Patologė su kliošiniu sijonu

Patologė su kliošiniu sijonu

Terminas „patologija“ dažnam reiškia tiesiog morgą, kur geros emocijos neįmanomos. Tačiau Respublikinės Panevėžio ligoninės naujokei patologei Jurgitai Leskauskaitei ši medicinos sritis – pati įdomiausia. O sunkų darbą jai laisvalaikiu atsveria šachmatai, bliuzo šokiai ir dėmesys pokario madų tendencijoms.

Įsikūręs Panevėžio ligoninės atskirame korpuse, už didelių medžių, atokiau nuo kitų pastatų Patologijos skyrius praeivio akiai retai pastebimas. O gal daugelis šios vietos ir nenori pastebėti. Juk morgas, iš dalies jau mirusiųjų pasaulio dalis, – ko gero, labiausiai paslaptimis ir įvairiausiomis istorijomis apipinta teritorija medicinos įstaigose.
Užsukus į Panevėžio ligoninės Patologijos skyrių pirmiausia pasitinka tyla ir nejaukumo jausmas. Nors koridoriuose čia ir šviesu, švaru, atnaujinti visi kabinetai, bet nedingsta mintis, jog už jų durų gali gulėti iškeliavusiojo į amžinybę kūnas.

Tačiau „Sekundės“ žurnalistų atėjusi pasitikti jauna skyriaus patologė Jurgita greitai išsklaido niūrią nuotaiką. Net sunku patikėti, kad dirbant tokioje vietoje galima ir šypsotis.

Lemtinga meilė chemijai

„Autopsijų (skrodimas – aut. pastaba) Panevėžio ligoninėje per metus tebūna vos apie 40. Kas dieną mes tikrai jų nedarome ir Patologijos skyriuje tai– tik viena iš mūsų pareigų“, – sako rugpjūtį šioje medicinos įstaigoje dirbti pradėjusi naujokė.

Tiesa, medikei čia jau teko dirbti prie mirusiojo kūno. Šį darbą gydytoja pažino ir išmoko Vilniaus patologijos centre, kur ketverius metus atliko rezidentūrą.

„Aš pati tikriausiai mokykloje, kaip ir daugelis, galvojau, jog patologija – tai morgas ir mirusieji. Apie šią sritį gal net negalvojau, kai teko rinktis profesiją po gimnazijos“, – sako J. Leskauskaitė.

Užaugo ji Šiauliuose, ten baigė mokyklą ir iki pat abitūros egzaminų prisipažįsta tvirtai nežinojusi, ko nori.
„Buvau tokia naivoka. Mane viskas domino, viskas būdavo įdomu, bet ką norėčiau dirbti, nežinojau. Gerai sekėsi matematika, biologija, chemija – pastaroji ir labai patiko, tad nusprendžiau rinktis medicinos studijas“, – pasakoja šiaulietė.

Jurgita įstojo į Kauno medicinos universitetą, kuris per jos šešerius studijų metus vėliau buvo pavadintas Lietuvos sveikatos mokslų universitetu. Medikams privalu iš karto baigti magistrantūros studijas.

Nebuvo šoko

Medicinos niekas nepavadintų lengva sritimi. Visi žino, kad tokios studijos – tai krūvos knygų ir užrašų, kuriuos reikia išmokti atmintinai. Juk būsimo specialisto rankose – kito gyvybė.

„Nemanau, kad mūsų mokslas labai sunkus, viskas išmokstama, kai pradedi gilintis. Vienu metu studijavome su sese – elektronikos ir telekomunikacijos inžinerijos studente. Jos schemos man atrodė sudėtingesnės nei mano šūsnis konspektų“, – šypsosi gydytoja.

Jau pirmais studijų metais J. Leskauskaitė pasakoja pažinusi ir mirusio žmogaus kūną. Bet tai, anot jos, vyko taip sistemingai ir protingai, kad nebuvo jokio šoko.

„Pradėjome nuo kaulų, organų, preparatų. O paskui jau palaipsniui perėjome prie viso kūno“, – sako medikė.
Netrukus jauna specialistė taip pat natūraliai pateko ir į patologijos kabinetą.
„Dar studijuodamas blaškiausi, kokią sritį rinktis. Bet kažkas mane atvedė į šitą vietą ir patologija pasirodė netgi labai įdomi, išskirtinė“, – patikina Jurgita.

Ne tik skrodimas

Kas dirba medicinoje, anot J. Leskauskaitės, žino, kad patologo darbas – ne tik mirusiųjų skrodimai. Tai daugybė visokiausių biopsinių medžiagų tyrimų su mikroskopu ir kita įranga kiekvieną dieną.

„Pas mus ateina viskas, kas Panevėžio konsultacinėje poliklinikoje bei ligoninėje išpjaunama, paimama, pašalinama iš kūno ar nuo jo. Tai endoskopijų, bronchoskopijų, gastroskopijų, kolonoskopijų, įvairių operacijų metu paimti mėginiai – nuo paprasto apgamo, kirmėlinės ataugos, tulžies pūslės iki onkologinio naviko“, – aiškina patologė.
Tai, kas jos rankose daroma su tokia medžiaga, kaip ją vadina gydytoja, kartais trunka ne vieną dieną. Mėginiai pereina visą kelią procedūrų aparatais, kol galiausiai J. Leskauskaitė jau gali duoti atsakymą kolegoms, ką išsiaiškino.

„Štai čia ant stalo prostatos medžiaga“, – parodo naujokė.

Jai po ranka tokių stikliukų su vos plika akimi įžiūrimomis dėmelėmis – visa krūva. Deja, joje nemaža dalis – ir onkologinės ligos diagnozės.

J. Leskauskaitė teigia anksčiau nė nenumaniusi, kiek daug žmonių šiais laikais serga vėžiu. Laimė, anot jos, kad ši baisi liga – jau nebe visada mirties nuosprendis.

„Per karantiną turėjome mažiau darbo, nes buvo stabdomos ar rečiau atliekamos planinės operacijos ir intervencinės procedūros, nuo kurių priklauso mūsų darbas. Bet onkologinės ligos niekur nedingo. O šiaip srautais mus pasiekia tyrimai tai iš ginekologijos, tai iš gastroenterologijos, urologijos ar kitų skyrių“, – pasakoja medikė.

Daugiau nei kūnas

J. Leskauskaitė tvirtina jau išmokusi į savo darbą žiūrėti be didesnių emocijų. Gavusi ištirti medžiagą, ją patologė tik ir vertina, nugindama mintis apie ligonius ir jų kančias.

Kaip profesionalė Jurgita eina ir į autopsijas.

„Per rezidentūrą iš pradžių autopsijas stebėjome, buvome pagalbininkai jas atlikdavusiems gydytojams, vėliau atlikdavome patys, prižiūrimi patologo. O dabar pačiai reikia dirbti – tiesiog darau, kas reikia, aiškinuosi mirties priežastį, pildau protokolus“, – teigia medikė.
Visgi Jurgita prisipažįsta neišmokusi prie mirusiojo atsipalaiduoti. Prie jo prieina susikaupusi, santūriai, išlaiko pagarbą velioniui.

„Šitas darbas pakeitė mano požiūrį į žmogų. Suprantu, kad tai buvo gyva būtybė, o čia likęs tik jos kūnas – kaip apdangalas, drabužis šioje žemėje“, – sako pašnekovė, atmesdama teiginį, jog žmogų visapusiškai išnagrinėję gydytojai nebetiki nei stebuklais, nei kažkuo aukščiau už paprastą anatomiją.
Jurgita tiki, kad kūnas – tai tik maža dalis mūsų. Mintys, jausmai, asmenybė, siela yra kažkas daugiau, ko patologas tikrai niekada nepalies.

„Aš tikiu, kad yra daugiau nei kūnas“, – priduria J. Leskauskaitė.

Tokiame darbe Jurgita taip ir neįveikė mirties baimės.
„Kaip tik supratau, kokia gali būti trapi mūsų gyvybė, sveikata. Manęs važiuojančios be šalmo dviračiu Panevėžio gatvėse niekada nepamatysite“, – juokiasi medikė.

Įsimylėjo Panevėžį

O Aukštaitijos sostinės gatves tiek važinėdama dviem ratais, tiek pėsčiomis šiaulietė įsimylėjo iš karto, kai gavo darbą Panevėžio ligoninėje.

„Galvojau likti Vilniuje, bet ten mano profesijos poreikio beveik nėra. Visoje šalyje tokių specialistų reikia labai nedaug. Tai ne šeimos gydytojai, kurie gali bet kur darbą susirasti“, – pasakoja Jurgita. Kai baigė studijas, su ja buvo šviežiai iškepti tik dar du tokie specialistai visoje Lietuvoje.

„Parašiau laišką dėl darbo į Panevėžio ligoninę ir gavau pasiūlymą. Man labai patinka šitas miestas. Prieš tai nedažnai čia užsukdavau“, – prisipažįsta naujokė.
Jai labai patinka, kad Panevėžio centru teka upė, ko nėra Šiauliuose. Medikei gimtasis miestas atrodo per daug betoninis.

O dabar ji labai džiaugiasi jaukia Nevėžio krantine prie pat savo darbovietės. Ir butą visai čia pat rado.
„Atvykau į Panevėžį su vaikinu. Laimė, kad jis dirba IT srityje ir gali suderinti nuotolinį darbą. Tad įsikūrėme kartu ir, tikiuosi, ilgam liksime“, – viliasi J. Leskauskaitė.

Svingo šokių pakerėta

O kad namuose neliktų minčių apie darbą, pasak J. Leskauskaitės, reikia turėti pomėgį. Pati patologė domisi itin netikėtu užsiėmimu. Ji aistringa svingo šokių gerbėja.

„Pirmiausia buvo karjeros rūpesčiai, o pomėgiai atėjo jau vėliau, kai studijavau rezidentūroje. Buvau iš Šiaulių, studijavau Kaune, o paskui persikėliau į sostinę. Norėjau pažinti vilniečius ir taip atradau lindihopą. Jį šoko bendrakursė ir aš susižavėjau“, – pasakoja gydytoja.

Lindihopas − afroamerikiečių šokis, pasirodęs Niujorke XX amžiaus 3-io dešimtmečio pabaigoje. Jis šokamas pagal džiazo (svingo) muziką. Anuomet šis šokis išsiskirdavo greičiu ir akrobatiniais triukais.
Jų Jurgita šypsosi daug nemokanti, bet dabar šiam šokiui to ir nebelabai reikia. Svarbiausia užsidegimas, o jo medikei šokių aikštelėje, regis, netrūksta.

„Mūsų bendruomenė rinkdavosi mėgėjiškuose tarptautiniuose svingo festivaliuose. Jų metu dalyviams vedamos šokio pamokos, vieni su kitais dalijamės įgūdžiais, o vakare linksminamės vakarėlyje. Tokie renginiai trunka kelias dienas“, – apie aktyvų laisvalaikį prieš karantiną pasakoja J. Leskauskaitė.

Ji taip pat moka šokti to paties laikmečio balboa, šagą ir bliuzo šokius. Kai kam pastarasis gal net kelia nuostabą, bet, pasirodo, bliuzo ne tik klausoma.

„Man labiausiai patinka sudėtingesnis – balboa. Jis šokamas pagal tą pačią svingo muziką, tik susiglaudus. Atrodo labai subtiliai ir gražiai“, – priduria pašnekovė.

Pradžioje medikė į šokius vesdavosi savo vaikiną. Bet geriausiai šokti išmokstama su skirtingais aikštelės partneriais.

Ir prie siuvimo mašinos, ir prie šachmatų lentos

„Norėčiau šokius tęsti, tik Panevėžyje tokios bendruomenės nėra – anksčiau lyg ir buvo, bet dabar nebesiskelbia“, – sako Jurgita.

Lietuvoje, anot jos, apskritai svingo šokiai nėra tokie populiarūs kaip kitose Vakarų Europos šalyje. Jurgita, lankydamasi Vokietijoje, lindihopo vakarėliuose matydavo daug beveik pensinio amžaus šokėjų. Jų taip pat nestinga Prancūzijoje.

„Į Lietuvą šie šokiai atėjo jau šiame amžiuje. Pokariu lietuviai buvo toli nuo Vakarų pasaulio ir jo madų“, – pasakoja medikė.

Kartu su šiuo pomėgiu pasikeitė ir gydytojos aprangos stilius. Ji pastebėjo, kad ėmė patikti praeito amžiaus penktojo dešimtmečio madų tendencijos: pusilgiai, kliošiniai, klostuoti sijonai, taškuotos medžiagos.

Pasipuošusi kliošine suknele su burbuliukais patologė susitiko ir su žurnalistais pokalbio dieną.
„Man labai prilipo toks stilius. Jis patogus ir šokti, ir dirbti. Dėl tokių drabužių ir siūti pradėjau“, – prisipažįsta medikė.

Jos namuose stovi siuvimo mašina, kuria Jurgita „skriejančių“ sijonų prisisiuvo jau visą dešimtį.

Be viso to, ji dar ir kieta šachmatų žaidėja, studijų metais sėkmingai dalyvaudavo šio žaidimo varžybose universitete.
Visai suprantama, kad gydytojui toks pomėgis gali būti įdomus ir jam lygių prie lentos, tikėtina, nelabai būna.
„Bet jūs nematėte, kaip žaidžia reanimatologai! Jie ir darbe, ir prie šachmatų lentos privalo stengtis iš paskutiniųjų“, – sako patologė, kuriai sav darbe visada tenka padėti šachą ir matą.

 

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų