-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Valstybės duomenų agentūros duomenimis, 2023-iųjų pradžioje Panevėžyje gyveno 87 913 gyventojų, Panevėžio rajone – 35 225.
Aukštaitijos sostinėje per praėjusius metus gyventojų pagausėjo daugiau nei 300.
O Panevėžio rajonui sekėsi prasčiau – pernai jame žmonių sumažėjo keliomis dešimtimis.
Pastaraisiais metais vėl į viršų kilstelėjusią demografijos kreivę fiksuojantieji statistiką aiškina imigrantų iš karo draskomos Ukrainos ar kitų trečiųjų šalių atvykimu.
Mat nors Aukštaitijos sostinėje gyventojų padaugėjo, tačiau mirčių čia dukart daugiau nei krikštynų. Pernai gimė 513 panevėžiečių, o mirė 1230.
Vaikų iki 14 metų pernai Panevėžyje gyveno vos 12,7 proc., rajone – 13,9 proc.
O 65-erių ir vyresnių žmonių dalis Panevėžyje siekė 23,3 proc., rajone – 19,2 proc.
2023 metų sausį 885 panevėžiečiai jau buvo atšventę 90 metų sukaktį, bet dar nesulaukę 100 metų. Rajone tokių senolių – 287.
Ir mieste, ir rajone gyvena po šešis šimtamečius ir vyresnius.
Ekonomistas Žygimantas Mauricas pastebi, kad tokios demografinės tendencijos tarsi padalija Lietuvą į dvi dalis: regionus, kuriuose daug dirbančiųjų ir mažai išlaikomų asmenų, ir tuos, kur mažai dirbančių ir daug pensinio amžiaus žmonių.
Į regionus, kur trūksta dirbančiųjų, neateina tiek investicijų, kiek galėtų ateiti.
Užsisuka užburtas ratas: ieškantieji didesnių atlyginimų emigruoja į didmiesčius, kuriuose koncentruojasi stambieji investuotojai.
Dar prieš keletą metų regionams didžiausiu iššūkiu buvo masinė emigracija į Vakarų šalis, o dabar jiems dėl gyventojų tenka konkuruoti nebe su Norvegija ar Anglija, o Vilniumi ir Kaunu.
„Dabar didesnį vaidmenį vaidina vidinė migracija, todėl turime tokį demografinį kontrastą. Prie to labai prisideda ir universitetai. Šiauliai jau baigia prarasti savo, kaip universitetinio miesto, statusą, iš dalies jo netenka ir Klaipėda, o Panevėžys jo praktiškai ir neturėjo. Todėl didžiąją dalį jaunimo sutraukia Vilnius ir Kaunas“, – teigė Ž. Mauricas.
Anot jo, regionams vien savo jėgomis išlipti iš demografinės duobės tikrai nepavyks.
Pastarieji treji metai gimstamumo prasme buvo tragiški.
„Mūsų demografinė situacija itin prasta dėl mažo gimstamumo. Nemažai jaunų žmonių emigravę, nors susilaukia vaikų, bet jie gimsta ne Lietuvoje. O dar ir pandemijos metai iškasė demografijos duobę: Lietuvoje visuomenė buvo per daug gąsdinama, dabar dar – ir neužtikrintumas dėl karo“, – kalbėjo ekonomistas.
Nors Panevėžyje pernai krikštynų būta kone perpus mažiau nei laidotuvių, miesto demografinę kreivę aukštyn kilstelėjo atvykę gyventi užsieniečiai – gyventojų skaičius ūgtelėjo. G. KARTANO nuotr.
Ž. Maurico nuomone, tuštėjantiems regionams išsigelbėjimas galėtų būti tik imigracija iš trečiųjų šalių.
Ekonomistas pastebi, jog Lietuva per pastarąjį dešimtmetį labai pažengė į priekį. Pritraukta daug investicijų, pagerinta infrastruktūra, ypač regionuose, taip pat augo atlyginimai, todėl imigrantams Lietuva tampa patrauklia šalimi.
Nors šiuo metu didesnioji dalis imigrantų – karo pabėgėliai iš Ukrainos, tačiau nemažai atvyksta žmonių iš Baltarusijos, Rusijos.
„Jeigu atvertume savo sienas ir priimtume visus norinčiuosius, jų būtų tikrai nemažai, reikėtų galvoti, kaip tuos srautus suvaldyti. Dabar svarbesnė tampa imigracijos, o ne emigracijos politika“, – pabrėžia Ž. Mauricas.
Anot jo, lietuviai, ieškantys didesnio uždarbio galimybių, renkasi Vilnių ar Kauną, o imigrantams nėra didelio skirtumo, vykti į Vilnių, Panevėžį ar Naująją Akmenę.
Ekonomisto tvirtinimu, lyginant su kitais miestais, vilniečių atlyginimai tik keliasdešimčia procentų didesni, išskyrus IT sektorių ir dar kelias sritis, bet būsto nuomos kainos – du ar net tris kartus didesnės. O kur dar papildomi Vilniaus iššūkiai – darželių trūkumo problema, didžiuliai kamščiai.
„Vilnius tapo ta Europos sostine, kuri turi nemažai iššūkių. Miestas jau pasiekęs ribą, kai net ir vidutines pajamas gaunančiam vilniečiui darosi sunku pragyventi. Bet panaši situacija yra ir kitų šalių sostinėse – Varšuvoje, Prahoje, Lisabonoje ir kitur“, – lygina Ž. Mauricas.
Ekonomisto teigimu, Vilnius tampa brangiu miestu, bet gyventi čia yra ir savotiškas mados reikalas. Ši tendencija ryški dar nuo sovietmečio, kai gauti paskyrimą į Vilnių ar Kauną buvo kažkas ypatingo.
„Čia labiau mitas, kad Vilniuje daugiau uždirbama. Atlyginimų skirtumas tarp Vilniaus ir regionų turėtų būti gerokai didesnis. Vilnius yra madingas miestas, į kurį dažnai vykstama tiesiog laimės ieškoti“, – mano Ž. Mauricas.
„Čia labiau mitas, kad Vilniuje daugiau uždirbama. Atlyginimų skirtumas tarp Vilniaus ir regionų turėtų būti gerokai didesnis. Vilnius yra madingas miestas, į kurį dažnai vykstama tiesiog laimės ieškoti.“
Ž. Mauricas
Lietuvoje didžiulį potencialą turi pramonės sektorius, logistikos bendrovės, atsinaujinančios energetikos įmonės, sako Ž. Mauricas.
Daugelis šių investicijų ateina ne į didžiuosius miestus, kur žemė tiesiog per brangi, o į regionus. Todėl, įsitikinęs ekonomistas, tik nuo pačių regionų aktyvumo pritraukiant šias investicijas priklausys, ar miestai trauksis, ar augs.
Be to, pandemija, parodžiusi, kad įmanoma dirbti ir nuotoliniu būdu, taip pat paskatino dalį šeimų iš didžiųjų miestų keltis į mažesnius.
„Jeigu reikia į darbą atvykti dvi dienas per savaitę, nėra problemų į tą patį Vilnių atvažiuoti iš Panevėžio. Pačiame Vilniuje kartais užtrunkama ilgiau nei važiuojant autostrada iki jo. O turint elektromobilį kelionė išeina visai nebrangi“, – privalumus vardijo Ž. Mauricas.
Jis mato dar vieną pranašumą regionuose – sutvarkytą infrastruktūrą: atnaujintus dviračių takus, sporto aikštynus, vaikų žaidimo aikšteles.
Ta atrado ir imigrantai. Pasak ekonomisto, pavyzdžiui, Naujojoje Akmenėje, ukrainiečiai jau sudaro kone tautinę mažumą. Čia jie rado pigų būstą, sutvarkytą infrastruktūrą, gerai atlyginamas darbo vietas. Ir tokių sėkmės istorijų yra daugiau.
„Juk ir lietuviai, kai prasidėjo masinė emigracija į Didžiąją Britaniją, daugiausia kūrėsi mažesniuose miesteliuose ar regionuose. Tik santykinai nedidelė dalis jų įsitvirtino Londone. Lygiai taip pat ir į Lietuvą atvykę imigrantai dažniau renkasi regionus. Čia pramonės įmonės jau siūlo tūkstančio eurų atlyginimą į rankas, o būsto nuoma kelis kartus pigesnė nei sostinėje. Laimės tie regionai, kurie sugebės pritraukti imigrantus ar iš emigracijos grįžusius tautiečius“, – mano Ž. Mauricas.
Ekspertų nuomone, vienas iš regionų pranašumų – sutvarkyta infrastruktūra: atnaujinti dviračių takai, sporto aikštynai, vaikų žaidimo aikštelės. G. KARTANO nuotr.
Kiek anksčiau „Sekundei“ demografė profesorė Vlada Stankūnienė yra teigusi, kad bent jau artimiausią dešimtmetį Panevėžiui, turinčiam 87 tūkst. gyventojų, tikėtis susigrąžinti kadaise turėtą šimtą tūkstančių tikimybė maža.
Susirūpinti prastėjančiomis demografinėmis tendencijomis reikėjo bent jau prieš dešimtmetį.
„Jau prieš tris dešimtmečius pradėjo ryškėti pirmieji pavojaus signalai, o per paskutinius dešimt metų šis traukinys jau buvo įsibėgėjęs“, – teigė demografė.
Anot V. Stankūnienės, Panevėžyje sparčiausiai gyventojų skaičius augo 1960–1970 m., kada miestas pagal tuometę urbanizacijos schemą buvo vienas iš penkių pagrindinių regioninių centrų. Tuo metu čia sparčiai vystėsi pramonė, aptarnavimo sritis. O daugiausia žmonių Panevėžyje gyveno Nepriklausomybės pradžioje – apie 132 tūkst.
Didžiųjų pramonės įmonių likvidavimas bei uždarymas sudavė skaudų smūgį Aukštaitijos sostinei. Netekusieji darbo masiškai patraukė į Vilnių, Kauną. Prisidėjo ir emigracija į turtingesnes Vakarų Europos šalis, savo apogėjų pasiekusi apie 2010-uosius.
Tai buvo paskutiniai metai, kai Panevėžys dar turėjo visus 100 tūkst. gyventojų.
Emigracijos keliu nuėjo daugiausia jauni žmonės. Pagal 2011 m. gyventojų surašymo duomenis matyti, kad jaunimo nuo 20 iki 35 metų liko labai mažai. Tai tas amžius, kai kuriamos šeimos. Drastiškai sumažėjus jaunimo, nebeliko ir kam gimdyti vaikų.
Prie pensinio amžiaus greitai artėja gausiausia 1960–1970 metų karta, tad beveik du kartus mažesnei ateinančiai į darbo rinką kartai teks išlaikyti gausų pensininkų būrį.
„Panevėžys yra sparčiausiai senstantis miestas. Demografinę duobę iškasė jaunų žmonių emigracija, nes nelikus jų, neliko ir kam gimdyti vaikų. Jeigu tendencijos nesikeis, laukia nemaži iššūkiai tiek darbo rinkoje, tiek ir socialinėse srityse“, – dar 2021-aisiais įspėjo V. Stankūnienė.
