-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Vaida Bubrevičiūtė (12 kl.)
***
Kofeinas – mano rytinė dozė.
Neliesk, aš dar negėriau kavos.
Nekalbėk, sakyk, kur mano puodelis?
Ar jau užvirė vanduo?
Gurkšnis ir šypsena.
Aš vėlei žmogus.
O kuo buvau pavirtus per naktį?
Kas pavogė žmogų manyje?
***
Į skafandrą pataikė skeveldra.
Graudu, net baisu.
Deguonies atsargos baigsis.
O gėlės tuštumoj pražys.
Paradoksalu – tuščią erdvę
Užpildys nektaras saldus.
Bet man nuostabą kels naktinis dangus –
Jis juk toks šviesus,
Tarytum iš fizikos vadovėlio,
Bet aš atsivertus niekad jo nebuvau.
Odė cigaretei
ji vėl prie mano lūpų
mano bučinys jai
žiebtuvėlio liepsna cigaretei –
vinys į mano karstą
įkvėpimas, tapęs priklausomybe
žudantis, bet svaiginantis
tas cigarečių kvapas
be gryno oro gurkšnio
pakelis ir automobilio rakteliai
kelionė į pabaigą apsvaigus
priklausymas ne sau
mane pavergė
įkvėpti tai, kas tave naikina
sąmoningai
plaučiuose – nuodai
aš tai suprantu
tu priekyje
dūmai ir kvapas vietoj tavęs
kelios minutės
akmens nebėra
kaip norėčiau, kad žinotum
tavo lūpos tai mano cigaretė
tyliu, nes…
man šio nuodo nebeužtenka
Rugilė Paliukėnaitė (10 kl.)
Magas
Kai žvaigždės abejingai lipa sienom
Tarp saulėtekio ir mėnesienos,
Tarp ramybės ir chaoso, sumaišties,
Aš – galingas magas prakeiktos nakties.
Kai šaltis kanda skaudžiai į rankas,
Tol rytdiena tik properšas atneš.
Stebinsiu paslaptingais savo burtais,
Parodysiu pasaulį, ne melu sukurtą.
Ugnis many liepsnoja nekantri,
Aplinkui aidi žingsniai padriki.
Apsigaubiu šiltai gegužės sutema,
Ir priešaky atsiveria vakaro drama.
Laikinas pavasaris
Melsvu drabužiu apsigaubęs pavasaris šviesus –
Rugiagėlės, žibuoklės išnyra iš slėptuvių.
Gaivus gamtos spektaklis skverbias į namus
It gyvybės kupinas šviesulys laukinių įkurtuvių.
Tačiau akimirksniu užslenka metas tamsus –
Pradingsta stebuklai, nublanksta, vysta gėlės.
Į širdį pasibeldžia jausmas skaudžiai neramus –
Vėl sugrįžo šaltis, negailestingas ir pašėlęs.
Atsisveikinimas
Darosi vieniša merdėjančių palatoj,
Kai slegia gyvenimiška kančių dalia.
Tad įpilk garuojančios mėtų arbatos
Ir tyliai prisėski šalia.
Pasiilgau Tavo žvilgsnio nuolankaus
Ir eisenos, keistokai iškilmingos,
Švelnaus balso it medaus
Ir sprendimų, spontaniškų, ydingų.
Tad kviečiu į susitikimą paskutinį,
Man – skausmingą, Tau – niekuo neypatingą.
Atsargiai tarsiu žodį, trapų, vienetinį,
Ir prašysiu pažadėt, tikriausiai bereikalingai.
Sulipdyki kelią gelsvų spindulių,
Švelniai paglostyk skruostą ašarotą…
Deja, tvert ilgiau nebegaliu
Šiam pasauly, Tavo išsvajotam…
