Šiuo metu Monika gyvena ir kuria Londone. Į Lietuvą grįžti ji neketina, nes čia pasigenda tikros laisvės.

Panevėžietei performansai leido pasiekti širdis

Panevėžietei performansai leido pasiekti širdis

Dvidešimt aštuonerių menininkė iš Panevėžio Monika Dirsytė kaip meteoritas žybtelėjo Lietuvos padangėje ir dingo. Prieš porą metų dėl išskirtinių performansų ir draugystės su žinomu režisieriumi Oskaru Koršunovu išgarsėjusi mergina dabar kremta emigrantės duoną.

Tačiau ir būdama užsienyje negali pamiršti kūrybos, kuri tokių žmonių kaip ji taip paprastai nepaleidžia.

Į meną per save

Performansas – postmodernistinio meno rūšis: iš anksto apgalvotas, konceptualus veiksmas, kurio pagrindinė išraiškos priemonė yra paties menininko kūnas. Šis menas kaip reiškinys atsirado praeito amžiaus septintajame dešimtmetyje. Jo sekėjai stengėsi šokiruoti žiūrovą radikaliais pasirodymais.

Performansas vėl atgimė. Dabar jo tikslas – per meną pažiūrėti į save, aplink supantį pasaulį. Ši meno rūšis sparčiai populiarėja ir tampa nauja mados tendencija tarp menininkų. Jiems nebeužtenka statiškos darbų parodos su nuobodžia ekspertų recenzija – menas dabar dažnai pateikiamas pačiais netikėčiausiais būdais, kad ilgai išliktų žiūrovo atmintyje.

Panevėžietė Monika Dirsytė – viena pirmųjų Lietuvos menininkų, pradėjusių kurti savo kūnu ir netikėtais sumanymais, naujosios kartos atstovė. Ne tik savo šalies, bet užsienio menininkų buvo įvertinti jos tokie darbai, kaip „Aš tavo saulė“, „Niekas neatims manęs iš manęs“, „Veidaknygė“, „Kompleksas“.

Savo vaikiškam pasauly

Pastarąjį darbą M. Dirsytė labiausiai prisimena, kai jos gyvenimas pasisuko visai kitu keliu, nei planavusi. Dabar ji gyvena Londone, kaip ir daug kitų Lietuvos emigrantų. O performansas „Kompleksas“ dar kartą priverčia permąstyti savo vidinius demonus: praeities baimes ir nuoskaudas.

Kalbant su menininke išgirsti, kaip ją žavi gimtasis miestas Panevėžys, gimti namai Antano Gudonio gatvėje. Tačiau kartu supranti, kad šios merginos vaikystė nebuvo vien drugelių išbučiuota.

„Gyvenimas Panevėžyje viena įdomiausių mano patirčių. Man buvo ganėtinai sunku pritapti prie mokyklos ir apskritai savo bendruomenės. Visą laiką jaučiausi atstumtąja. Gal ir ne atstumtąja, bet nepritapusia. Kai kam atrodžiau maištininkė, nors iš tiesų buvau geras ir paklusnus vaikas. Tiesiog turėjau susikūrusi savo pasaulį, kuris dažnai netilpdavo į kitų suvokimą“, – prisipažįsta 28-erių Monika.

M. Dirsytė meno pasaulyje išgarsėjo savo performansais.

Savo aistrą perdavė ir mamai

M. Dirsytė gana anksti pajuto potraukį menui. Kiek save pamena, jai visada patiko žaisti spalvomis, formomis, kurti scenarijus ir skirtingas istorijas. Maža mergaitė gyvendavo daugiau įsivaizduojamame gyvenime nei tikrajame ir tas tikriausiai jau bylojo apie jos menišką prigimtį.

Tačiau nei panevėžietės šeimoje, nei jos giminėje menininkų niekada nebuvo. Ir tik pirmoji į šią sritį palinkusi Monika praskynė kelią savo artimiesiems. Aistra menui nuo dukros užsikrėtė jos mama. Atžalai įstojus į Dailės akademiją, mama pradėjo tapyti ir tai jau daro septynerius metus.

Iš pradžių save su tapyba siejo ir pati M. Dirsytė. Besimokydama Panevėžyje, pradėjo lankyti Dailės mokyklą. Čia sutiko bendraminčių ir suprato, kad ne ji viena – toks keistas vaikas.

Tačiau studijuoti mergina nusprendė skulptūrą. Šis pasirinkimas, anot jos, atsitiktinumas. Tapyba liko panevėžietės svajonė, o bestudijuodama suprato, jog kūryba gali būti pačių įvairiausių formų.

Plikas žmogus

Performansai į panevėžietės gyvenimą atėjo kaip viena kūrybinės vidaus išraiškos priemonių. Tam jai nebeužteko teptuko ir dažų.

„Visada norėjau dalytis savo širdimi, norėjau, kad žmonės mane išgirstų. Bet jie niekada neklausydavo arba galvodavo, kad tai nuoširdžios mergaites iš mažo miestelio naivus gerumas. Performansai man leido kiek įmanoma priartėti prie žmonių širdžių, taip pat ir prie savo pačios širdies“, – sako M. Dirsytė.

Šiuolaikiniame pasaulyje, anot jos, performansai tapo viena paveikiausių meno formų. Ja įmanoma prisišaukti tylą užmiršusius žmones, apsuptus vidinio triukšmo: tuštybės, noro turėti daugiau ir daugiau. Ir visa tai, pasak pašnekovės, iš noro mylėti bei jaustis mylimam.

Menininkė savo sukurtais darbais stengėsi tiek save, tiek kitus mokyti paprastumo ir tiesiog priminti apie žmogiškumą.

Daugiausia ją domina žmogaus egzistencinės temos, nepriklausomai nuo socialinių sluoksnių, išorinio pasaulio, išvaizdos.

„Mane domina plikas žmogus, jo vidinis pasaulis, kaip jis gyvena pats su savimi ir su kitais. Mane domina vidiniai konfliktai: klaidos ir nuodėmes, skausmas ir džiaugsmas. Rūpi laimės klausimas, šiuolaikinio pasaulio diktuojamos taisyklės. Stebiu, kaip žmogus pritampa, adaptuojasi. Galu gale man svarbi ir pralaimėjimo tema. Skaudžiausi likimai yra tų, kurie vaikosi tuščios garbės, pinigų, amžinos jaunystės. Laikas yra pati stipriausia jėga, kuri vienaip ar kitaip atima iš mūsų materiją, jaunystę, prestižą. Norint būti laimingam yra tik viena išeitis – besąlygiškai mylėti. Jei žmogus gyvena meilėje, jis yra sveikas ir jo siela laiminga“, – įsitikinusi menininkė.

Žmonių neišsižada

Meile tebegyvena ir pačios Monikos širdis. Nors prieš metus nutrūko jos penkerių metų draugystė su žinomu režisieriumi O. Koršunovu, mergina tvirtina, jog žmonių neišsižada.

Buvę santykiai atkreipė visuomenės dėmesį į jos veiklą, nors tai tebuvo trumpas populiarumas.

„Būtų kvaila sakyti, kad tapau populiari tik savo jėgomis. Bet tie santykiai nebuvo mano išgarsėjimo tikslas“, – teigia Monika.

O dabar ji jaučiasi pamiršta. Išvykusi į Londoną, dalį dienos dirba drabužių parduotuvėje, kitą skiria anglų menui. Lietuvės pagalbos reikia meno mugei „Talent art fair“.

Emigracija panevėžietei leido daug ką pergalvoti. Čia ji suprato, kokia ribota žmogaus tolerancija Lietuvoje. Net ir anglų kalbos nemokančią lietuvę Londone užsieniečiai supranta labiau nei tautiečiai. Nuo vaikystės besistengusi tapti „normalia“, menininkė dabar nebetoleruoja diskriminacijos, kurią visą gyvenimą laikė norma.

Ne visada, pasak M. Dirsytės, žmonės suprato ir jos meną. Tam kartais reikėdavo daugiau žiūrovų noro, nei šie jo skirdavo.

Londone jaučiasi savimi

Grįžti į Lietuva Monika kol kas neplanuoja. Londonas yra miestas, kuriame ji jaučiasi savimi.

„Vilnius – mano ankstyvos jaunystės, studijų, meilės miestas. Čia būti ilgai aš negaliu – mane fiziškai pradeda smaugti. Lietuvoje apskritai nesijaučiu laisva, man nuoširdžiai sunku“, – atvira M. Dirsytė.

Tačiau Panevėžys, pasak merginos, jai visada liks artimas.

„Nieko nėra geriau, kaip grįžti į Panevėžį, į tėvų namus. Vaikščioti ramiomis gatvėmis ir prisiminti vaikystę. Užsukti į pieno barą ir išgerti pienišką kokteilį „Kūlverstukas“. Man patinka, kad Panevėžys, kaip miestas, labai keičiasi. Bet tam tikri dalykai čia yra pastovūs ir nekintantys, o tai suteikia ramybės ir saugumo jausmą“, – nostalgiškai kalba Monika.

Pasiilgsta ji ir aktyvios kūrybos. Pirmieji jaunystės darbai menininkei patys brangiausi, nes juose autorės aistra, meilė, tikėjimas ir džiaugsmas. Prisimindama tas bemieges naktis kuriant ir sapnuojant būsimus darbus, M. Dirsytė sako dabar jaučianti pralaimėjimą kovoje su realiu gyvenimu.

Tačiau panevėžietė surado naują kūrybos gyslelę – pradėjo rašyti. Monika tikisi, kad jos sukaupta patirtis kai kada nuguls į knygos puslapius.

Be to, pašnekovė dar dirba su meno galerija ir rengia naują projektą Londone.

Paklausta, ar nenusivylė pasirinkusi meną, Monika tvirtina tai buvus pačiu teisingiausiu jos sprendimu.

„Aš niekada nenusivyliau menu. Daugybę kartų verkiau, daugybę kartų pykau, bet niekada nenusivyliau. Tai yra pats teisingiausias mano pasirinkimas gyvenime. Iš meno pragyventi bet kuriame pasaulio krašte sunku. Lietuvoje kultūrai skiriama gana mažai dėmesio. Bet savo mažutėje šalyje aš gavau labai daug atsižvelgiant į jos ekonominę situaciją. Aš labai myliu Lietuvą, savo šeimą, savo tėvynę. Man skaudu dėl Lietuvos, kad mes vis renkamės neteisingus sprendimus, kad nesugebame žiūrėti į savo šalį su meile“, – teigė M. Dirsytė.

Žvelgdama į priekį menininkė teigė, kad visada vadovaujasi keliais gyvenimo šūkiais. Kai būna sunku, pašnekovė tiki, kad viskas praeis, už kampo jos lauks stebuklas, o tai, kas tikra, visada sugrįš.

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų