Paleisti mintis

„Man galėjimas kurti – tai tylių minčių, blogų jausmų paleidimas, žinoma, ir pasaulio suvokimas, kuris kitoks nei daugumos žmonių, gyvenančių be tikslo ir pastangų“, – apie save rašo jaunoji kūrėja Kornelija Dobrovolskytė.

Kornelija Dobrovolskytė (12 kl.)

Žmogus ir gamta

Ar nors kartą gyvenime sustojai ir pagalvojai apie gamtą, visą gamtą, o ne jos dalelytes? Sustok ir pamąstyk, kokia didelė gamtos meilė mums. Pati gamta mums visiems atiduoda save. Gamta, o ne kokie namai ar žmonės, yra gražiausia pasaulio dalis, puošianti visą pasaulį ir visus pasaulio žmones. Gamta, iš kurios atkeliauja maistas, apranga ir sveikata. Be abejo, be gamtos nebūtų gyvūnų, mūsų, todėl visada saugok gamtą ir vertink ją, o atėjus laikui jai atsidėkok. Gamtą atitrauk nuo blogų, savanaudžių žmonių, siekiančių naudos tik sau, o ne pasaulio grožiui.
Gimtadienis
Diena, kai gimstame, – svarbiausia diena mūsų gyvenime, kurios mums patiems neįmanoma atsiminti. Atsimena tik mama ir tėtis, kuriems turime būti dėkingi už mūsų atsiradimą šiame pasaulyje.
Be abejo, dauguma žmonių skuba sulaukti savo aštuonioliktojo gimtadienio, tačiau palauk, sustok, įsiklausyk, neskubėk gyventi sulaukęs savo svajonių išsipildymo – to aštuonioliktojo gyvenimo dalelės, nes po šios dienos turėsi pats rūpintis savo gyvenimu, neimdamas į delnus blogio, kurio pasaulyje yra kiekviename kampelyje. Sustok, įsiklausyk, pamąstyk. Pagalvok, vėliau sulaukęs penkiasdešimties ar daugiau metų, turėsi savo patirtį, žinoma, galėsi pamokyti jaunus, dar nieko nepatyrusius žmones. Atmink, kad patirtis yra pati geriausia, kuri duoda kitiems, o ne pačiam sau.
***
Įžengimas į gyvenimą nė vienam žmogui nėra lengvas. Gyvenime gauname daug sunkumų, pamokų, o kai kurie žmonės gauna ne tik vidinį skausmą, bet ir išorinį. Tačiau labai geras poelgis, kai gyvenimą vertiname ir bėgame nuo blogų pasirinkimų, tuomet sau sukeliame mažiau skausmo.
***
Šis pasaulis jau seniai nebėra tikras. Pažvelk į tą žmogų. Jo veidas meluoja, mintys tik iliuzijos. Jis tarsi robotas, nes jau seniai nebeturi sąžinės, kaltę išmoko permesti kitam. Tai ne pasaulis. Tai mes. Juk mes kuriame jį tokį. Ar išaus rytas, kai viskas bus kitaip? Kai žmonės ims mylėti vietoj to, kad nekęstų? Kai ims melstis vietoj to, kad apsimestų šventaisiais be nuodėmių. Galbūt… Ta viltis vis dar rusena manyje. Aš keisiu save, pradėsiu nuo rytojaus. Kvailas planas, kuris vis atidedamas rytojui…
***
Ši naktis tokia tamsi. O mano viduje sugulė tiek daug minčių. Mano vargšė širdis jau seniai nebestuksena ritmu. Ji vargiai man palaiko gyvybę, nes tavęs jau nėra šalia. Saulė debesyse atsikels vos už trijų valandų. O tavoji širdis? Ar ji keliasi taip anksti, kad prisimintų mane? Tavo akys, balsas ir plaukai. Dar neištryniau to iš atminties. Dievas man pakuždėjo laukti. Ir ta nežinomybė… Ji taip žudo. Ar bus šios istorijos tęsinys?