-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Greitai bus dešimt metų, kaip panevėžietis mokslininkas Andrius Žemaitis gyvena Vilniuje. Juokauja, jog ten atvyko tik studijuoti ir iki šiol niekaip negali liautis. Vilniaus universitete (VU) Andrius baigė fizikos bakalauro studijas, su pagyrimu įgijo medžiagų technologijos magistro laipsnį. Andrius yra jungtinių studijų VU ir Fizinių ir technologijos mokslų centro (FTMC) paskutiniųjų metų doktorantas, o jo sritis – ultratrumpųjų impulsų lazerių taikymai medžiagų apdirbimui.
A. Žemaitis stažuotės metu matuoja lazeriu apdirbto plieno savybes Mokslinių tyrimų ir technologijų centre (FORTH) Kretoje, 2019 metais.
A. Žemaitis labai mėgsta keliauti ir pažinti užsienio kultūras, pasaulio virtuves. Pirmoji ilgalaikė jo išvyka buvo dar 2014 metais, bakalauro studijų metu, kuomet laimėjo „Erasmus“ studijas Čekijos technikos universitete, Prahoje. Po dviejų metų, jau magistrantūros studijų metu, panevėžietis penkis mėnesius gyveno ir studijavo Italijoje, Padovos universitete.
Doktorantūros metu du kartus stažavosi Graikijoje, Kretos saloje pas lazerinio medžiagų mokslo lyderį dr. Emanuelį Stratakį Mokslinių tyrimų ir technologijų centre (angl. Foundation for Research and Technology – Hellas). Anot A. Žemaičio, vienas iš buvimo mokslininku privalumų ir yra galimybė aplankyti daugybę šalių pasinaudojant mokslo konferencijomis, kurios dažnai specialiai organizuojamos egzotiškesniuose pasaulio miestuose, kad pritrauktų kuo daugiau dalyvių.
„Reikia „daryti“ aukščiausio lygio mokslą, kad pereitum konferencijos komisiją ir gautum galimybę papasakoti apie savo mokslinius darbus. Taip pat drąsos, nes dažnai konferencijų auditorijose keli šimtai kitų mokslininkų atidžiai klausosi pranešimo ir užduoda sudėtingus klausimus. Kita vertus, atradimai ir emocijos, kurias gauni kelionėse, viską atperka“, – pasakoja Andrius.
Per trumpą mokslininko karjerą pasinaudojęs konferencijomis panevėžietis jau aplankė daugybę Europos šalių – Vokietiją, Ispaniją, Jungtinę Karalystę, Bulgariją, Italiją, taip pat svečiavosi Japonijoje, Havajuose, JAV.
Be „mokslinio turizmo“, A. Žemaitis labai mėgsta sportuoti. Pavasarį karantino metu namuose teko įsirengti mini sporto salę, kad nors kiek atitrūktų nuo kompiuterio ekrano darbo namuose metu.
Andriaus Žemaičio teigimu, viskas, kas mus supa, taps išmanu – mes jau dabar esame šio proceso liudininkai. Asmeninio albumo nuotr.
„Esu labai įsitraukiantis į veiklą žmogus. Tarkime, pradedu žiūrėti naują serialą, tai galiu mėnesį vaikščioti įsijautęs į mėgstamiausio personažo vaidmenį. Arba sugalvoju kokį tai naują projektą namams, studijuoju technologiją, žiūriu pamokymų vaizdo įrašus, skaitau literatūrą, ieškau, statau, ardau ir darau tik aukščiausios kokybės, nepaisant pastangų ir laiko. Gal čia ir slypi sėkmės paslaptis moksle – svarbiausia įsitraukimas ir degimas noru padaryti geriau tik aukščiausiame lygyje“, – svarsto mokslininkas.
Šiuo metu A. Žemaičiui – paskutiniai doktorantūros metai, jis stengiasi galvoje susidėlioti disertaciją, pabaigti rašyti mokslinius straipsnius, kurie ją vainikuos.
A. Žemaičio disertacijos tema susijusi su našia lazerine abliacija, gamtos įkvėptų funkcinių paviršių kūrimu. Pasak jo, dabartinė problema dėl medžiagos lazerinės abliacijos, t. y. medžiagos pašalinimo veikiant lazerio spinduliuote, yra maža sparta. Norint procesus perkelti į industriją ir konvejerinę gamybą, lazerinė technologija turi būti naši, efektyvi.
FTMC doktorantai A. Žemaitis (kairėje) ir J. Dudutis (dešinėje) 2017 metais Santandere, Ispanijoje vykusioje vasaros mokykloje kartu su 2014 metų fizikos Nobelio premijos laureatu S. Nakamura (viduryje).
Keletas Andriaus ir jo kolegų mokslinėje literatūroje išspausdintų darbų yra apie lazerinio apdirbimo optimizavimą, siekiant su turima energija pašalinti kuo daugiau medžiagos. Panaudojus ultratrumpųjų impulsų lietuvišką šviesos konversijos lazerį, kuris veikia tam tikra impulsų išdėstymo laike schema, pavyko pasiekti vario abliacijos pasaulio rekordą. Rezultatai netgi buvo išspausdinti „Nature“ grupės aukšto lygio žurnale „Scientific Reports“.
Lazeriai ir kitos įmantrios technologijos daugeliui vis dar skamba tarsi iš mokslinės fantastikos, tačiau A. Žemaitis tvirtina, jog jie labai arti mūsų. Andrius dirba lazerinio mikroapdirbimo technologijų laboratorijoje. Pagrindinis jo darbo įrankis yra lazeris – jo šviesa naudojama medžiagoms apdirbti. Apdirbimas gali būti įvairus: pjovimas, gręžimas, graviravimas, raižymas, tekstūravimas, paviršiaus funkcinimas (jo savybių keitimas) ir daugelis kitų.
„Paprastai tariant, panaudodami lazerio spinduliuotę mes šauname į medžiagą – metalą, stiklą, safyrą, puslaidininkius, net medį – ir stebime, kas įvyko. Dėl didžiulio šviesos intensyvumo mažame plotelyje vyksta įstabūs ir unikalūs fizikiniai ir cheminiai reiškiniai, kuriuos mes ir stengiamės suprasti ir paaiškinti. Mūsų tikslas suprasti, kas ir kodėl pasikeitė po lazerio spinduliuotės sąveikos su medžiaga“, – aiškina mokslininkas.
Norint pritraukti talentus dirbti Panevėžiui, reikia juos finansiškai motyvuoti, atvirai sako panevėžietis mokslininkas.
Bendradarbiaujant su Graikijos lazerinės biomimetikos (gamtos kopijavimo) lyderiaujančiais mokslininkais, A. Žemaičiui pavyko sukurti vieno žingsnio lazerinę apdirbimo technologiją, kuri leidžia kontroliuoti nerūdijančio plieno paviršiaus vilgumą.
„Mes galime paveikti lazeriu plieno paviršių taip, kad prie jo neliptų vanduo ir būtų pasiektas visiškas vandens lašo atstūmimo efektas. Toks efektas sukuria savaime nusivalantį paviršių, kokiu pasižymi vandenyje augančio augalo lotoso lapai. Dėl labai mažų nano- ir mikrometrinių tekstūrų lotoso lapas lieka švarus, ant jo nesikaupia mikroorganizmai. Tokios tekstūros efektyvus ir vienažingsnis atkartojimas įmanomas tik pasitelkus lazerio šviesos impulsus“, – aiškina mokslininkas.
Šis darbas Andriui asmeniškai labai svarbus, nes atliktas stažuotės metu Kretoje FORTH mokslų centre. Lietuvos ir užsienio mokslininkų bendradarbiavimas, anot jo, yra ypač aktualus siekiant būti matomiems aukščiausiame moksliniame lygmenyje.
Pasak A. Žemaičio, eksperimentai jo darbe atliekami gana greitai, kur kas ilgiau užtrunka bandymų charakterizavimas, duomenų analizė ir publikacijų rengimas. Nuo eksperimento pradžios iki straipsnio išleidimo dažnai praeina metai ar net keleri. Neseniai išspausdintas mokslinis straipsnis, kurio eksperimentus Andrius atliko prieš gerus trejus metus.
„Mes juokaujame, kad straipsnio publikavimo dieną šitas mokslas jau yra pasenęs, o mes jau seniai dirbame su kažkokia nauja problema“, – juokiasi mokslininkas.
Neseniai bendrą darbą su graikų mokslininkų komanda pristatęs panevėžietis sako, jog mokslininko kasdienybė Lietuvoje ir saulėtojoje Graikijoje išties skiriasi.
Anot jo, graikai daug labiau atsipalaidavę ir tai jaučiasi ne tik kasdieniame gyvenime, bet ir darbe. Darbo dieną graikai pradeda nuo freddo espresso – labai skanios šaltos kavos, kurią Graikijoje geria visi. Žmonės į darbą pradeda rinktis tik tarp 10 ir 12 valandos – jie niekur neskuba, geria kavą ir kalbasi, aptaria naujienas.
„Prie tokios darbo kultūros reikia priprasti, o tai lietuviams yra gana sunku. Mes atvykę norime pulti dirbti nuo ankstyvo ryto iki vakaro. Paradoksas toks, kad ne valandų skaičiuje slypi darbo sėkmė, ką ir įrodė graikai. Svarbiausia – komunikacija ir komandinis darbas, o rezultatai kalba patys už save. Tada jau nebesvarbu, kelintą valandą pradėjai dirbti“, – šypteli panevėžietis.
A. Žemaitis niekada neatmetė galimybės grįžti į gimtąjį Panevėžį ir dirbti šio miesto mokslininkų bendruomenėje. Juolab kad Panevėžys ir Vilnius nėra tolimi – vos valanda kelio autostrada.
„Jeigu tikrai sulaukčiau viliojančio pasiūlymo, kodėl gi ne? Mokslas man visų pirma yra darbas, už kurį aš turiu gerai gyventi, o ne išgyventi. Visuomenei reikėtų pamiršti, kad mokslininkai, beje, kaip ir mokytojai, turi dirbti pigiai ar iš idėjos“, – sako Andrius.
A. Žemaitis kartu su 2018 metų fizikos Nobelio premijos laureate, D. Strickland, apdovanota už lazerinių šviesos impulsų stiprinimo metodą, Strickland, vasaros mokykloje Santandere, Ispanijoje 2019 metais.
A. Žemaitis sveikina Panevėžio norą tapti mokslo, inovacijų ir technologijų centru. Anot jo, visos „galvos“ į darbo rinką visų pirma ateina iš universiteto, o aplink jį kuriasi technologijų įmonės, viliojančios potencialius darbuotojus.
„Norint pritraukti talentus dirbti Panevėžiui, reikia juos finansiškai motyvuoti – taip, kaip buvo padaryta nacionaliniu mastu su užsienyje dirbančiais Lietuvos mokslininkais. Paskelbtas konkursas su finansavimu moksliniams tyrimams vykdyti Lietuvoje, daug jaunų mokslininkų pasinaudojo proga, gavo finansavimą tyrimams ir grįžo į Lietuvą. Gal Panevėžiui reikėtų pabandyti kažką panašaus?“ – svarsto mokslininkas.
A. Žemaičio nuomone, mokslo centrams ir universitetams labai trūksta populiarumo, tad reikia žmones šviesti apie mokslą ir jo lygį Lietuvoje.
„Kai visuomenėje bus nusistovėjusi nuomonė, kad mokslininko profesija yra prestižinė, tada ir jaunimas norės čia dirbti. Paprastas pavyzdys: kirpykloje Kretoje manęs kirpėja klausia, kur dirbu, atsakau: „ITE, ar žinote?“ Ji atsako: „Taip, tai aišku!“ – pasakoja Andrius.
O Vilniuje, anot jo, retas galėtų atsakyti, kas tas FTMC – Fizinių ir technologijos mokslų centras.
„Ir tai, mano nuomone, yra didžiausia problema“, – pabrėžia mokslininkas.
Lazerių industrija Lietuvoje, anot A. Žemaičio, šiuo metu klesti. Šalyje sukurta puiki ekosistema lazerinėms technologijoms vystyti. Pasauliniu mastu turime didelius ultratrumpųjų impulsų lazerių gamintojus – „Šviesos konversija“ ir „Ekspla“, taip pat sparčiai augančią ir užsienyje besiplečiančią taip pat panevėžiečių brolių Vizbarų įkurtą įmonę „Brolis semiconductors“, kuri išaugo į keletą atskirų įmonių, gaminančių puslaidininkinius lazerius ir jais paremtas technologijas gynybai ir medicinai.
„Lietuvoje skaičiuojama apie 40 įmonių, dirbančių lazerinėms technologijoms. Lazerių taikymų tyrimais užsiima FTMC Lazerinių technologijų skyrius ir VU Lazerinių tyrimų centras, kitos atžalinės įmonės. Viskas, pradedant detalėmis, reikalingomis pagaminti lazerį, baigiant didelėmis mašinomis – lazerinėmis staklėmis ir taikymais, gimsta Lietuvoje“, – puikiu šalies pasirengimu lazerių pramonėje neabejoja mokslininkas.
Pasak A. Žemaičio, viskas, kas mus supa, taps, jau tampa, išmanu. Esame viso to liudininkai. Išmanieji namai su automatine šviesų, šildymo, užrakto, laistymo kontrole, išmanieji automobiliai, bendraujantys tarpusavyje, – tai realybė, ne mokslinė fantastika. Neseniai pasirodęs „iPhone 12 Pro“ turi LiDAR technologiją – lazeris telefone skenuoja aplinką ir piešia 3D (trimatę) erdvę. To paties išmaniojo telefono ekrano stikliukas išpjautas panaudojant lazerį.
„Technologijos kuria kitas technologijas. Pasaulis šiandien kitoks nei vakar, bet nuogąstauti tikrai nereikia. Technologijos kuriamos, kad palengvintų žmogaus gyvenimą, ne atvirkščiai“, – pabrėžia A. Žemaitis.
Pasak jo, Lietuvoje bendra technologijų situacija sparčiai gerėja ir mes vejamės, o kai kuriose srityse, tokiose kaip lazeriai, jau ir aplenkėme Vakarų Europos valstybes.
„Žinoma, mes neturime mašinų gamyklų, kaip kad Vokietijoje. Bet gal to mums ir nereikia? Matau, kad Lietuvoje vyrauja kitos technologijų kryptys, tokios kaip informacinės, finansinės (FinTech). Reikėtų nepamiršti, kad po nepriklausomybės atgavimo praėjo dar tik 30 metų, o pažanga jau akivaizdi“, – pabrėžia mokslininkas.
Fizinių ir technologijos mokslų centro Lazerinių technologijų skyriuje Lazerinio mikroapdirbimo technologijų laboratorijoje A. Žemaitis darbuojasi jau šešerius metus. Čia pateko laimėjęs Lietuvos mokslų tarybos konkursinę vasaros praktiką. Tuo metu buvo trečio kurso bakalauro studijų studentas. Andrius juokiasi, kad pradžia buvo labai įdomi ir šiek tiek baugi – jam buvo patikėtas šimtus tūkstančių eurų kainuojantis įrankis, kuris gali perpjauti bet kokią medžiagą.
„Įsivaizduokite, koks tai jausmas! Pirmas dienas laboratorijoje praleidau labai daug laiko, norėjau kuo daugiau išmokti. Įdomiausia, kad mokymasis paremtas žaidimais, tik žaisliukas labai jau brangus“, – šypsosi lazerių specialistas.
Paskui buvo paskutinis bakalauro studijų kursas – reikėjo atlikti mokslinį tyrimą ir parašyti bakalauro darbą. Praktikos vadovas, dabar jau laboratorijos vadovas dr. P. Gečys, pasiūlė gabiam panevėžiečiui pasilikti padirbėti ir po vasaros praktikos.
A. Žemaitis (kairėje) apdovanotas už geriausią žodinį pranešimą 2018 metais Nesebere, Bulgarijoje vykusioje tarptautinėje konferencijoje.
„Buvau technikas, baigęs bakalauro studijas tapau inžinieriumi, o baigęs magistro studijas ir įstojęs į doktorantūrą buvau paaukštintas į jaunesniojo mokslo darbuotojo pareigas, kurios jau oficialiai skelbė, kad tapau mokslininku. Tiesą sakant, niekada nemaniau, kad būsiu mokslininkas, bet įklimpau ir nė kiek nesigailiu“, – sako A. Žemaitis.
Pasak Andriaus, retas moksleivis svajoja tapti mokslininku ir čia yra didelė problema. Kol kas mokslininko įvaizdis visuomenėje tiesiog nėra patrauklus.
„Bakalauro studijoms pasirinkau moderniųjų technologijų fizikos ir vadybos programą, norėjau studijuoti dalyką, kuris jungtų verslą ir mokslą. Tik vėliau, jau bakalauro studijų metu, nukrypau į lazerius“, – sako A. Žemaitis.
Visą šį sudėtingą mokslinį kelią Andrių lydėjo jo gyvenimo draugė Greta. Ji, anot mokslininko, visada labiau tikėjo juo nei pats savimi ir matydama potencialą kiekviename žingsnyje skatino eiti toliau.
Aštuonias klases A. Žemaitis baigė dabartinėje Rožyno progimnazijoje. Fizikos mokytoja J. Rakickienė iškart suprato, kad iš jaunuolio gali išeiti kažkas rimto. Prasidėjus fizikos pamokoms, jam papildomai namų darbams jau duodavo spręsti vyresniųjų klasių ir olimpiadinius uždavinius. Po aštuonių klasių Andrius įstojo į Panevėžio Juozo Balčikonio gimnaziją. Juokiasi, jog čia jau pirmąjį pusmetį fizikos mokytoja J. Jurevičiūtė, švelniai tariant, nuleido ant žemės. Dėl gerų pažymių teko gerokai daugiau pasistengti, ir tik paskutinėse gimnazijos klasėse, kai nusprendė, kad tikrai studijuos fiziką, vėl sugrįžo į devintukų-dešimtukų kelią.
„Pasinaudodamas proga, norėčiau perduoti savo fizikos mokytojoms linkėjimus. Ačiū, ir aš jūsų nepamiršau!“ – šypsosi mokslininkas.
