-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Padniestrė su jos sostine Tiraspoliu – pasaulis iš praeities. Po ją galima vaikščioti kaip po Sovietų Sąjungos muziejų: stovi Lenino ir Stalino paminklai, daug sovietinės simbolikos, Rusijos kariškių ir karinės technikos, netgi knygynų lentynose dulka Lenino raštai.
Sunku patikėti, kad tai – ne muziejus, o giliame sovietmetyje užstrigęs gyvenimas.
Koks lietuvis nenorėtų už važiavimą miesto autobusu ar troleibusu mokėti 10 euro centų, o už dujas ir elektrą dvidešimt kartų pigiau, nei dabar moka?
Tuo kol kas džiaugiasi Maskvos įkurtos, bet niekieno nepripažintos Padniestrės Moldovos Respublikos (PMR) gyventojai.
„Padniestrė skelbia, kad joje, kaip kad buvo TSRS, visos tautos yra lygios, tačiau tai akivaizdus melas, ten visi gyventojai rusinami.“
I. Manola
Tokios mažos paslaugų bei viešojo transporto kainos čia įmanomos todėl, kad Maskva specialiai Padniestrei parduoda dujas keliolika kartų pigiau nei Moldovai ir kitoms šalims.
Mažos komunalinių paslaugų bei viešojo transporto kainos tėra reklaminė apgaulė, toli gražu neatspindinti tikrosios gyvenimo Padniestrėje realybės.
Ją iš arčiau pažinę panašios santvarkos Lietuvoje retas pageidautų.
Padniestrės sostinę Tiraspolį nuo Moldovos sostinės Kišiniovo skiria vos 78 kilometrai.
Tačiau išvyką į šią keistą šalį gerokai pailgina Padniestrės pasienyje vykstanti patikra bei kelyje stovintys blokpostai.
Moldovos patikrinimo poste stovi vos keli kariai ir nėra įrengta jokio barikadų įtvirtinimo.
O štai įvažiavimą į Padniestrę saugo gausi Rusijos ginkluotų kariškių grupė, o atvykstančiųjų asmens dokumentai smulkmeniškai patikrinami.
Į Padniestrę patekti nėra taip jau paprasta.
Kas kelis ar keliolika kilometrų tenka pravažiuoti iš cementinių blokų sustatytas barikadas bei jas saugojančius kariškius.
Nejučiomis kyla įtarimas, kad šitaip specialiai kuriamas įvaizdis, jog potenciali agresorė yra Moldova, o ne Padniestrėje šeimininkaujantys Rusijos kariai.
Į mano nuostabą, kodėl čia tiek daug blokpostų, mikroautobuso kaimynė, vietinė dailės mokyklos mokytoja, pareiškė, jog bijoma moldavų.
Anot jos, Moldovoje gyvena 2,5 mln. gyventojų, o Padniestrėje – penkis kartus mažiau.
Pedagogei akivaizdu, kad mažesnė šalis privalo saugotis nuo didesnės kaimynės.
Su pakeleive nesiryžau ginčytis – artėjome prie pasienio kontrolės punkto ir pabijojau, kad pašnekovei mane įskundus kariškiams, į Padniestrę galiu būti neįleistas.
Juolab kad bičiuliai Kišiniove perspėjo jokiu būdu neprasitarti, jog esu žurnalistas.
Po Padniestrės sostinę Tiraspolį galima vaikščioti kaip po Sovietų Sąjungos muziejų: stovi Lenino ir Stalino paminklai, daug sovietinės
simbolikos, Rusijos kariškių ir karinės technikos, netgi knygynų lentynose dulka Lenino raštai.
Smalsuolis atvykėlis į Padniestrę gali būti neįleistas vien dėl to, kad nepatiko jo išvaizda. O ir įleistieji neužsibus kiek nori – pasienyje gauna kortelę su nurodytu laiku, kiek gali viešėti.
Paso patikra kontrolės poste visgi ilgai netruko: kariškį domino, ar atvykstu kaip turistas ir ar neturiu filmavimo įrangos.
Išgirdęs mano patikinimą, kad tikrai esu turistas, grąžino pasą su antspauduotu popieriaus lapeliu ir nurodymu pastarąjį būtinai grąžinti vykstant atgal.
Pravažiavę Banderų miestą su restauruota viduramžių pilimi, netrukus pasiekiame ir Tiraspolį.
Vykstu į galutinę stotelę prie geležinkelio stoties.
Nuo jos besidriekianti V. Lenino gatvė yra tiesus kelias į Tiraspolio centrą. Paėjėjus keletą šimtų metrų, dešinėje pusėje išnyra parkas su naujai pastatyta bažnyčia bei viduryje parko nebaigtu įrengti fontanu.
Aplink fontaną įrengti specialūs granitiniai paaukštinimai, ant kurių ateityje turbūt bus įkomponuotos memorialinės lentos.
Kol kas čia tik viena lenta su išraižytais keturių Rusijos carų portretais bei prierašu, kad tai Romanovų dinastijos keturių šimtų metų jubiliejaus pagerbimas.
Vėliau tenka pamatyti ne vieną paminklą, aukštinantį carinės Rusijos laikus, tačiau nėra jokių užuominų, kad tas žemes kelis šimtmečius valdė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, išsiplėtusi iki Juodosios jūros.
Pačiame Tiraspolio centre naujai įrengtas parkas, pavadintas carienės Jekaterinos II vardu bei papuoštas didžiule jos skulptūra.
Šalia stovi kelių karvedžių skulptūros, o prie įėjimo į parką įrengti specialūs stovai su informacija apie labiausiai carinei Rusijai ir Padniestrei nusipelniusius didikus bei kariškius.
Kitoje gatvės pusėje – grandiozinė ant žirgo sėdinčio generolo Aleksandro Suvorovo skulptūra.
Už šimto metrų nuo parko prasideda didžiulis memorialas karų aukoms. Svarbiausias jo akcentas – tikras rusų tankas su užrašu „Už tėvynę“.
Priešais Tiraspolio kraštotyros muziejų puikuojasi vietos vyriausybės bei parlamento rūmai, o prieš juos sovietmečio pamiršti neleidžia gigantiškas V. Lenino paminklas.
Lietuviams jau tolima praeitis – niūrus sovietmetis – Padniestrės šiandiena.
Žmogaus teises ginančios organizacijos „Promo-Lex“ vadovas Ionas Manola pasakoja, kad čia gyvenant atsipalaiduoti pavojinga.
Prieš 31 metus Padniestrėje inicijavusi rusakalbių gyventojų sukilimą ir nepriklausomybės nuo Moldovos paskelbimą, Maskva žadėjo čia sukurti Rytų Šveicariją.
Maskva aiškino, jog Padniestrėje veikia daug gamyklų, jos klestės, o kartu ir visi gyventojai.
Realybė tokia, kad dabar Padniestrėje atlyginimai apie dvidešimt procentų mažesni nei Moldovoje ir vidutiniškai siekia apie 300–350 eurų. Vidutinė pensija – vos 70–100 eurų, o padniestriečius nuo visiško skurdo ir net bado gelbėja vien maži komunaliniai mokesčiai.
Tačiau maži jie tik todėl, kad Maskva Tiraspoliui dujas parduoda penkiolika kartų pigiau nei Moldovai.
Tokiomis pigiomis dujomis Padniestrės šiluminėje elektrinėje gaminama ir pigi elektra, bet tokia tiekiama tik saviems gyventojams, o Moldovai parduodama keliolika kartų brangiau.
„Blogiausia, jog Padniestrė pavirto kontrabandos bei mafijos struktūrų kraštu, čia vyrauja visiška teisinė savivalė“, – tvirtina I. Manola.
Iki karo Ukrainoje iš už šimto kilometrų esančio Ukrainos Odesos jūrų uosto į Padniestrę buvo didžiuliais kiekiais gabenamos neapmokestintos prekės. Šios po to buvo parduodamos Ukrainoje ir Moldovoje, o iš nelegalios prekybos pelnėsi Ukrainos, Moldovos ir galimai net Rusijos oligarchai.
Milžiniškos pajamos padėjo Kišiniove steigti Maskvai palankius laikraščius bei televizijos kanalus, vykdyti ES ir NATO nepalankią propagandą.
Padniestrėje nepaprastai suklestėjo dviejų buvusių saugumiečių įkurta „Sheriff“ kompanija, išsikovojusi monopolinę padėtį daugelyje verslo sričių.
„Sherif“ net šešeriusis metus turėjo išimtinę teisę valdyti Moldovos muitinės antspaudą.
Jį turėdama, galėjo į Odesos uostą atvykusiuose laivuose turimas prekes performinti kaip moldaviškas, po to šias buvo galima parduoti į Vakarų valstybes apeinant įvairius ribojimus.
„Sherif“ siejama tiek su legaliu, tiek su šešėliniu verslu, o jos savininkų pritarimas lemia, kas tampa oficialiais Padniestrės vadovais.
„Padniestrė skelbia, jog rusų, ukrainiečių bei moldavų kalbos yra valstybinės, tačiau visi dokumentai pildomi tik rusiškai, ir tik šia kalba čia leidžiami laikraščiai, vyksta parlamento posėdžiai“, – pasakoja I. Manola.
„Promo-Lex“ rengia Padniestrės teritorijoje seminarus apie pilietinę visuomenę bei žmogaus teises, registruoja pažeidimus, gina nukentėjusiuosius, todėl jų veiklą ši nepripažinta valstybė stengiasi apriboti, uždrausti.
„Vietoje Rusijos žadėtosios Rytų Šveicarijos Padniestrė pavirto teisinės bei ekonominės savivalės šalimi, kurioje kiekvienam piliečiui yra reali grėsmė patekti į kalėjimą, jei šnekės ar darys ne tai, ko reikalaujama“, – tvirtina I. Manola.
Skelbiama, kad Padniestrei remti Maskva jau išleido virš 40 mlrd eurų. Tačiau jie nusėdo į oligarchų bei prorusiškų partijų vadovų kišenes.
„Kremlius tokius pinigus skiria ne šiaip sau, o žinodamas, kad išlaikydamas Padniestrę, gali šantažuoti ir Moldovą, ir Ukrainą“, – sako I. Manola.
Dėl to Maskva iš Padniestrės nė nemano išvesti ir savo armijos, nors pagal įsipareigojimą tai privalėjo padaryti dar prieš devyniolika metų.
Advokato teigimu, Padniestrėje siekiama likviduoti moldaviškas mokyklas, joms daromi įvairūs trukdžiai.
Tėvai, leidžiantys vaikus į moldaviškas mokyklas, patiria spaudimą, netgi grasinimus, o vaikai išgyvena rusakalbių agresiją ir smurtą.
Moldaviškas mokyklas prieš aštuoniolika metų per vasaros atostogas buvo bandoma visiškai uždaryti.
Padniestrės milicininkai įsilaužė į septynias moldavų mokyklas ir išvežė į šiukšlyną visus vadovėlius bei mokymo priemones.
Mokyklų uždaryti nepavyko – vienos jų mokiniai su mokytojais užsibarikadavo pastate ir neįleido milicininkų.
Vaikų tėvai maistą bei vandens butelius mėtė į mokyklos kiemą per tvorą, o nufilmuoti tokie vaizdai papiktino Vakarų valstybes.
Paveikta skandalo, Maskva įsakė Tiraspoliui palikti moldavų mokyklas ramybėje. Visgi jų diskriminavimas tęsiasi iki šiol.
Dubosarų mieste prieš keliolika metų pastatytai mokyklai iki šiol neišduodamas leidimas veikti, o vaikai priversti glaustis sename darželyje.
Grigoriopolio miestelyje trisdešimt metų neduodama leidimo statyti moldavišką mokyklą ir vaikai autobusais kasdien važinėja į Moldovą, kad galėtų mokytis gimtąja kalba.
„Padniestrė skelbia, kad joje, kaip kad buvo TSRS, visos tautos yra lygios, tačiau tai akivaizdus melas, ten visi gyventojai rusinami“, – teigia I. Manola.
Pasak advokato, pasieniečiai dažnai reikalauja iš įvažiuojančių moldavų kyšio ir gąsdina, jog negavę suras priežastį suimti.
Gąsdina, jog surengs mašinos patikrinimą ir, patys į ją padėję narkotikų ar draudžiamų įvežti daiktų, apkaltins kontrabanda.
Dėl išreikalautų kyšių skundžiasi nemažai žmonių, tačiau Padniestrės vadovybė į tai nereaguoja.
Jei Padniestrės gyventojai, paskatinti moldavų teisininkų, ryžtasi reikalauti savo teisių, jiems, anot I. Manolos, atvirai primenama: „Turi žmoną, vaikų, brolį ir sesę, senyvus tėvus, negi nori, kad kam nors iš jų kiltų problemų?“
