Žinomas dainų autorius ir atlikėjas Sigitas Stankūnas su žmona, anglų kalbos mokytoja Lidija savo namuose Ramygalos gatvėje puoselėja Menų namus, kur renkasi dainininkai, poetai, kiti menininkai ir meno mylėtojai, skamba dainos, įsisiūbuoja pokalbiai apie meną ir kultūrą. Asmeninio archyvo nuotr.

Pas Ksaverą ant „kavrų“

Viena seniausių Panevėžyje Ramygalos gatvė ir dabar yra viena įdomiausių po miestą beklaidžiojančiam smalsuoliui.

Jos gale stūksantys du malūnai – vienas aukštai iškėlęs sparnus, kitas tarsi susigėdęs dėl savo nuogumo, pasakoja apie laikus, kai daugiau nei prieš šimtmetį ne pramonė, o jie Panevėžį garsino net užsienyje.
Ramygalos gatvė praskleidžia uždangą ir į tarpukario Panevėžio gyvenimą, kai trečdalį miesto bendruomenės sudarė žydai.
Bet šį kartą ilgiau stabtelėsime prie išskirtinės architektūros, autentiško, beveik prieš du šimtmečius statyto pastato balto tinko sienomis, stūksančio vos už kelių žingsnių nuo Ramygalos ir Katedros gatvių sankryžos.
Jo šeimininkas – žinomas dainų autorius ir atlikėjas Sigitas Stankūnas – savo gimtajame name puoselėja Menų namus. Į juos renkasi dainininkai, poetai, kiti menininkai ir meno mylėtojai, skamba S. Stankūno atliekamos dainos, įsisiūbuoja pokalbiai apie meną ir kultūrą.
Šie namai kaip menininkų traukos vieta garsėja jau daugiau nei penkis dešimtmečius.
Menų namų pradininkai – S. Stankūno mama Ksavera Džiugaitė-Stankūnienė ir Panevėžio dramos teatro įkūrėjas legendinis režisierius Juozas Miltinis.
Teatro ambasada – taip šią jaukią užuovėją Ramygalos gatvėje vadino J. Miltinis.
Maestro ne tik pats čia mėgdavo lankytis, bet ir vesdavosi garbingiausius savo svečius.
Šių namų šeimininkė K. Džiugaitė-Stankūnienė buvo pelniusi ypatingą režisieriaus pagarbą. Pasakojama, kad be jos nė spektakliai garsiajame Panevėžio dramos teatre neprasidėdavo.

Gatvės turtas

Ramygalos gatvė – viena seniausių Panevėžyje, menanti dar tuos laikus, kai XVI a. ja į Rygą traukė apsukrūs prekiautojai, o laisvuose pakelės sklypuose kūrėsi pirmieji panevėžiečiai.
Dabar Ramygalos gatvę supa beveik vien daugiaaukščiai namai bei praeito amžiaus tipiniai mūriniai statiniai.
Tarp jų, niekuo neišskirtinių, tarsi istorijos deimantai įsitaisę ir keli unikalūs namukai.
Vienas tokių – kompozitoriaus ir dainų atlikėjo Sigito Stankūno bei jo žmonos, anglų kalbos mokytojos, Lidijos namas.
Dabar ši vieta meno mylėtojams pažįstama kaip Menų namai.
„Kiek dailininkų, rašytojų, kompozitorių ir kitų mūsų šalies garsenybių matė šitie namai! Čia lankėsi poetai Justinas Marcinkevičius, Jonas Strielkūnas, Elena Mezginaitė, Valdemaras Kukulas, rašytoja Vidmantė Jasukaitytė ir daugelis kitų“, – vardija Menų namų šeimininkas, muzikinių vakarų siela S. Stankūnas.

Autentiką saugančių Stankūnų namų kiemas – meno, kultūros ir ramybės oazė pačiame Panevėžio centre. S. Stankūno asmeninio archyvo nuotr.

Už langų – katedra

Stankūnų namas tiesiog negali nekristi į akis. Balto tinko pastatas šlaitiniu stogu su langus puošiančiomis raštais margintomis langinėmis, regis, taip ir užburia praeivį, nukeldamas į tolimą praeitį.
Prie autentiško, 1850 m. statyto, namo durų žurnalistus pasitikęs S. Stankūnas pakviečia į vidų. Prieš akis atsiveria plačios, įspūdingos erdvės, vedančios gilyn į kiemą. Kadaise jame vešėjo didžiulis sodas.
„Senais laikais čia buvo labai didelis sodas. Už jo matydavosi Kristaus Karaliaus katedra. Bet sovietmečiu žemė atimta ir sodo vietoje pastatytas penkiaaukštis“, – pasakoja S. Stankūno žmona Lidija.
O Sigitas atneša įrėmintą seną šeimos nuotraukų koliažą. Jame fotografija, kurioje Stankūnų medinukas apsuptas žąsų pulko.
„Praeityje visko čia būdavo: ir žąsų, ir vištų. Mano mama (Ksavera Džiugaitė- Stankūnienė – aut. pastaba) buvo pirma Panevėžio stomatologė. Pas ją dantų gydytis ėjo visas miestas. Už pagalbą žmonės mamai retkarčiais atnešdavo ir gyvų dovanų“, – šypsosi menininkas.

Išsaugojo namų autentiką

Šiame name S. Stankūnas gimęs ir užaugęs.
Jame senus slenksčius mynė jau trys tos pačios šeimos kartos.
Dabartiniai šeimininkai namą ilgai remontavo, kad atidengtų visą jo grožį, per beveik du šimtus metų išsaugotą autentiką.
Iš po dešimties sluoksnių dažų atsivėrė tvirtos medinės grindys, lubos, storos sijos.
Išsaugoti tokį paveldą šeimininkams padėjo ne bet kas, o su senąja architektūra dirbantys meistrai.
S. Stankūnui rūpėjo palikti senus namo slenksčius, sijas, storas medines duris su senovinėmis rankenomis.
„Tų klemkų garsas skambėjo visą mano gyvenimą, kaip galėčiau jų atsisakyti?“ – sako kompozitorius.
Plyšo jam širdis, kai teko atsisveikinti su šimtamete vinkšna prie pat namo sienos. Ši savo storu kamienu ėmė užstoti kaimynams langus.
Tačiau Stankūnai išsaugojo šakotojo draugo atminimą iš jo medienos pasigaminę išskirtinius virtuvės baldus.
„Kas tiksliai buvo šių namų savininkai, iki iškart po karo atsikraustė mano tėvai, nepasakysiu, bet dokumentuose tų žmonių pavardės yra. Žinau, jog iki mano tėvų čia gyveno kelios šeimos. Tuo metu panašių namų Ramygalos gatvėje buvo daug“, – pasakoja S. Stankūnas.

Sigito ir Lidijos Stankūnų namų kieme ypatingai jauku. S. Stankūno asmeninio archyvo nuotr.

Pirmagimio ypatingi svečiai

Kompozitoriaus tėvas Vytautas Stankūnas buvo nepriklausomos Lietuvos aviacijos lakūnas.
Stojus sovietmečiui, dirbo Panevėžio baldų kombinate, o buvusią tarnybą teko laikyti didelėje paslapty. Sovietinės struktūros nebūtų galėjusios pakęsti aviatoriaus, nepriklausomos Lietuvos patrioto.
Raudonasis teroras neužgesino Stankūnų meilės tėvynei. Vasario 16-ąją šeima užsidengdavo langus ir vakarais susėsdavo švęsti Lietuvos valstybės atkūrimo dienos. Buvo sutarta, kad nekviestiems svečiams paaiškins minintys kieno vardadienį.
Šie Panevėžio šviesuolių Ksaveros ir Vytauto Stankūnų namai pelnė išskirtinę vietą miesto istorijos puslapiuose.
Pasakojama, kad Stankūnams susilaukus pirmojo sūnaus, tėtis buvo toks laimingas, jog atšvęsti ypatingo įvykio į namus pasikvietęs visą būrį svečių. Tarp jų būta ir režisieriaus Juozo Miltinio.
Vėliau šių namų šeimininkai tapo vienais artimiausių Maestro bičiulių.
Jei K. Stankūnienė vėluodavo į spektaklį, J. Miltinis net nepradėdavo pasirodymo – visi turėdavo laukti svarbios viešnios.
Paklaustas, kuo ši garsi miesto stomatologė nusipelnė režisieriaus tokio dėmesio ir garbės, S. Stankūnas suintriguoja: viskas dėl Skanėdų draugijos. Šis žemaitiškas žodis reiškia skaniai pavalgyti mėgstančius žmones.

Skanėdų draugija

J. Miltinis ir jo bičiuliai menininkai dievino K. Stankūnienės gaminamus patiekalus.
„Dramos teatre pirmoje eilėje visuomet sėdėjo ir mėsininkas Daukša iš Respublikos gatvės. Režisierius sakydavo: „Žinok, kad tie, kas maitina, brangiausi žmonės“, – šypteli S. Stankūnas.
Talentinga kulinarė ir labai svetinga namų šeimininkė K. Stankūnienė šiltai priimdavo ne tik patį režisierių, bet ir jo svečius iš meno bei kultūros pasaulio. Lepino juos ištaigingomis vakarienėmis, nors pati, kaip medikė, irgi buvo itin užimta: stomatologė darbavosi tiek valstybinėje įstaigoje, tiek namuose privačiai.
L. Stankūnienė pasakoja, jog anyta net savo pacientų nepaleisdavo nepavaišinusi. Visada turėdavo iškepusi tai pyrago, tai paruošusi silkės.
Niekas Panevėžyje nemokėjo kepti tokių skanių tortų, pagaminti išskirtinių mėsos ar žuvies patiekalų kaip K. Stankūnienė.
Kai kurie jos receptai taip ir liko neatskleisti.
Pasak sūnaus, mama pabrėždavo: „Norint skaniai pagaminti, reikia žinoti, kas skanu. Skonį būtina lavinti nuo mažens.“
Režisierius J. Miltinis taip pat garsėjo turintis skonį tiek geram vynui, tiek maistui.
Sigitui jis perdavė prancūziškos dešros „Šon šon“ receptą. Šis patiekalas gaminamas iš kapotos, vyne marinuotos mėsos.
J. Miltinis savo namų krosnyje kartais ant atviros ugnies iškepdavo garsiųjų firminių kruvinųjų bifšteksų.
„J. Miltinis su mano mama tarsi varžėsi, kuris geriau gamina. Žinoma, stipresnė virtuvėje buvo mama“, – juokiasi S. Stankūnas, ir pats puikiai išmanantis kulinarijos paslaptis.

Sigito ir Lidijos Stankūnų namus puošia langinės. S. Stankūno asmeninio archyvo nuotr.

Pas Stankūnus pražysdavo

Ksaveros ir Vytauto Stankūnų namai buvo tapę tikra kultūros ir meno oaze sovietmečio pilkumoje. Juose iki paryčių vakarodavo to meto Lietuvos meno grandai.
„Į teatrą atvažiuodavo svečių. Ir kokių svečių! Juozas Keliuotis, „Naujosios Romuvos“ redaktorius, jo brolis Alfonsas Keliuotis, poetas, Bronius Mozoriūnas, poetas, Ignas Pikturna, rašytojas, Algimantas Mikėnas, architektas, kino režisieriai – Vytautas Žalakevičius, Raimondas Vabalas; Vytautas Barkauskas, kompozitorius, ir t. t. Reikia paruošti priėmimą, tai nėra nei kur, nei kaip. Ir atsirado tokia vieta, tokia ambasada kaip pas Ksaverą, tai ko daugiau benorėti?! Būdavo, Juozapas paskambina: „Ksavera, norim ateiti.“ Niekada neatsisakydavo. […] Pas Stankūnus Miltinis tiesiog žydėdavo. […] Bendravimas su teatru, be abejonės, praturtino pačių Stankūnų gyvenimą, juk inteligentai nelabai kur galėjo pasireikšti“, – prisiminimais yra pasidalijęs J. Miltinio bičiulis Vaclovas Blėdis.

Režisieriui šukuodavo plaukus

S. Stankūnas mena, kaip legendinis režisierius paskambindavo mamai: „Ksavera, ateinam ant „kavrų“.
Jam, vaikui, tokia bohema darė didelę įtaką.
Stankūnai nevarydavo vaikų nuo garbingų svečių stalo. Netgi priešingai, pasak Sigito, J. Miltinis mokėjo bendrauti su vaikais. Režisierius mėgdavo sakyti, jog vaikai protingesni nei suaugusieji, ir jokiu būdu netoleravo auklėjimo diržu.
„Mama juokaudavo, kad taip svečias nori įsiteikti šeimininkei, – šypteli S. Stankūnas. – Aš režisierių prisimenu kaip labai mielą žmogų. Kai tik ateidavo, visą vakarą šukuodavau jam plaukus. Kai J. Miltinis jau buvo senas, juokaudavo, kad senatvės sulaukė dar protingesnis, nes šukuodamas nuolat judinau jo smegenų neuronus.“

Muzikai nelikdavo laiko

Šiandien S. Stankūnas gailisi, kad iš ilgos draugystės ir atvirų pokalbių su teatro įžymybe pasidarė tik vieną garso įrašą – 1992-ųjų liepos 8-ąją, kai J. Miltinis ėjo 85-uosius.
Tądien S. Stankūnui aplankius režisierių, šis džiaugėsi jųdviejų bendravimu, trukusiu keturis dešimtmečius.
Pašnekovą J. Miltinis gyrė už nuostabų balsą, o jo šeimą vadino artimiausiais draugais ir teatrui brangiausiais žmonėmis.
„Tie J. Miltinio vakarojimai, ilgos diskusijos iki paryčių pavertė mane tuo, kas tapau“, – sako kompozitorius ir dainų atlikėjas, išleidęs vienuolika savo kūrybos diskų.
S. Stankūno repertuare – per 700 dainų, yra parengęs 25-ias solinių pasirodymų programas.
Tačiau, kad ir kaip būtų keista, pašnekovas priduria, jog pas Ksaverą ant „kavrų“ dainos niekada neskambėdavo.
„Vaikystėje stebėdavausi, kodėl kituose namuose per balius žmonės dainuoja, o pas mus – ne. Mama man paaiškino, kad J. Miltinio draugijoje būna tiek kalbų, jog nebelieka laiko muzikai. Ji ir pati ne visada sulaukdavo tų diskusijų pabaigos, palikdavusi svečius nueidavo miegoti – juk ryte laukdavo pacientai“, – prisimena sūnus.

Teatro ambasada – taip jaukią užuovėją Stankūnų namuose Ramygalos gatvėje vadino garsusis režisierius Juozas Miltinis (pirmas iš dešinės). S. Stankūno asmeninio archyvo nuotr.

Meno kolekcininkai

Motinai S. Stankūnas dėkingas už viską. Jei ne ji, ir paties namai neatrodytų tokie, kokie yra šiandien – pilni meno kūrinių.
Kolekcionuoti paveikslus, skulptūras ir kitus meno dirbinius – Lidijos ir Sigito Stankūnų viso gyvenimo aistra.
„Mama pinigus skirdavo buičiai, o mes viską atiduodavome menui“, – sako L. Stankūnienė, pasakodama istoriją, kaip sugalvojo vyrą keturiasdešimtojo gimtadienio proga nudžiuginti dailininko Leonardo Gutausko paveikslu.
Vieną dieną ji su dviejų mėnesių mokytojos atlyginimu patraukė į sostinę.
Planavusi išleisti pusę sumos, namo grįžo be cento kišenėje – užtat su nuostabiu paveikslu.
Apie kiekvieną savo įsigytą meno kūrinį pora gali pasakoti valandų valandas – kaip jie atkeliavo į šiuos jaukius namus, apie pačius autorius.

Kūrybos nepalieka

Daug metų Sigitas ir Lidija Stankūnai, tęsdami šeimos tradiciją, savo namuose Ramygalos gatvėje rengdavo intelektualų, menininkų susibūrimus.
„Menas mūsų kraujyje. Tačiau po karantino mūsų renginiai nurimo: per pandemiją nebuvo galimybių dirbti, o ir Sigitas labai sunkiai sirgo kovidu“, – prasitaria L. Stankūnienė.
Tačiau panevėžiečiai Menų namų šeimininkų nuolat teiraujasi, kada čia vėl šurmuliuos tokie susibūrimai.
Sutuoktiniai turi daug kūrybinių planų. S. Stankūnas toliau kuria dainas, o ponia Lidija mąsto apie antrą savo poezijos knygą.