo, visuomeninės ir verslo organizacijos šventės išvakarėse organizavo karnavalą. Eisena prasidėjo iš „Maisto“ fabriko sporto aikštės tarp A. Jakšto ir Agronomijos gatvių (dabar – Marijonų gatvės). Dabar šioje vietoje – „Aukštaitijos“ stadionas.
Šventės pradžia buvo numatyta 21 valandą Vytauto parke – taip tuo laiku vadintas Skaistakalnio parkas.
Karnavalo eisenos dalyviai per miestą žygiavo „su dūdoriais, dekoruotais vežimais, su maskuotais palydovais, organizacijų nariais, chorais, orkestrais ir kt.“ (čia ir kitur kalba netaisyta). Į šventės garbės komitetą buvo pakviesti žymiausi miesto įstaigų ir visuomenės atstovai, o puošimo komisijoje dalyvavo žymūs menininkai.
Sprendžiant pagal aprašymą, pati eisena turėjo būti įspūdinga. Teigta, kad Joninių išvakarėse verslininkai suorganizavo savo „pramonės propagandos karnavalą“. Eisenoje važiuota ir vežimais, ir automobiliais.
Miesto įmonės „Juosta“ ir „Drobė“ dekoruotame vežime reklamavo savo gaminius. Pirmoji įmonė buvo galanterijos, žūklės, medžioklės bei kitų prekių parduotuvė. „Drobė“ Panevėžyje prekiavo savo gamybos ir užsienietiškomis medžiagomis kostiumams, paltams, kitiems rūbams, taip pat ir pačiais rūbais.
O Potupo kepykla automobilyje vežė net 3 metrų pyragą „su komiškais patarnautojais su užrašu „Jonų žemė, Jonų ir pyragas“.
„Maisto“ bekonai sėdėdami vežime ir išdidžiai valdydami arklį reklamavo palaikymą vartotojams bekonų. Šadauskų alaus bravoro vežime didelė statinė saugojama meškos ir lydima muzikonto su armonika“, – įspūdinga eisena aprašyta tuomečiame „Panevėžio balse“.
Išpuoštame automobilyje važiavo ir lietuvaičių choras. Šventiniame Joninių karnavale dalyvavo ir „sodžiaus bakužė su šiaudiniu stogu ir vakarušnikais“. Tokia orkestrų muzikos ir dainų lydima eisena traukė į dabartinį Skaistakalnio parką. Čia po trumpos šventės iniciatoriaus Juozo Kaminsko kalbos prabilo miesto burmistras Tadas Chodakauskas ir uždegė centrinį laužą.
„Tuo pačiu laiku suliepsnojo ir kiti 6 laužai. Vėliau kadrilius, dainos, bakužės vakarušnikų šposai ir šokiai“, – aprašyta smagi Joninių šventė.
Toks Joninių karnavalas Panevėžyje buvo surengtas ne vieną kartą. Kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus muziejininkas Donatas Pilkauskas svarsto, kad bene didžiausia šios šventės eisena įvyko 1935-aisiais.
Žinių apie ją pavyko aptikti „Lietuvos aide“.
Kaip ir prieš metus, eisenos pajudėjo iš „Maisto“ fabriko stadiono. Jos pradžią paskelbė trimitininkas, o eisenos dalyviai buvo pasipuošę karžygių drabužiais. Karnavale dalyvavo miesto verslininkai, įvairios organizacijos. Eisena nusidriekė nuo tuometinės Agronomijos gatvės (dabar – Marijonų g.) ir eita Stoties, Respublikos, Vasario 16-osios gatvėmis, Laisvės aikšte, Elektros, Tilto (dabar Smėlynės), Ukmergės gatvėmis iki Vytauto parko (dabar – Skaistakalnio).
O jame liepsnojo net šeši laužai.
Šventėje pasirodė šaulių sporto klubo sportininkai, grojo dūdų orkestrai. Prie laužų šauliai ir šaulės šoko senovinius šokius, sportininkai šokinėjo per liepsnas. Likus pusvalandžiui iki vidurnakčio panevėžiečiai leidosi į paparčio žiedo paieškas.
P. ŽIDONIO nuotr.
Tarpukariu ypač didelės šventės vykdavo ant Rambyno kalno netoli Pagėgių.
Čia suvažiuodavo minios žmonių iš visos Lietuvos, taip pat ir Panevėžio. Vykdavo šventinės eisenos, chorų pasirodymai, vaidinimai, varžybos, kalbas sakydavo iškilios to meto asmenybės. Tarpukariu leistas savaitraštis „Mūsų kraštas“ aprašo ne vienerias tokias Jonines, trukdavusias net dvi dienas.
„Tradicinės Joninių šventės Rambyno kalne jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą visų lietuvių buvo mėgiamos ir per jas kasmet į senąjį Rambyną suplaukia tūkstančiai lietuvių“, – rašyta 1938-aisiais. Čia Jonines rengė XX Klaipėdos šaulių rinktinė. Tad kartu su Joninėmis buvo minima ir šaulių diena.
Ant Rambyno kalno per Jonines vykdavo ir šaulių priesaikos ceremonija.
Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vyresnioji muziejininkė Vitalija Vasiliauskaitė sako, kad tradicija sveikinti Jonus ir Janinas tikrai gyvavo, tačiau pasakojimų apie Joninių šventes Panevėžyje nėra daug.
Tad kol kas istorikams trūksta žinių apie šios šventės populiarumą mūsų mieste.
Manoma, kad tarpukario panevėžiečiai labiau mėgo kitas šventes.
Pasak V. Vasiliauskaitės, išlikę vieno kunigo prisiminimai, kad mieste maždaug tokiu laiku vykdavo Devintinių iškilmės.
„Miestas labiau subruzdavo per Devintinių procesijas, kai Panevėžy buvo iškilmingai nešamas švenčiausiasis sakramentas“, – pasakoja muziejininkė.
Jos žiniomis, Panevėžyje būdavo švenčiamos ir Kazimierinės, nes vyskupas Paltarokas buvo Kazimieras. Įvairios visuomeninės organizacijos švęsdavo savo globėjų dienas, o Joninės mieste organizuotos šaulių iniciatyva.
„Kadangi Joninės beveik sutampa su Šaulių diena, sustiprėjus šiai organizacijai šauliai kvietė bendruomenę kartu švęsti jų dieną ir Jonines“, – svarsto V. Vasiliauskaitė.
Dar anksčiau, XIX amžiaus pabaigoje–XX amžiaus pradžioje, tautinio atgimimo veikėjai rengdavo Joninių sambūrius prie Šiaulių Aleksandrijoje arba Joniškėlyje Pasvalio rajone.
Prisidengiant jame dirbusio gydytojo Jono Leono Petkevičiaus, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės tėvo, varduvėmis, jaunimas, tautiškai susipratusieji būdavo sukviečiami į Joniškėlį ne tik švęsti, bet ir kalbėti apie tautai svarbius dalykus. Pati G. Petkevičaitė-Bitė yra aprašiusi, kaip Joniškėlyje vykdavo tėvelio vardinės.
„Susirinkdavo daug jaunimo, dainuodavo liaudies dainas, ratelius eidavo. Tačiau tai buvo kitas laikas ir kita misija. XIX amžiuje Antanas Baranauskas yra užrašęs, kad Skaistakalnio parke Panevėžyje jaunimas keldavo ugnis, šokdavo ratelius, citavo populiarią Joninių dainą. Tą paprotį A. Baranauskas su mūsų miestu yra susiejęs dar XIX amžiuje“, – sako V. Vasiliauskaitė.
Labai populiarios Joninės Panevėžyje buvo sovietmečiu. Šią šventę tuomet atgaivino „Romuvos“ klubas, žygeiviai, įvairių folkloro ansamblių nariai. Etnologė neabejoja, kad daugelis vyresnių panevėžiečių dar puikiai prisimena jų Jonines Skaistakalnyje.
Tiesa, vėliau ši tradicija parke buvo pristabdyta. Joninių šventimas parke atgaivintas atkūrus Nepriklausomybę.
Nepaisant to, kiek Joninės buvo švenčiamos viešai, varduvininkus šeimose, giminėse sveikino visais laikais.
Tarpukario spaudoje galima išvysti ir šmaikščių aprašymų apie Jonų savijautą po vardinių. 1931 metų Kaune leistose „Dienos naujienose“ rašyta, kad latviai tais metais turėjo net keturias šventines Joninių dienas.
„Tai latvių Jonams – o jų dar daugiau kaip pas mus – dabar žalios dienos“, – juokauta tuomet.
O lietuviams ši diena buvo darbo. Tad, kaip rašyta laikraštyje, Lietuvoje Jonams „tenka tautinę šventę ant savo kailio nelegaliu būdu pakelti“. Mat po Joninių ne vienas jų nepasirodydavo darbe.
„Vieni jų iš kuklumo skelbia „bado streiką“ po vakarykščių sukaktuvių. Kiti nesirodo tarnybos labui, visai teisingai išskaičiuodami, kad jų pasirodymas įneš triukšmą, kurs padarys žalos įstaigai ir jam brangiai kaštuos. Vieni Jonai išsibraukia iš gyvenimo šią dieną ir žmoną su vaikais pagriebę, važiuoja, kur akys neša. Kiti paskelbia, kad visa šeima susirgo dezinterija ar kita limpama liga. Treti pristato prie durų tarnaitę sakyti, kad nieko nėra namie, arba užsuka patefono plokštelę, kur dainuoja „Auf wiedersehen Herr Doktor“ (viso gero, pone daktare)“, – šmaikščiai aprašytas Joninių šventimas.
Ten pat pastebima, kad yra „daug vargšų Jonelių“, kurių po vardinių laukia dideli vargai: nuo galvos skausmo atsikėlus iki apsilankymo restorane kitą dieną užbaigiant vėl sunkiai.
„Bendras išsitiesimas einant principu – nuo žemės tu esi pakilęs ir ant žemės turi baigtis. Maždaug tokią programą vykdo didelis nuošimtis mūsų gyventojų. Ir nori nenori Joninės virsta trijų dienų švente“, – juokauta 1931-aisiais.
Dabar panevėžiečiai į Vasarvidžio šventę tradiciškai vėl rinksis į Skaistakalnio parką.
Šiųmetė šventė prasidės sekmadienio vidurdienį amatininkų, tautinio ir kulinarinio paveldo puoselėtojų, profesionalių menininkų, prekybininkų muge.
Vakarop, 18 valandą, prasidės tradicinė vartų (prausimosi) ceremonija, vyks įvairios edukacinės ir etnokultūrinės programos. Bus galima pasigaminti knygų skirtukus, pasinerti į augalų antspaudų magiją, iš laukinių augalų nusipinti vainikus, ragauti žolelių arbatos ir pan. Mažiausiųjų laukia Lėlių vežimo teatro spektaklis „Trys paršiukai“. Veiks ir žaidimų kiemas, triušių paroda. Nuo 19 valandos renginio vedėjas Viktoras Stanislovaitis pristatys Joninių papročius. Vyks mažoji dainų šventė „Kur giria žaliuoja“, kurioje net 120 dainininkų atlikdami įvairius kūrinius sukurs įžangą į jau visai netrukus Vilniuje vyksiančią 100-mečio Dainų šventę. Scenoje pasirodys ir šokėjai. Net 100 jų atliks 10 tautinių šokių kompozicijų.
Sekmadienio vakare Skaistakalnio parke bus sveikinami ir varduvininkai, ieškoma paparčio žiedo, plukdomi vainikėliai, liepsnos Vasarvidžio laužas.
Šventę numatoma baigti vidurnaktį.
Grįžtantieji namo galės dar pasigrožėti ir Senvagės fontanu, kuris šniokš iki pat 1 valandos nakties.
