Muilo fabrikas. P. Židonio nuotr.

Panevėžio muilo kelyje – ir klastotės, ir medaliai

Aukštaitijos sostinėje tarpukariu gaminto muilo kokybė buvo tokia gera, kad tuoj pat atsirado to muilo klastotojai, laimei, jie buvo greitai išaiškinti. O į istoriją įėjęs kaip sindikatą sutramdęs fabrikas gamino ne tik muilus „Bitelė“, „Gražuolė“ ir „Skalbėja“.

Kaip dabar, taip ir praeityje pasirodyti viešumoje su nevalytais batais nebuvo gero tono ženklas.
Tad šiais laikais valymo priemonių – nors vežimais vežk, o anksčiau kas ką turėjo, tuo batus ir blizgino – lašiniais, vašku, sviestu, turtingesni ir pirktiniu tepalu, anuomet vaksu vadintu.
Koks buvo tas „vaksas“ prieš šimtą metų, pasakyti sunku, bet žinoma, kad nuo 1937 metų panevėžiečiai jau galėjo avalynę valyti savam mieste pagamintu kokybišku batų tepalu „Gaidys“.
Virė jį Panevėžio muilo fabrike ir, gamybai įsibėgėjus, per metus būdavo pagaminama daugiau kaip 64 tūkstančiai dėžučių tokio tepalo – jo užtekdavo ne tik panevėžiečiams, bet ir kitiems Lietuvos gyventojams.
Iš to paties fabriko plačiai į prekybą keliavo ir tuo metu krašto ūkyje labai reikalingas dalykas – ratų tepalas.
Jo per metus Panevėžyje pagamindavo beveik 150 tūkstančių kilogramų.
Tačiau svarbiausia įmonės produkcija, žinoma, buvo ne tepalai, o muilas, iš Staniūnų gatvėje įsikūrusio fabriko išvežiojamas po visą Lietuvą.
Panevėžio istorijoje muilo fabrikas paliko labai ryškų pėdsaką. Tad nenuostabu, kad architektūrinę vertę turintis jo statinių kompleksas, kurį sudaro administracinis bei gamybinis pastatai, sandėlis ir transformatorinė, įtraukti į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą.

„Lietuvos muilo“ Panevėžio fabrikas. Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotr.

Prieš sindikatą

Iš Panevėžio kraštotyros muziejaus pateikiamos medžiagos, iš straipsnių tarpukario spaudoje galima atgaivinti šios žinomos miesto įmonės istoriją.
Apie numatomą jos įkūrimą 1933 metų vasarį visai šaliai pranešė „Lietuvos žinios“, rašiusios: „Iš patikimų šaltinių teko patirti, kad muilo fabrikas Panevėžyje netrukus pradės darbą. Dabar tvarkomos mašinos. Pradžioje fabrike dirbs 12 žmonių. Muilui gaminti žaliavą fabrikas naudos vietinę. Dabar bus dirbamas tik dviejų rūšių muilas – skalbimui ir pirčiai. Tualetinio muilo gamyba prasidės vėliau.“
Muilo fabriko atidarymas Panevėžyje buvo svarbus įvykis.
Juk iki 1933-iųjų Lietuvoje muilą gamino į sindikatą susivieniję fabrikai –1853 metais Kaune Vislicio įsteigtas pirmas muilo fabrikas Lietuvoje ir vėliau atsiradusių daugiau muilo dirbtuvių bei fabrikų.
„Įsisteigus muilo sindikatui, labai pakilo muilo kainos. Kai nebebuvo konkurencijos, muilo kokybė blogėjo, o ir muilo gabaliukai mažėjo“, – sako Panevėžio kraštotyros muziejaus istorikas Donatas Pilkauskas.
Tad trijų įmonių – „Pienocentro“, „Lietūkio“ ir Panevėžio „Maisto“ iniciatyva suorganizuota „Lietuvos muilo“ bendrovė, kurios steigiamasis susirinkimas įvyko1933 metų sausio 2 dieną.
Valdybon išrinkti J. Lapėnas, T. Chodakauskas, P. Dagys, V. Meilus ir J. Gasiūnas. Jie sukūrė bendrovę „Chemikalas“, kuri ir įsteigė Panevėžyje muilo fabriką.
Pirmasis fabriko direktorius buvo Aleksandras Šalūga, o kad gamyba eitų sklandžiai, pakviestas meistras iš Latvijos Borisas Slavoliubovas.
Vėliau – 1935-aisiais, jį pakeitė profesionalus chemikas Vladas Zelčius, baigęs Kauno Vytauto Didžiojo universitetą ir keletą metų stažavęsis Belgijoje.

Nusipelniusi „Skalbėja“

Panevėžio muilo fabrikas savo produkciją pradėjo pardavinėti pigiau. Suirus sindikatui ir kiti privatūs fabrikai buvo priversti numušti kainas.
Naujas fabrikas labai greitai muilo kilogramo kainą sumažino nuo 2,50 iki 1,50 lito.
„Muilo fabrikas Panevėžyje įsteigtas buvusios skerdyklos patalpose – naujų patalpų statyti nereikėjo, tam puikiai tiko didelės buvusios mūrinės skerdyklos patalpos. Tik jas reikėjo suremontuoti ir pritaikyti muilui gaminti“, – pasakoja istorikas.
Panevėžietišką muilą gaminti pradėta 1933 metų kovo 1-ąją viename katile, galėjusiame per dieną išvirti 3000 kilogramų tokios produkcijos.
Padirbėjus mėnesį paaiškėjo, kad vieno katilo neužtenka. Pastatytas kitas, o dar po kurio laiko ir trečias.
Iš pradžių buvo verdamas tik skalbiamasis muilas „Skalbėja“. Jo gabalėlio kaina siekė 90 centų.
Vėliau greitai pradėta gaminti ir prausiamąjį „Gražuolė“. Šis kainavo 50 centų.
Jau tų pačių 1933 metų miesto laikraščio „Panevėžio balsas“ numeriuose galima rasti ne vieną reklaminį tekstą, siūlantį pirkti „aukščiausios rūšies skalbimo muilą su ženklu „Skalbėja“ ir pustualetinį muilą „Gražuolė“.
Skelbime nurodomas ir fabriko adresas, kuris tuo metu priklausė Ukmergės gatvei, ir telefono numeris – 456.
O kad abejonių neliktų, priduriama: „Kas šio muilo dar nebandėt – išbandykit, nes šeimininkės, kurios šį muilą jau vartoja, su juo daugiau nesiskiria.“
Iš tiesų skalbiamasis muilas „Skalbėja“ buvo vienas geriausių to meto Lietuvoje – jis 1936 metais net apdovanotas aukso medaliu žemės ūkio parodoje Kaune.

Darbai „Lietuvos muilo“ Panevėžio fabrike. Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotr.

Suklastotas muilas

Tačiau sėkmingai verslą pradėjusiam fabrikui koją pakišo netikėtai atsiradęs jų produkcijos klastotojas.
Praėjus vos keturiems mėnesiams po kaipmat išpopuliarėjusių muilų „Skalbėja“ ir „Gražuolė“ pasirodymo, atsirado vienos smulkios muilo dirbtuvės pradėta gaminti klastotė – gero muilo pamėgdžiojimas, savą gaminį pavadinant jo vardu ir parduodant, žinoma, pigiau.
Pradėję pirkti gerai užsirekomendavusio muilo vardu vadinamą produkciją, pirkėjai kaipmat nusivylė – suklastotas muilas pasirodė esąs visai ne toks, koks buvo reklamuojamas.
Tad jo niekas ir nebepirko, tad naujasis fabrikas patyrė nemažų nuostolių.
„Tada muilo fabrikas iškėlė bylą klastotojui A. Cionui, turėjusiam muilo dirbtuvę. Teismas išnagrinėjęs bylą klastotojui skyrė 1000 litų baudą, įpareigojo iš apyvartos išimti suklastotą muilą ir toliau jo nebegaminti“, – apie rezonansinę bylą tarpukario Panevėžyje pasakoja D. Pilkauskas.
Muilo fabriko situacija gerėjo iš lėto – per pirmus dvejus metus dirbta nuostolingai, o nuo trečiųjų – vis pelningiau.
Panevėžio muilo fabrikas jau užėmė 40 procentų Lietuvos muilo gamybos rinkos.
Situacijos nepablogino ir 1936 metais Panevėžyje atidaryta nauja muilo dirbtuvė „Bella“, įkurta iš fabriko atleisto B. Slavoliubovo.

Kareiviams – marmurinis

Kraštotyros muziejaus turimais duomenimis, Panevėžio muilo fabrike gaminti skalbiamieji muilai buvo skirstomi pagal rūšis: branduolinis, marmurinis ir augalinis.
Jų gabalai – po 500 ir po 250 gramų.
Geriausiu muilu buvo laikomas branduolinis.
„Muilo gamintojai, garsėję tokiais tualetiniais muilais kaip „Jurginas“, „Bijūnėlis,“ „Migdolinis“, „Kokosinis“, ieškojo rinkų muilo eksportui, siųsdavo į užsienį pavyzdžius. Štai 1935 metais kelios dėžės geriausių muilų iš Panevėžio išsiųstos į Italiją“, – sako D. Pilkauskas.
Panevėžio fabrikas daug užsakymų gaudavo iš Krašto ministerijos. Dar 1933 metais kariuomenė užsakė pagaminti 72 tūkstančius kilogramų marmuro spalvos muilo.
Labai populiarus, ypač tarp ūkininkų, buvo 1934 metais pradėtas gaminti „Margas kokosinis“ muilas.
Kasmet atsirasdavo vis naujų pavadinimų muilų – „Bitelė“, „Lietūkis“ ir kt.
Muilai atrodė įvairiai, vynioti jie ir į paprastą popierių, ir į blizgantį – etiketės buvo spausdinamos Šiauliuose.
Panevėžio muilo fabriko veikla domėtasi, ji vis būdavo nušviečiama ir šalies spaudoje.
Štai 1939 metais „Lietuvos žinios“ pasakojo, jog per praėjusius 1938 metus bendrovės „Lietuvos muilas“ Panevėžyje gamybos vertė siekė 1 160 000 litų ir 10 proc., palyginus su 1937-aisiais, padidinta gamyba.
Per 1938 metus „Lietuvos muilo“ Panevėžio fabrikas pagamino 714 tūkstančius kilogramų muilo skalbiniams, 67 tūkstančius kilogramų tualetinio muilo, ratams tepalo 144 000 kilogramų.
Per metus muilui gaminti sunaudota 139 tonos taukų, 237 tonos kokosų aliejaus, 85 tonos sėmenų aliejaus.
Techninius taukus fabrikas gaudavo iš kitos Panevėžio įmonės „Maistas“.

Pjaustė už 4 litus

Žinoma, kad 1936 metais Panevėžio muilo fabrike dirbo 21 darbininkas.
Po metų darbo rankų reikėjo daugiau, mat pradėjus gaminti tepalus ratams ir batams, atsirado dvi pamainos.
1938 metais jau dirbo 89 darbininkai ir tarnautojai. Jų patogumui fabrike atidaryta nedidelė valgykla.
Fabriko darbininkai, kaip toli gražu ne visur tuo metu, būdavo aprūpinami darbo drabužiais.
Muziejuje žinoma ir kiek 1936 metais uždirbdavo Panevėžio muilo fabriko darbuotojai.
Daugiausia gaudavo darbininkai prie katilų maišymo – už darbo dieną po 4,80 lito, mažiausiai tekdavo mokiniams – po 1,80 lito už dieną.
Muilo pjaustytojams mokėjo po 4 litus, darbininkėms – 3,20 už dieną.
200 litų per mėnesį būdavo mokama specialistui – muilo meistrui.
Atrodė, kad fabriko reikalai eina tik geryn. 1938 metais įsigytas Kauno aliejaus fabrikas, o netrukus į Panevėžį perkelta ir aliejaus gamyba.
Tais pačiais metais muilui gaminti gaunami geri vokiški įrenginiai, iš Vokietijos atsivežama ir žaliavos.
1939 metais fabrike atsiranda garo katilas, šaldymo mašinos ir kita įranga, pradeda veikti naujas tepalų skyrius.
Už gerus gamybinius pasiekimus fabrikas ne kartą apdovanojamas įvairiais pagyrimo raštais ir diplomais.
Tačiau atėjo 1940-ieji ir viskas žlugo.
Fabrikas buvo nacionalizuotas, o nacių okupacijos metais perimtas vokiečių, daug žaliavų vėliau išgabenusių į Vokietiją.

Muilo fabrikas Panevėžyje. P. Židonio nuotr.

Daug permainų

Nors permainų nuo to laiko būta daug ir įvairių, muilo fabrikas Panevėžyje išliko iki šių dienų.
Po antrosios sovietinės okupacijos fabrikas, pervadintas į Panevėžio aliejaus ir muilo virimo kombinatą „Lietuvos muilas“, toliau tęsė savo veiklą.
1950 metais jis rekonstruotas, tada jau buvo pastatyti automatiniai muilo štampai. 1965 metais Panevėžyje pradėtas gaminti skystas tualetinis muilas.
1976 metais įmonė prijungta prie Vilniaus aliejaus ir riebalų pramonės gamybinio susivienijimo ir pavadinta Panevėžio muilo fabriku.
1993 m. Panevėžio valstybinis muilo fabrikas tapo bendrove „Panevėžio muilas“.
1998 m. fabriko pagrindine akcininke tapo Kauno „Naujoji Ringuva“, o „Panevėžio muilas“ – jos padaliniu.
Veikla tuo metu plečiama, gaminami kūno ir buities priežiūros produktai.
Nuo 1999 metų Panevėžyje liko tualetinio muilo gamybos cechas, o Kaune – skalbimo muilų ir skystų produktų pilstymo cechas.
2001 m. uždaromas Kauno skalbiamųjų muilų gamybos cechas ir visa gamyba perkeliama į Panevėžį.
Metai po metų permainos tęsiasi iki šiol, tačiau beveik prieš šimtą metų Panevėžyje muilą pradėjusi virti įmonė išlieka miesto gamybinių ir istorinių patirčių sąraše.
Ir ji svarbi ne tik šalies pramonei.
Muilo fabrikas į istoriją jau įrašytas ir dėl savo architektūrinės vertės. Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba 2009-aisiais Panevėžio muilo fabriko statinių kompleksą įrašė į Kultūros vertybių registrą.