-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Saulės ir vėjo nugairintas veidas, didelė kuprinė ant pečių, kepurė su Vyčio ženklu – vaikiną nesunku atpažinti. Kur kas sunkiau patikėti, kokius atstumus šiam 25-erių metų nuotykių ir iššūkių ieškotojui yra tekę įveikti pėsčiomis ar bėgte.
Panevėžietis, apėjęs aplink Lietuvą, tik dar nepaskelbtas oficialiu rekordininku, tuos beveik 1 500 kilometrų žingsniavo negalvodamas apie pripažinimą ir nė nesistengė šio pasiekimo užfiksuoti.
„Tinginio atostogos“, – juokaudamas šios vasaros kelionę irkluojant ir pėsčiomis, upe, miškais, tankiais laukais, asfaltuotais keliais bei bekelėmis maršrutu Vilnius–Klaipėda apibūdina Krašto apsaugos savanorių pajėgų karys, panevėžietis Mantas Mažeika.
Bet tegul šįkart kalba skaičiai: lygiai septynios dienos, 140 kilometrų baidare, 241 kilometras pėsčiomis. Iš viso 381 kilometrų ir galiausiai pasiektas tikslas – maudynės banguojančioje, maloniai vėsinančioje Baltijos jūroje.
Anot M. Mažeikos, tokių neįprastų atostogų idėja jam su drauge Ramune kilo labai spontaniškai. Vieną pavasario vakarą jie vakarieniavo ir tiesiog aptarė, ką įdomaus nuveikus šią vasarą.
Galbūt kelionė į saulėtąją Italiją ar Graikiją? Mantas juokais leptelėjo: „Gal tiesiog varom į Klaipėdą iš Vilniaus pėsčiomis?“
Tąkart jiedu tik nusijuokė ir paliko šią mintį nuošalyje.
„Bet jau po kurio laiko ėmėme rimtai svarstyti apie tokią kelionę. Pridėjome atkarpą baidarėmis, ir visa tai išsirutuliojo į aiškų planą, kokį iššūkį norime įveikti“, – pasakoja M. Mažeika.
Pora pradėjo planuoti atostogas, mąstyti, ko gali prireikti tokioje neįprastoje kelionėje, ir intensyviai ruoštis, apsirūpino reikalinga įranga.
Kadangi nesinorėjo išnaudoti daug atostogų dienų, pirminis planas buvo įveikti visą maršrutą per vieną savaitę.
Manto artimieji jau susitaikę su panašiais jo iššūkiais. Tad sužinoję apie planą pėsčiomis pasiekti pajūrį, beveik nereagavo. Tačiau draugės Ramunės šeima šią žinią priėmė nerimastingai.
„Žinoma, jie bandė atkalbėti, juk šitiek kilometrų vos per savaitę ir dar per atostogas!“ – šypsosi vaikinas.
Pėsčiomis ar irklais, miškais, laukais, vieškeliais ir upėmis Mantas su drauge Ramune šią vasarą įveikė beveik keturis šimtus kilometrų. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Pirmąją atkarpą Vilnius–Kaunas pora pradėjo baidare Nerimi. Prieš akis laukė 140 kilometrų sraunia upe. Juos pora nuplaukė per dvi dienas.
Išlipus iš baidarės buvo ilgos, sekinančios žygiavimo penkios dienos. Kelyje vidutiniškai jie praleisdavo po dvylika valandų per dieną.
Dėliodami žygio maršrutą, Mantas ir Ramunė atsižvelgė į vietovę, vengė didesnių kelių ir miestų. Rinkosi vaizdingesnį maršrutą, kad būtų daugiau miškų, tvenkinių ar upių, kad būtų galima ir permiegoti pasistačius palapinę pakrantėje, ir nusiprausti po visos dienos žygio.
„Planavome nueiti bent po 50 kilometrų per dieną, kad per penkias dienas pasiektume Klaipėdą. Preliminariai pasiruošėme maršrutą, o vakare suplanuodavau tiksliau, kuriuo keliu eisime, kad rastume kokią parduotuvę ar kur pavalgyti“, – pasakoja žygeivis.
M. Mažeika svarsto, kad dabar, praėjus keliems mėnesiams po šios įspūdingos kelionės, jau pasimiršo, jog buvo sunku.
Jau pačią pirmą dieną nuplaukus upe 60 kilometrų, gamta parodė ragus – pradėjo gausiai lyti ir griaudėti. Porai teko ieškoti saugios užuovėjos ir dieną baigti anksčiau, nei planuota.
Antrasis iššūkis jųdviejų laukė trečią dieną, kai po kelionės baidare leidosi į žygį pėsčiomis.
Po dviejų parų, praleistų vandenyje, keliautojams ne juokais išbėrė nugaras. Nešti bene dvidešimties kilogramų kuprinę ant pečių tapo nepakeliamai skausminga.
Penktoji kelionės diena taip pat nieko gero nežadėjo: sekino alinantis, per trisdešimties laipsnių karštis, o kaip tyčia tos dienos maršrute buvo numatyta labai mažai vietų, kur žygeiviai galėtų nuo kaitros pasislėpti. Be to, baigėsi vandens atsargos.
„Iš Šimkaičių žygiavome į Skaudvilę kepinant 32 laipsnių karščiui. Dideli laukai, kur nėra jokio pavėsio, vandens trūkumas buvo tikrai nemenkas iššūkis“, – prisimena Mantas.
Tikru išbandymu tapo ir paskutinė kelionės diena, kurią pora nusprendė žūtbūt pasiekti Klaipėdą. Tą dieną kojoms teko rekordiškai didelis krūvis – virš šešiasdešimties kilometrų.
ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Anot M. Mažeikos, gyvenimas kelyje ir toji rutina kasdien buvo panaši – atsikeldavo, pasigamindavo pusryčius, pasistiprindavo, susitvarkydavo daiktus ir iškeliaudavo rinkti kilometrų.
„Keldavomės 7 valandą, susiruošdavome ir pajudėdavome į kelią. Stengėmės didžiąją dalį kilometrų nueiti iki pietų, nes vėliau tą padaryti gerokai sunkiau. Tiek karštis, tiek nuovargis darė savo“, – neslepia Mantas.
Papietavus prasidėdavo tikroji žygeivių kova su savimi.
Žygiuodavo iki 18 ar 19 valandos. Tada ieškodavo parduotuvės apsipirkti vakarienei ir ramios, atokios nakvynės vietos prie vandens.
Kelionės nelengvino ir tai, kad ant pečių keliautojai privalėjo tempti kone pusę savo gyvenimo.
Kuprinėje tilpo palapinė, miegmaišis, kilimėlis, dujinė viryklė, įvairiausi įrankiai, kurių galėtų prireikti. O kur dar drabužiai nuo lietaus ir šalčio, maistas, vanduo, medicinos ir higienos priemonės.
„Tarnauti kariuomenėje man visų pirma yra žinojimas, kad atėjus dienai X kartu su savo ginklo broliais esame pasiruošę saugoti savo kraštą.“
M. Mažeika
Nors tokia kelionė toli gražu neprimena malonaus ir romantiško pasibuvimo gamtoje, M. Mažeika sako malonumų ir neieškoję.
„Ieškojome iššūkio. Norėjome pasitikrinti, kaip esame pasiruošę fiziškai ir psichologiškai“, – pasakoja Mantas.
Tokios kelionės, be abejonės, išbandymas ne tik kūnui, protui, bet ir porų santykiams.
Tačiau panevėžietis tvirtina, kad vienas kito pažinimas įvairiose situacijose tik dar labiau sustiprino jų su Ramune ryšį.
„Mane ši kelionė išmokė ilgai eiti su kitu žmogumi, nes iki tol į didžiuosius savo žygius leisdavausi vienas. Dabar suprantu, kad tokiai kelionei pasirinkus panašia ištverme pasižymintį žmogų, keliauti netgi smagiau“, – šypteli žygeivis.
ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
M. Mažeika toli gražu nėra tas, kuris renkasi lengviausius kelius. Dar 2021-ųjų gegužę jis ryžosi tam, kam išdrįstų tik didžiausi avantiūristai – pėsčiomis apkeliauti aplink visą Lietuvą.
Mėnuo kelyje, įveikti 1446 kilometrai, vidutiniškai 46,6 kilometrų per dieną – tiek atkaklus vaikinas nužygiavo maršrutu, kuris driekėsi nuo jo namų Panevėžyje ir atgal.
Beje, panevėžiečio žygis, neoficialiais duomenis, galėtų pretenduoti į Lietuvos rekordą. Rekordai.lt duomenimis, tokia distancija yra įveikta per 45 dienas. Mantui tai pavyko padaryti per 31 dieną.
Tik M. Mažeika tikina rekordų nesivaikęs. Jo tikslas buvo įrodyti sau ir kitiems, kad gali apkeliauti Lietuvą.
„Neturėjau net užuominų apie kažkokį rekordą. Žinojau, kad yra žmonių, jau įveikusių šį maršrutą. Tik praėjus keletui metų panorau pasidomėti, koks gi tas Lietuvos rekordas“, – sako žygeivis.
M. Mažeikos galvoje kelionė aplink Lietuvą pėsčiomis sukosi jau seniai. Stabdė tik krūva kitų reikalų, o ir ištaikyti laisvą trisdešimties dienų laikotarpį įtemptoje kasdienybėje buvo sudėtinga.
Tačiau grįžęs iš karinės misijos Afrikoje, Mantas nusprendė, kad būtent dabar pats tinkamiausias laikas padaryti tai, apie ką ilgai svajojo.
„Krašto apsaugos savanorių pajėgose orientuojamės, žygiuojame ir per pratybas vykdome įvairias užduotis kone kiekvieną savaitgalį, tad man žygiavimas tikrai nebuvo svetimas. Visada mėgau gamtą, iššūkius ir keliones“, – teigia M. Mažeika.
Pradėjus žygį aplink Lietuvą M. Mažeikai jau pirmą dieną teko iš kuprinės traukti pleistrą – ne juokais pritrynė kulną.
Tuomet lietumi ėmė grasinti dangus. Laimė, palijo nestipriai, nors dienos pabaigoje kojines žygeiviui ir teko gręžti. Jau pirmą dieną Mantui vienam pavyko įveikti net 54 kilometrus.
Kokį įspūdį keliautojui paliko ėjimas?
„Dvejopą, – sako jis. – Atradau labai gražių Lietuvos kampelių, sutikau šiltų žmonių, išgirdau įvairių tarmių. Kita vertus, pamačiau, kaip gyvena žmonės šalia mūsų valstybės sienos, netvarką, šiukšles, išgirdau svetimą kalbą. Ir tai tik keli dalykai.“
M. Mažeika prisimena, jog jam įveikus visą kelionės maršrutą trumpam buvo užplūdęs abejonių etapas. Vis svarstė, ką reikės daryti toliau. Laimė, greitai susitvarkė su mintimis, ir viskas stojo į vietas.
ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Jeigu manote, kad tuo apsiriboja aktyvų gyvenimo būdą pamilusio panevėžiečio išbandymai – klystate.
2019 metais M. Mažeika užsimojo įveikti 100 kilometrų ultramaratoną.
Prie tokios distancijos pastūmėjo ne kas kitas, o vėlgi iššūkių ieškojimas ir savųjų ribų pažinimas.
Manto lūkestis buvo įveikti stulbinantį atstumą per 10 valandų. M. Mažeikos jaudulys prieš startą nekaustė. Jautėsi užtikrintas, nors ruošdamasis daugiausia tebuvo nubėgęs septynias dešimtis kilometrų.
Pirmuosius šešiasdešimt ultramaratono kilometrų viskas ėjosi kaip per sviestą. Bėgikas netgi turėjo laiko rezervą, kad distanciją įveiktų kaip planavęs.
Tačiau viską sujaukė tarsi iš niekur pakirtęs nepakeliamas dešinio kelio skausmas.
„Kritau ant žemės. Bandžiau keltis ir eiti, bet buvo per daug skausminga. Negalėjau net paeiti. Tuo metu atrodė, kad viskas baigta, jeigu skausmas nesiliaus, teks trauktis iš varžybų“, – pamena M. Mažeika.
Tačiau kas pažįstą Mantą, žino, jog jis nelinkęs pasiduoti. Po kelių akimirkų sukaupęs paskutines jėgas vaikinas vėl leidosi bėgti.
„Žengiant pirmus žingsnius ir bandant „užvesti“ kojas, nežmogiškai skaudėjo, bet pabėgus kelis šimtus metrų koja po truputį atsipalaidavo ir skausmas tapo pakenčiamas tiek, kad galėčiau trepsenti toliau iki finišo“, – pasakoja bėgikas.
Tuo metu M. Mažeika suprato, jog kiekvienas sustojimas taps didele kančia, ir visi pailsėjimai turėjo būti gerai apskaičiuoti.
„Dar po kelių kentėjimo ratų vėl silpo jėgos ir kritau ant žemės. Tąkart jau su ašaromis teko keltis. Bet pradėjo rinktis draugai ir artimieji. Jie man suteikė labai daug jėgų, įkvėpė ir priminė, dėl ko čia esu. Supratau, kad į dešimt valandų neužteks, bet pasiekti finišą privalėjau“, – pasakoja Mantas.
Ir, sukandęs dantis, žinoma, pasiekė – oficialus M. Mažeikos trasos įveikimo laikas yra 11 valandų 50 minučių ir 19 sekundžių.
Po bėgimo pirmas dienas M. Mažeika beveik negalėjo vaikščioti, masažai būdavo velniškai skausmingi.
„Gydžiausi visus patemptus raumenis ir kelio skausmus. Prireikė dviejų savaičių, kad vėl pradėčiau vaikščioti. Prabėgus mėnesiui dar truputį jautėsi ultramaratono pasekmės, bet aš ir vėl galiu bėgioti“, – šypteli Mantas.
ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Įveikti 100 kilometrų ultramaratoną M. Mažeika ruošėsi daugiau nei metus. Iki tol buvo bėgęs tik pusmaratonį.
Bėgo ir žiemą, ir vasarą, ir per ledus, ir per liūtis, ir plieskiant saulei – ištisus metus, nepriklausomai nuo sezono.
Mantas svarsto, jog pradžioje bėgo labai neprotingai. Visiškai negerdavo vandens, organizmui tai tikrai nepridėjo gero.
„Nuo tada jokių pasiteisinimų neturėjau. Tiesiog dirbau tikslo link. Tekdavo aukoti ir savaitgalius, ir bėgti po visos dienos darbų ar net pratybų metu, po visos dienos šaudymų, net miego sąskaita. Kad ir kur keliaudavau, bėgimo bateliai ir apranga visada būdavo su manimi, nes žinojau, kad turėsiu bėgti“, – pasakoja M. Mažeika.
Paprastai Manto savaitė prasidėdavo aštuonių kilometrų lengvu bėgimu, trečiadienis – vėl tie patys įveikti kilometrai, ketvirtadienį laukdavo dešimties kilometrų krosas greitu tempu, o šeštadienį – ilgasis bėgimas pagal formulę, kiekvieną savaitgalį vis didinant krūvį.
Bėgimas M. Mažeikos gyvenime atsirado dar paauglystėje. Kartu su šeimyna lankydavo bėgimo treniruotes Panevėžyje. Tuo pat metu vaikinas pradėjo aktyviai užsiimti muaitai kovos menu, tad noras sustiprinti ištvermę motyvavo bėgioti.
Prie nepriekaištingos panevėžiečio fizinės formos bei pasiruošimo prisidėjo ir savanoriška tarnyba Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-ojoje rinktinėje.
Lietuvos kariuomenėje M. Mažeika tarnauja jau daugiau nei penkerius metus.
„Tarnyboje įgyti įgūdžiai ir žinios puikiai pritaikomos tiek asmeniniame, tiek profesiniame gyvenime: kelionių planavimai, pareigų pasiskirstymai, ekipuotės susidėjimas“, – pliusus vardija karys.
M. Mažeika – didelis savo šalies patriotas. Tiesa, taip buvo ne visada.
„Per visą šį laiką, praleistą Lietuvos kariuomenėje, atėjo kitoks suvokimas ir labai stipri meilė tėvynei. Tarnauti kariuomenėje man visų pirma yra žinojimas, kad atėjus dienai X kartu su savo ginklo broliais esame pasiruošę saugoti savo kraštą“, – tvirtina savanoris.
O dabar Mantas tiesiog mėgaujasi paskutinėmis vasaros dienomis.
Nors yra pakėlęs sparnus į Vilnių, nepamiršta gimtojo Panevėžio. Grįžta čia savaitgaliais aplankyti tėvų. Be to, pareiga šaukia: Krašto apsaugos savanorių pajėgų pratybos.
Paklaustas, ar galvoje jau kirba nauji kelionių, žygių ar kitokių iššūkių projektai, M. Mažeika šypteli: „Dar yra nemažai Lietuvos kampelių, kuriuos būtų įdomu patyrinėti.“
