-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Chemija yra mokslas, kuriuo paremti didžiausi medicinos laimėjimai. Kompiuterinis modeliavimas, arba kitaip teorinė chemija, į kurią Ž. Einorytė gilinasi, yra mažiausių dalelių – molekulių – atkūrimas kompiuteryje. Nors dažniausiai molekules įsivaizduojame kietas ir nejudančias, kaip piešiame mokykloje ar matome sukonstruotuose modeliuose, iš tiesų jos nuolat juda, virpa ir sąveikauja su aplinka.
Asmeninio albumo nuotr.
Pasak Ž. Einorytės, naudojant teorinius modelius galima gana gerai pavaizduoti, kas darosi tokiame lygyje, kurį stebėti fiziškai vis dar labai sunku. Pavyzdžiui, galima atkurti, kaip vyksta tam tikra cheminė reakcija, kaip dvi molekulės tampa viena arba kaip molekulė „elgiasi“, reaguoja vienokioje ar kitokioje aplinkoje.
Tai tampa vis svarbiau aiškinantis ne tik medžiagų prigimtį, bet ir vaistų veikimą.
„Jei mažesnė molekulė yra naujas vaistas, kurį tiriame, galime išsiaiškinti, kaip jis veiks vieną ar kitą ląstelės procesą, kokie gali būti šalutiniai produktai, – pasakoja jaunoji tyrėja. – Toks modeliavimas reikalauja daug skaičiavimo resursų, todėl dažniausiai vykdomas superkompiuteriais, galinčiais greitai atlikti daug skaičiavimų per trumpą laiką.“
Dabartinės praktikos metu Žyginta bando apskaičiuoti tam tikrų molekulių prisijungimo prie molekulės – nešėjos – energiją. Ištobulinus šį metodą, būtų galima apskaičiuoti molekulių jungimosi prie fermentų energijas ir padėti tiriant tiek įvairias besijungiančias molekules, tiek pačius baltymus.
Ž. Einorytės mokslinio darbo pradžia buvo panaši į daugelio – biochemijos bakalauro studijų metais norėjo įgyti daugiau patirties ir ėmėsi praktikos vienoje Vilniaus universiteto laboratorijų. Vėliau suprato, kad visgi traukia sukti kiek kita linkme – link teorinės chemijos. Praktikos vietą pakeitusi į fizikos fakultetą, prisijungė prie Cheminės fizikos instituto mokslininkų komandos. Ten iki šiol ir dirba.
Ž. Einorytė jau mokyklos suole labiausiai norėjo žinoti, kaip veikia pasaulis, buvo labai susidomėjusi geografija. Tačiau vyresnėse klasėse „persikėlė“ į gamtos mokslus – biologiją, chemiją, fiziką, o noras suprasti supančią aplinką, ypač tai, kas vyksta gyvuose organizmuose, tik stiprėjo.
Pasak Žygintos, sakyti, kad gamtos mokslai yra „viena sritis“ būtų tas pats, kas sakyti, kad visi saldainiai vienodi – yra begalė rūšių ir galiausiai net ir ne smaližius randa jam patinkantį.
Bakalauro studijų metai Ž. Einorytei buvo itin intensyvūs – paskaitos, laboratoriniai darbai, namų darbai – visko atrodė ligi soties. O štai magistrantūros studijos kiek kitokios – labiau orientuojamasi į individualias kryptis, daugiau laiko skiriama praktikai.
Pasak Ž. Einorytės, universitetas pirmiausia išmoko dirbti su informacija, suprasti, kuri yra patikima, taip pat išmoko mokytis.
„Per studijų metus reikia surasti savo sistemą, savo būdą įsisavinti informaciją, kitaip studijas užbaigti bus labai sunku, – įsitikino jaunoji mokslininkė. – Praktinės žinios ateina su laiku, ypač gamtos moksluose, kur negali tiesiog ateiti į laboratoriją ir pilstyti nežinodamas ką. Reikia stipraus teorinio pagrindo.“
Tam, anot jos, padeda paskaitos, laboratoriniai darbai. Taip pat kiekvienas studentas nuo pat pirmosios dienos universitete gali laisvai prašytis į praktiką universiteto laboratorijose.
Ž. Einorytė prisimena, jog pirmoji jos tiesioginė sąsaja su tuo, ką daro dabar, buvo dar kvantinės chemijos kursas bakalauro studijų metu, kai susipažino su molekulių sandaros kvantiniame lygmenyje pagrindais.
„Taip pat turėjome keletą laboratorinių darbų, kurių metu modeliavome paprastas molekules ir teoriškai skaičiavome jų savybes. Tada ir sudomino galimybė kompiuteriu atkurti realius, bet praktiškai nematomus procesus“, – prisimena tyrėja.
Ž. Einorytė niekada nesvarstė, kad mokslo sritį reikėtų rinktis pagal tai, kiek joje yra didžių žmonių ir jų įtikinamų pasiekimų. Jos manymu, kiekvienas gali pats susikurti sau progas. O jei kažkam ir pasisekė nuveikti didžius darbus, nereiškia, kad pasiseks ir kitiems.
Tačiau kalbėdama apie teorinę chemiją, Žyginta norėtų išskirti, ko gero, žymiausią mokslo apdovanojimą – Nobelio chemijos premija 2013-aisiais metais atiteko Martin Karplus, Michael Levitt ir Arieh Warshel. Šie mokslininkai apdovanoti „už sudėtingų cheminių sistemų daugiaskalių modelių vystymą“. Paprasčiau tariant, jie svariai prisidėjo kuriant teorinės chemijos įrankius – programas, kurias nuo XX a. pabaigos iki pat dabar naudoja mokslininkai, modeliuojantys molekules ir jų savybes.
Ž. Einorytė pastebi, kad po truputį visuomenė ima priimti faktą, jog gyvenime yra daugiau nei vienas kelias ir aukštasis išsilavinimas nebūtinai atneša sėkmę, o jo neturėjimas – visišką katastrofą.
Jos manymu, dabar gyvename laiku, kai pasaulis tapęs labai globalus ir universalus, tai puiki proga visiems pasistengti bent truputį įsigilinti į visas sritis, kad galėtume atsirinkti patikimą informaciją iš tokio didelio jos srauto. Tam, jos manymu, gali padėti ir įvairios mokslo populiarinimo laidos, žurnalai, įrašai.
„Patraukus išankstinius nusistatymus į šalį, galima pamatyti visai kitą ir labai įdomų pasaulį. Ir tą daryti niekada nėra per vėlu“, – sako Ž. Einorytė.
