-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Mokyklos pastatas Antano Smetonos gatvėje išstovėjo visą šimtmetį – nors pakeitęs ir paskirtį, ir prestižą, bet vis dar gyvas.
Mokykla, dailininkų cechas, knygynas, dailės studija, tekstilininkės dirbtuvės – ko tik nebuvo šiame unikaliame, prieš šimtą metų duris mokslui atvėrusiame A. Smetonos gatvės 2-ajame name.
Čia pirmuosius žodžius rašė tūkstančiai vaikų, rengtos parodos, koncertai, susitikimai, čia lankėsi garbūs svečiai, tarp jų ir iškilmingai sutiktas garsus lietuvių kilmės JAV lakūnas Feliksas Vaitkus, lėktuvu „Lituanica II“ perskridęs Atlantą.
Bet laikas ir aplinkybės daug ką pakeitė ir šioje garbingoje vietoje.
Dabar privatizuotas pastatas priklauso dešimčiai savininkų, kurie kiekvienas savo dalį vis kitaip eksploatuoja – kas gyvena, kas nuomoja, kas retkarčiais apsistoja ar tuščią laiko, bet nenusižengia paveldosaugos reikalavimams, prižiūri ir tvarko.
Viena iš tų savininkų, šiame name beveik tris dešimtis metų gyvenanti žinoma menininkė tekstilininkė Vera Olšauskienė žino, kad ten, kur jos butas, kadaise buvo klasės.
Tik išdėstymas jau kitoks – iš vienos didelės klasės įrengti du kambariukai. Pakeisti ir langai, ir durys, bet viskas atlikta laikantys autentiškumo – taip, kaip buvo.
Nuo pat įsikūrimo šiame name menininkė domėjosi jo istorija, kada ir kaip statytas, kas čia per ilgus metus vyko.
„Pirmieji mokiniai ir mokytojai į klases suėjo 1923 metų spalį ir kurį laiką mokėsi dar ne visai įrengtose patalpose – staliai nespėjo baigti darbų. Ir tik juos pabaigus, pavasarį surengtas iškilmingas atidarymas“, – pasakoja namo gyventoja.
Ji žino, kad daugeliui panevėžiečių ši mokykla žadina gražius prisiminimus, atgaivina įspūdžius.
„Sutinku žmonių, kurie sužinoję, kur gyvenu, net aiktelėja: oi, čia buvo mano pirmoji klasė, čia mokiausi. Dar kiti: čia praktiką atlikau studijų metais, mokytojavau“, – pasakoja V. Olšauskienė.
Pirmosios Panevėžyje pradinės mokyklos pastatas dabar priklauso dešimčiai savininkų: kas gyvena, kas nuomoja, kas retkarčiais apsistoja. Tačiau iki šiol jame tebėra gyva kūrybos dvasia. P. ŽIDONIO nuotr.
Savo bute įrengtoje studijoje tekstilininkė sukūrė daugybę įdomių darbų. Kai kuriuos jų ir dabar galima pamatyti jaukiuose jos namuose – kompozicijos, paveikslai, užtiesalai, šviestuvai. Ir viskas jos rankomis nuvelta iš įvairiaspalvės vilnos.
Vilna meistrei paklūsta besąlygiškai. Iš jos gali kurti interjero detales, papuošalus, šalikus, rankines, riešines, skrybėles, šlepetes – viską, ką tik sumano.
Jau įprasta, kad kiekvieniems metams V. Olšauskienė velia po jų simbolį – yra triušis, šuo, kiti gyvūnai ir paukščiai. Nuveltas ir šių metų palydovas – drakonas.
Žinantieji, kaip vilna veliama, supranta, kad tokie dirbiniai neatsiranda lengvai – tam reikia daug sunkaus, nuobodaus darbo. Juk tenka ilgas valandas, rankoms mirkstant muiluotame vandenyje, stovėti susilenkus prie stalo ir velti, kočioti, kilnoti, derinti.
Būtent taip buvusios pradinės mokyklos klasėse ir dirba patyrusi meistrė.
O kiek norinčiųjų ji išmokė šio įdomaus ir prasmingo užsiėmimo, nė neskaičiuoja.
Pati V. Olšauskienė dalyvavo daugybėje grupinių parodų, rengė personalinių ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. Jos sukurtų gobelenų yra visuomeninėse patalpose ir privačiose kolekcijose Lietuvoje, Vokietijoje, Graikijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Prieš keletą metų Panevėžio dailės galerijoje surengta jubiliejinė jos kūrybos paroda „Veltinis – į XXI amžiaus taikomąją dailę“.
P. ŽIDONIO nuotr.
V. Olšauskienė neabejinga ir tapybai. Tai veiklai ją įkvėpė kaimynas, tame pat name dirbtuves turėjęs garsus dailininkas, Panevėžio miesto garbės pilietis Kazimieras Naruševičius.
Jam mirus, kaimynei Verai buvo dovanoti šio tapytojo dažai.
Kai kuriuos kitus daiktus dailininko sūnus dovanojo Panevėžio kraštotyros muziejui – ten dabar yra K. Naruševičiaus molbertas, kadaise stovėjęs jo dailės studijoje A. Smetonos gatvės 2-ajame name, tapytojui priklausiusios paletės su aliejinių dažų likučiais ir kt.
K. Naruševičiaus dėka dailės menas Panevėžyje suklestėjo, tai ši asmenybė išugdė daugybę talentingų kūrėjų.
Jam buvo labai svarbu, kaip bus lavinami jauni žmonės, kuo jie domėsis, ko sieks, kaip sugebės išreikšti save.
K. Naruševičius to žmones ir mokė. Be pedagoginio, kūrybinio darbo, jis buvo Panevėžio tautodailininkų skyriaus meno tarybos narys, „Žinijos“ draugijos lektorius, rūpinosi dailės studija „Spektras“, buvo Parodų rūmų konsultantas.
Menininkas – ir gausybės idėjų sumanytojas bei įgyvendintojas. Vyresnės kartos panevėžiečiai gerai pamena birželio 1-ąją K. Naruševičiaus rengtus kasmečius vaikų piešinių konkursus ant asfalto.
Tai šio dailininko pastangomis 1967 metais Panevėžyje įkurta Vaikų dailės mokykla, kurioje pats dėstė tapybą nuo šios įstaigos atidarymo iki 1990-ųjų.
Su pagarba mena ir mini menininką daug žmonių – jo mokiniai, kolegos, kaimynai, buvę pažįstami ar tik jį iš veiklos žinantys žmonės.
Buvusias meistro dirbtuves dabar tvarko jas paveldėję artimieji.
Panevėžio pradinė mokykla 1924 metais. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.
Į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą įrašytame vieno aukšto su mansarda ir mezoninu pastate pradinė mokykla veikė daugiau kaip 40 metų – nuo jos pastatymo iki 1968-ųjų. Tada jis perduotas Panevėžio butų ūkio valdybos žinion ir jame įkurdintos dailininkų dirbtuvės.
Tose buvusioje mokykloje atidarytose dirbtuvėse kūrė ne vienas žinomas Panevėžio menininkas.
Žodis „pirmoji“ šios mokyklos istorijoje minimas neatsitiktinai ir ne šiaip sau.
Čia iš tiesų veikė pati pirmoji Panevėžio pradinė mokykla. Iki ją pastatant patalpos klasėms būdavo nuomojamos.
Tiesa, Panevėžyje tuo metu jau veikė pirmoji lietuviška švietimo įstaiga, atidaryta 1915 metų spalio 1 dieną, bet tai buvo gimnazija (dabartinė Juozo Balčikonio gimnazija), o ne pradinė mokykla.
Pirmuosius mokslus mažieji panevėžiečiai krimsdavo tik nuomojamuose kambarėliuose.
„Miestas suprato, kad pradinę mokyklą būtina statyti. Ne tik mokinių patogumui, bet ir finansiniais sumetimais – patalpoms nuomoti buvo išleidžiama per daug lėšų“, – pasakoja Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas.
Statybomis užsiimta ne bet kaip – jomis rūpinosi pats Panevėžio miesto burmistras Bronius Adomulis. Darbus prižiūrėti buvo įpareigotas savivaldybės ūkio skyriaus vedėjas Pranas Aižinas.
Vieta naujai mokyklai parinkta Marijos (dabar A. Smetonos) ir Klaipėdos gatvių sankirtoje. Projektą parengė miesto inžinierius M. Stanevičius. Jame buvo numatytos trys klasės, salė, mokytojų ir sargo kambarys apačioje ir trys klasės su mokytojams skirtu kambariu viršuje. Bet plane nenumatyta vieta drabužinei, tad vėliau tai sudarė nepatogumų – drabužius mokiniams ir mokytojams tekdavo kabinti salėje.
Egzaminai pirmoje Panevėžio pradinėje mokykloje, 1932 metai. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.
Pirmasis didelis miesto renginys naujose mokyklos patalpose įvyko 1924 metų birželio 1–7 dienomis – čia organizuota Panevėžio miesto ir visos apskrities mokinių darbų paroda.
Ir tai buvo tarsi savotiškas ženklas – po šiuo stogu kūrybos dvasia visada išliko gyva.
Po trejų metų rankdarbių paroda surengta antrą kartą ir ji, pasak muziejininko, buvo daug gausesnė ir įspūdingesnė.
Ilgokai ši pradinė mokykla Panevėžyje buvo pati moderniausia, svarbiausia. Joje vykdavo gausybė įvairių renginių, susitikimų.
„Vykstant pamokoms po patalpas vaikščiojo statybininkai su lentomis ir kita reikalinga medžiaga, aidėjo pjūklų ir kirvių garsai. Bet pamokos, nors intensyviai dirbo statybininkai, vis tiek tęsėsi.“
D. Pilkauskas
1929 metų birželio mėnesį čia sušauktas netgi steigiamasis bitininkų draugijos susirinkimas – šiai veikliai organizacijai priklausė žinomas panevėžietis poetas, publicistas, advokatas Juozas Čerkesas-Besparnis, kurio restauruotoje sodyboje Skaistakalnio parke dabar įsikūręs kūrybiškumo centras „Pragiedruliai“.
Bitininkų draugijai ilgus metus vadovavo agronomas Antanas Kasperavičius.
Nuo 1931 metų mokyklos vedėju paskirtas aktyvus žmogus Stasys Janauskas čia taip pat organizuodavo daug renginių.
O 1932 metais per surengtą medelių sodinimo šventę aplink mokyklą pasodinta apie 20 liepų, kieme – medelis, pavadintas Kęstučio vardu.
Lakūno Felikso Vaitkaus sutikimas pradinėje mokykloje 1935-aisiais. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS rinkinių nuotr.
1933 metų sausio 28 dieną mokykloje atidarytas pradinių mokyklų pedagoginis knygynėlis. Tą pačią dieną jame buvo įsigytos 48 knygos ir žurnalai.
Atidarius knygynėlį kiekvienas pradinės mokyklos mokytojas kas mėnesį turėjo mokėti po vieną litą – pinigai būdavo skiriami „knygų ir laikraščių surinkimui“.
Knygos į šį pastatą vėl sugrįžo po daugybės metų – nuo 1993-iųjų čia veikė panevėžietės Jarutės Vaičekauskienės įsteigtas, vėliau sūnui Evaldui Vaičekauskui perduotas mokyklų knygynas.
Jis, susiklosčius aplinkybėms, uždarytas praėjusių metų pabaigoje.
Nebėra pirmosios pradinės mokyklos patalpose nei knygyno, nei kadaise čia buvusios gėlių, nei rankdarbių parduotuvės.
P. ŽIDONIO nuotr.
Muziejuje surinkta medžiaga leidžia grįžti šimtmečiu atgal, į mokyklos statymo metus.
D. Pilkauskas pasakoja, jog statybos vyko gana sunkiai – stigo lėšų, medžiagų, tad iš padėties suktasi įvairiais būdais – naudota tiltams taisyti skirta medžiaga.
O mokyklos verkiant reikėjo, tad pirmieji mokiniai iš kelių nuomojamų patalpų susikėlė dar statybininkams darbuojantis.
„Vykstant pamokoms po patalpas vaikščiojo statybininkai su lentomis ir kita reikalinga medžiaga, aidėjo pjūklų ir kirvių garsai. Bet pamokos, nors intensyviai dirbo statybininkai, vis tiek tęsėsi“, – kalba D. Pilkauskas.
Pastačius, iškilmingai atidarius mokyklą, darbas įsibėgėjo, netruko ir metai prabėgti.
1933-iaisiais sulaukta ir mokyklos įkūrimo dešimtmečio – iškilmės vyko ir Kristaus Karaliaus katedroje, ir pačioje mokykloje.
Tokios iškilmingos šventės renginiams iš savivaldybės gauta 100 litų, dar 147 litus surinko tėvų komitetas.
Šventiniame renginyje, pradėtame Tautos himnu, dalyvavo rinktinė publika – miesto burmistras Tadas Chodakauskas, Panevėžio apskrities viršininkas Antanas Staškevičius, generolas Pranas Tamašauskas, apskrities policijos vadas, kunigai ir kiti garbūs svečiai.
Tą dieną vyko įvairūs sporto renginiai, dainavo 150 mokinių choras.
O vėliau tais pačiais metais mokykloje organizuota rinkliava paminklui neseniai žuvusiems lakūnams Dariui ir Girėnui pastatyti.
Užfiksuotas faktas, kad neturtingi mokiniai nelabai turėjo iš ko aukoti – pavyko surinkti tik 37 litus.
Komentarai
-
- Vidmantas
- 20:57 2024.03.17
Rodyti visus komentarus (1)61-62 mokiausi pirmoje klasėje, 1972 buvo kelių inspekcija laikiau vairuotojo teises.
Skaitykite daugiau: https://sekunde.lt/leidinys/sekunde/po-simtameciu-stogu-turininga-patirtis/