Nors panevėžiškių tarmė Jurgai Švagždienei nėra į kraują įaugusi, miežiškėnė puikiausiai ją ištobulino ir dabar istorijas klausytojams pasakoja tik tarmiškai, pasakotojų konkursuose pelno ir pripažinimą, ir įvertinimus. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Pasakotojų lūpomis – senolių išmintis

Tarmė – kiekvieno krašto žmonių ženklas, savotiška jų tapatybės kortelė.

Mažoje šalyje Lietuvoje tų tarmių, ypač potarmių, – daugybė. O kai į būrį susirenka savosios tarmės puoselėtojai – pasakotojai, tik įtempk ausis ir klausykis jų kalbų skambesio ir įvairovės.

Iškalbingai ir šmaikščiai

Žodinė liaudies kūryba – svarbi ir reikšminga tautos paveldo dalis, iki šiol gyva dainose, patarlėse, mįslėse, pasakose ir pasakojimuose.

Kiekvienam kraštui sava, artima ir suprantama.

O kas geriau to paveldo grožį ir jo esmę gali atskleisti, jeigu ne patyrę pasakotojai – įvairiuose renginiuose, susibūrimuose senąsias istorijas, legendas lyg iš rašto tarmiškai porinantys.

Į sceną lipantis pasakotojas – tai ne tas pats, kas skaitovas, deklamuotojas ar vedėjas. Pasakotojų pasirodymuose neturi būti teatrališkumo, jų kalba liejasi natūraliai, tarsi pokalbyje su artimiausiu žmogumi, o kartu yra įdomi, pamokanti, tikra.

Pasakotojai – visai atskira žodinės liaudies kūrybos grupė, gimtąja tarme perteikianti tautosakoje sukauptą išmintį.

Tokių pasakotojų Lietuvoje būdavo nuo seno – kiekvienas kaimas, miestelis turėdavo savus įdomių istorijų, nutikimų dėstytojus, legendų, pasakų sekėjus. Jau kai pradėdavo jie savo nesibaigiančias istorijas kloti, klausytojams net žandikauliai atvipdavo.

Praeityje tų pasakotojų, savo apylinkės žmones stebindavusių ir žavėdavusių gebėjimais, istorijos galėjo išlikti tik prisiminimuose – dažno nei užrašyti, nei nufilmuoti ir per ilgus dešimtmečius, deja, užmiršti.

Dabarties Lietuvoje į viešumą išeinančių gerų pasakotojų nėra daug, tačiau kai į vieną vietą susirenka geriausieji, reikia įtempti ausis – išgirsti tikrai bus ką.

Lietuvos pasakotojų konkursas, vienintelis tokio pobūdžio respublikinis renginys, vyksta Druskininkuose kas antri metai.

Dvi dienas pasakotojai iš įvairių Lietuvos etnografinių regionų Druskininkų krašto žmonėms ir kurorto svečiams seka pasakas, pasakoja padavimus ir sakmes, linksmina šmaikščiomis istorijomis.

Ir, žinoma, kiekvienas savojo krašto tarme – suklusti priverčia ir žemaitis, ir aukštaitis, ir dzūkas, ir suvalkietis. Visi jie turi ką papasakoti.

Bet prieš tai kiekvienas kraštas atrenka savąjį pasakotoją važiuoti į Druskininkus. Surengus savus konkursus, išrenkami patys geriausi pasakotojai.

Pradžioje į „Pilimutės šposus“ rinkdavosi tik moterys. Dabar šis pasakotojų konkursas atviras ir vyrams, ir svečiams iš kitų rajonų (nuotraukoje – 2017-ojų renginio dalyviai). ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Ir konkurse, ir teatre

Panevėžio rajone toks konkursas rengiamas Miežiškių kultūros centre, kas antrą pavasarį vykstančiame renginyje, pavadintame „Pilimutės šposai“.

Viena iš jo rengėjų, kultūros centro meno vadovė Jurga Švagždienė ir pati įvairias istorijas krašto tarme pasakoja. Ir „Pilimutės šposuose“, ir Druskininkų konkurse ji yra pelniusi ir pripažinimą, ir įvertinimus.

Nors panevėžiškių tarmė jai į kraują nėra įaugusi, moteris puikiausiai ją ištobulino ir dabar istorijas klausytojams dėsto tik tarmiškai.

Be to, ir jos vadovaujamas Miežiškių kultūros centro mėgėjų teatras savo sukurtuose spektakliuose vaidina tarmiškai. Taip, sako vadovė, daug geriau galima atskleisti ir parodyti tai, ką tuo metu žmonėms norisi pasakyti.

Panevėžiškių tarmė J. Švagždienei tapusi sava, nors vaikystėje namuose niekas taip nekalbėdavo.

„Abu tėvai kilę iš kitų kraštų, į Miežiškius atvažiavę kaip mokslus baigę specialistai. Tad ir šeimoje buvo kalbama ne taip, kaip miestelyje, o taisyklinga lietuvių kalba“, – prisimena meno vadovė.

Tačiau tarp draugų, pažįstamų girdima tarmiška kalba negalėjo jai likti svetima, nors pačiai pradėjus viešai kalbėti tarmiškai, pasimokyti kai kurių žodžių tikrai reikėjo.

„Mano vyras Linas visada kalba tik tarmiškai. Tiesa, šiek tiek kitaip negu įprasta Miežiškiuose. Nors tame pačiame rajone, Smilgių krašte, gimęs ir augęs, bet kai kuriuos žodžius taria skirtingai“, – pastebi miežiškėnė.

„Man panevėžiškių tarmė labai graži. Nors kai kas sako, jog ji gruboka, neprilygstanti švelniajai suvalkiečių, bet man niekas kitas nekalbės taip gražiai, kaip savojo krašto žmonės.“

J. Švagždienė

Gražiausia tarmė

J. Švagždienė, pradėjusi tarmiškai vesti įvairius renginius, režisuoti spektaklius, pasirodyti pasakotojų konkursuose, vis labiau domėjosi tarmėmis, tobulino savąją, lygino ją su kitomis aukštaičių potarmėmis.

Meno vadovė primena, kad iš Miežiškių yra kilęs ir garsus kalbininkas Jonas Šukys, kurio darbais ji labai domisi.

Mokslininkas yra paskelbęs apie 150 straipsnių dialektologijos, kalbos kultūros klausimais, surinkęs apie 15 000 žodžių „Lietuvių kalbos žodynui“, prisidėjęs prie „Lietuvių kalbos atlaso“ rengimo.

O jo parengtoje monografijoje „Miežiškių šnekta. Pietų panevėžiškiai“ ir dabar randanti naudingos medžiagos, pasitikslina kilus neaiškumams.

„Man panevėžiškių tarmė labai graži. Nors kai kas sako, jog ji gruboka, neprilygstanti švelniajai suvalkiečių, bet man niekas kitas nekalbės taip gražiai, kaip savojo krašto žmonės“, – sako J. Švagždienė.

Jurga Švagždienė. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

„Šposyti“ lengviau

Tarmiška, jau Raguvos krašte įprasta kalba istorijas pasakoja ir kita Miežiškių kultūros centro atstovė, Nevėžio padalinio vadovė Jolanta Karaliūnienė.

Pernai Druskininkuose vykusiame pasakotojų konkurse ji, pasakoti išmokusi savarankiškai, sulaukė daugiausia žiūrovų bei komisijos simpatijų ir pasakų kategorijoje tapo pirmosios vietos laimėtoja. J. Karaliūnienė pasekė labai archajišką mitologinę, turinčią daugybę prasmių pasaką „Motiejutė“, kurią pateikė Emilija Bėralaitė-Vaičiulienė iš Putriškių kaimo.

Pasaka žiūrovus ir komisiją sužavėjo dėl labai įdomaus turinio ir išraiškingo pasakojimo.

„Ta pasaka ir užrašyta buvo tarmiškai, tad lengviau buvo ir mokytis“, – sako J. Karaliūnienė.

Jai patinka kalbėti tarmiškai, o ir viešai su ta kalba nebijo pasirodyti – ir patogu, ir malonu kalbėti taip, kaip tėvai ir seneliai kalbėjo.

„Man atrodo, kad tarmiškai daug lengviau ir pajuokauti, „pašposyti“, šmaikštesnį žodį surasti“, – sako konkurso nugalėtoja.

Kultūros darbuotoja įsitikinusi: jaunus žmones reikia mokyti gimtosios tarmės, nes dabar jau dažnas nei moka, nei nori tarmiškai kalbėti.

Ir net norinčiuosius tarmiškai pasisakyti tenka nuolat taisyti, nes tik retas gerai moka ir perteikia senelių kalbą.

Kukli pradžia

Tokie ir panašūs renginiai, kaip „Pilimutės šposai“ Miežiškiuose ar Druskininkuose rengiamas pasakotojų konkursas, skatina nepamiršti gimtosios tarmės, senolių įprastos šnekos, savo šaknų, padeda išsaugoti regionų įvairovę, jų tradicijas gyvybingas.

Geriausia šių metų kultūros darbuotoja pripažinta Miežiškių kultūros centro meno vadovė J. Švagždienė sako, kad pati konkurso „Pilimutės šposai“ pradžia buvo gana kukli.

Jo sumanytoja tuo metu Kultūros centre dirbusi Valerija Bartulienė su bendraminčiais, nutarusi surengti pasakojimų konkursą, surinko tik nedidelį būrelį dalyvių.

Pradžioje pasakotojos būdavo tik moterys – mat konkursas gimė kaip pamaina pavasariais vykstančiam moterų armonininkių konkursui „Petronės armonika“ .

Vieną pavasarį moterys virkdydavo armonikas, o kitą pradėjo pasakoti smagias istorijas.

Dabar „Pilimutės šposai“ atviri ir vyrams, ir svečiams iš kitų rajonų.

Artimiausias konkursas turėtų įvykti ateinančių metų kovą – taigi jo laukti liko ne tiek ir daug.

Praėjusių metų pasakotojų konkurso Druskininkuose dalyviai iš Panevėžio rajono Jurga Švagždienė, Jolanta Karaliūnienė ir Dovydas Butkus. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Prasmingi pasakojimai

Viena iš būsimo konkurso organizatorių J. Švagždienė kol kas daugiausia dėmesio skiria teatrui.

Juk jos vadovaujamas Miežiškių mėgėjų teatras garsėja ne tik rajone, bet ir visoje šalyje.

J. Švagždienės sukurtus spektaklius „Repeticija“, „Ilgam prisiminimui“, „Susipyko“, „Iš miežiškėnų pasakų, prisiminimų ir sapnų“, parodijų teatro spektaklis „Ilgiausių metų, ilgiausių“, muzikinis spektaklis „Dainos apie mus“ matė daugybė žiūrovų.

O specialistai aukštai įvertino spektaklius už režisūrą, scenografiją, kūrybinius sprendimus.

2017 metais šis teatras ir J. Švagždienė tapo „Aukso paukštės“ laureatais nominacijoje „Geriausias suaugusiųjų mėgėjų teatras ir vadovas“.

2021 metais XXV Lietuvos suaugusiųjų mėgėjų teatrų apžiūroje „Atspindžiai“ teatrui įteiktas laureato diplomas, o už J. Švagždienės sukurtą ir režisuotą spektaklį pelnyta 2 vieta miestelių ir kaimų teatrų kategorijoje.

Šios meno vadovės ir režisierės kūrybinis spektras neapsiriboja teatru. Ji įvertinta ir kaip talentinga pasakotoja rajono pasakotojų šventėje-varžytuvėse „Pilimutės šposai“, respublikiniame pasakotojų konkurse.

Savųjų tarmių gerbėjams ir puoselėtojams, būsimiems pasakojimo konkursų dalyviams J. Švagždienė primena, kad pasakojimo tekstas turėtų būti pasirenkamas atsakingai.

„Ne bet kokius tekstus reikėtų pasakoti. Svarbu, kad be to, jog bus labai įdomus, juokingas ir šmaikštus, pasakojimas turėtų būti ir pamokantis, turintis savąjį moralą. Juk tokie senolių pasakojimai, pasakos iš tikrųjų ir būdavo – ne tik įtraukiantys, įdomūs, bet ir pamokantys“, – sako Miežiškių kultūros centro meno vadovė.