M. GARUCKO nuotr.

Nuo šluotos ir pianino iki metų kultūros apdovanojimo

Nuo šluotos ir pianino iki metų kultūros apdovanojimo

Stereotipą apie atokių kaimų nykumą paneigusi Renata Kopūstienė įrodė, kad ne atstumas iki miesto lemia, kurs įsikurs kultūros židinys.

Vos baigusi mokyklą šeimą sukūrusi moteris dabar vairuoja ir traktorių, ir Tiltagalių kaimo kultūrą.

Įvertinimas nustebino

Balandžio 16-ąją kultūros darbuotojo dienos proga Panevėžio rajonas tradiciškai sveikins šviesuolius, kurie net ir į mažiausią kaimą atneša muzikos, teatro ir geros nuotaikos. Penktą kartą bus apdovanotas  ir geriausias metų kultūros darbuotojas. Juo šiemet paskelbta Tiltagalių kultūros centro direktorė R. Kopūstienė, triūsu pralenkusi daugiau nei šimtą kandidatų.

„Tikrai man netikėta. Rajone tiek daug gerų ir nusipelniusių kultūros darbuotojų“, – pokalbį pradėjo įvertinta Tiltagalių kultūros centro vadovė.

Ji sako negalinti išskirti vienos savybės ar krypties, ją vedančios į tikslą – kelti kultūrą nedideliame miestelyje. Pasak Renatos, jos darbe svarbi visuma: tai ir kultūros centro veikla, ir jo lankytojai, ir darbuotojai.

O kažkada, prieš dvidešimt šešerius metus, kai vos dvylika klasių baigusi mergina iš Žemaitijos atvyko gyventi į Tiltagalius, čia viso to nebuvo.

Geriausia metų kultūros darbuotoja šiemet paskelbta Tiltagalių kultūros centro direktorė Renata Kopūstienė, triūsu pralenkusi daugiau nei šimtą kandidatų.

Geriausia metų kultūros darbuotoja šiemet paskelbta Tiltagalių kultūros centro direktorė Renata Kopūstienė, triūsu pralenkusi daugiau nei šimtą kandidatų.

Sunki pradžia

„Galbūt visą mano kelią ir reikėtų pradėti pasakoti nuo pradžių – kaip aš užaugau, taip kartu užaugo ir šis kultūros centras“, – svarsto R. Kopūstienė.

Gimė ir mokyklą ji baigė Kretingoje. Vieną dieną Renatos mama buvo perkelta dirbti į Panevėžio rajoną, Tiltagalius. Ir čia jos jauna dukra susirado vyrą, susituokė ir sukūrė šeimą.

Susilaukusi naujagimės, Renata gavo netikėtą pasiūlymą padirbėti Tiltagalių kultūros namuose. Šie, iširus kolūkiams, laikėsi vos ant plauko. Kažko imtis entuziastų nebuvo, tad nuspręsta kelti Tiltagaliuose kultūros kviesti tik vidurinę mokyklą baigusią ir jokio darbo neturėjusią atėjūnę iš Žemaitijos.

„Niekas šitų pareigų nenorėjo, o aš nedrįsau atsisakyti. Buvau tik mokyklą baigusi, ištekėjusi ir pagimdžiusi dukrelę. Visi tada matė, kokiomis sąlygomis atėjau dirbti – visiškai nuo nulio. Tiltagalių kultūros namuose tada tebuvo sienos, valytoja su šluota ir pianinas. Nebuvo ne tik kanalizacijos, vandens, nebuvo nei kolektyvų, nei darbuotojų, nei instrumentų“, – prisimena R. Kopūstienė.

Po tokio sunkaus starto net ir praėjus keletui metų ji vis dar jautėsi kaip musė barščiuose ir, dabar pripažįsta, nuolat gailėjosi dėl savo sprendimo.

„Be galo bijojau scenos. Sukviesdavau buvusius kolūkiečius į valstybinių švenčių renginius ir galvodavau, kaip nenualpti jiems skaitant savo pasiruoštą kalbą“, – šypsosi Renata.

Visgi eidama per kliūtis naujokė po truputį į rankas paėmė kultūros vadžias. Neakivaizdžiai baigė kultūros vadybą Vilniaus kolegijoje ir pradėjo vis geriau suprasti, ką ji turėtų daryti eidama tokias pareigas.

„Kažkada pasakojau kolegoms apie vieną prisiminimą iš vaikystės. Buvo kažkokia mūsų miestelio šventė, jų tada vykdavo labai daug – vis tas socialistinis lenktyniavimas. Vieno renginio metu kultūros namų direktorė sveikino atlikėjus ir teikė gėles. Tada pagalvojau, koks jos lengvas darbas – groja, šoka, kolektyvams vadovauja tai kiti, o ji tik gėles dalija“, – juokiasi Renata.

Pati pradėjusi vadovauti Tiltagalių kultūros centrui daugiau nei vaikystėje ir nežinojusi, kaip plėsti kaimo kultūrą. Jos darbdavys tada buvo seniūnija, o metodinis vedlys – Kultūros skyrius rajono Savivaldybėje.

Pastarojo atstovai dažnai rengdavo metodinius susitikimus. R. Kopūstienė juose gerte gėrusi kiekvieną pamokymą, kiekvieną žodį.

M. GARUCKO nuotr.

M. GARUCKO nuotr.

Užvaldė azartas

„Mokykloje draugės svajodavo, kuo bus užaugusios. Vienos norėjo tapti siuvėjomis, kitos pardavėjomis. Aš, kaip bebūtų keista, apie ateitį visai negalvojau“, – į prisiminimus grįžta Tiltagalių kultūros centro direktorė.

Po vidurinės atsikrausčiusi į Tiltagalius, ji pabandė stoti į Kauno technologijos universiteto Panevėžio filialą mokytis inžinerijos. Ir labai greit suprato, kad fizikos bei panašių mokslų tiesiog neapkenčia.

O dabar Renata pripažįsta niekur kitur savęs nebeįsivaizduojanti, tik kultūros srityje. Ją labiausiai įsimylėjo, kai Panevėžio rajone pradėta kultūros namų reorganizacija. Savarankiškoms tapusioms įstaigoms atsidarė platūs vartai į Europos Sąjungos remiamus projektus.

Kiek jų paruošė ir įvykdė Tiltagalių kultūros centras, jau ir suskaičiuoti sunku. 2013 metais visiškai renovuotas senas didžiulis įstaigos pastatas. Jame atsivėrė modernios erdvės ne tik šventėms ir renginiams, bet ir tiltagaliečių laisvalaikiui. Kieme įrengtos treniruoklių, vaikų žaidimų aikštelės, futbolo stadionas, lauko estrada, kurioje vyksta rajono garsiosios Antaninės – Tiltagalių kraštiečių suėjimas.

Šis kultūros centras šiandien atlieka daugiafunkcio centro misiją.

Pavairuoja ir traktorių

Vieną po kito dorodama projektus R. Kopūstienė sakosi jautusi didžiulį norą ir net azartą savo kaimo žmonėms duoti vis daugiau ir daugiau. Bet vieną dieną šis tikslas Renatą privertė prisipažinti tapus darboholike.

„Pieš keturiolika metų mane šis darbas taip užvaldė, kad šeima ir asmeninis gyvenimas liko antrame plane. Ir dabar man sunku suprasti, kada tas darbas baigiasi. Uždarius centro duris, mintys apie projektus, būsimus darbus, renginius tebesisuka galvoje. Bet tada buvau tikra darboholikė ir tik po trečios dukros gimimo savo prioritetus šiek tiek perdėliojau“, – pasakoja R. Kopūstienė.

„Pieš keturiolika metų mane šis darbas taip užvaldė, kad šeima ir asmeninis gyvenimas liko antrame plane. Ir dabar man sunku suprasti, kada tas darbas baigiasi.“

R. Kopūstienė

Trijų dukrų mama neseniai tapo ir močiute, tad dėmesio laukia ir anūkėlė. Renatos vyras – stambus Tiltagalių ūkininkas. Jis verčiasi augalininkyste ir kartais net žmonai tenka pavairuoti traktorių ar užpildyti dokumentus svarbiam projektui.

Visgi Renata pripažįsta nuogąstaujanti, kad sutuoktiniui visada labiau norėjosi šeimoje matyti tikrą namų šeimininkę, o ne nuolat užsiėmusią kultūros centro darbuotoją.

Darbas išlaisvino

R. Kopūstienė tvirtina, kad niekas kitas nebūtų jai tiek daug gyvenime davęs, kaip darbas. Čia ji išmoko visko ir iš kadaise kuklios žemaitės mergaičiukės tapo savimi pasitikinčia, stipria, išsilavinusia moterimi.

Renata dabar vadovauja ne tik Tiltagalių kultūros centrui. Jos žodžio reikia ir aplinkinių kaimų padaliniuose. Čia į ateitį žiūrinti direktorė dabar kurpia artimiausius planus. O jų visada turinti daug.

„Turi viziją ir eini mažais žingsneliais į priekį. Kol kas labai daug dėmesio buvo skiriama kultūros centrui, dabar norėtųsi padėti ir padaliniams Geležiuose, Paliūniškyje, Karsakiškyje, jie tokių galimybių neturėjo“, – svarsto R. Kopūstienė.

Paklausta, ar jos pastangos duoda rezultatų, juk žmonių kaime mažėja ir jų pomėgiai dažnai toli nuo kultūros, pašnekovė tikina, kad jei nebūtų lankytojų, nebūtų ir kultūros įstaigų. Labai didelį indėlį įneša patys darbuotojai.

Šiuo metu Tiltagalių kultūros centre veikia net dvylika kolektyvų: nuo vaikų iki senjorų, vyksta Trečiojo amžiaus universiteto veikla, vaikai gali lankyti muzikos mokyklos skyrių, dažnai koncertuoti atvyksta populiarūs muzikos atlikėjai.

Labai svarbia savo įstaigos misija vadovė laiko socialinę pagalbą. Tiltagalių pradinę mokyklą ir lopšelį-darželį kas dieną lanko apie 70 vaikų. Didžioji dalis jų iš aplinkinių kaimų ir po pamokų mažiesiems tenka ilgai laukti, kol autobusas parveš namo.

„Kartą ateinu, sėdi mergaitė ant kėdės pas mus ir miega. Vaikams po pamokų dar kelias valandas tenka laukti,  todėl nupirkau sėdmaišius, paruošiau veiklos. Noriu, kad žmonės kultūros centre jaustųsi ne kaip valdiškoje įstaigoje, bet kaip namuose“, – sako Renata.

Kai prieš daugelį metų Renatai buvo pasiūlyta vadovauti Tiltagalių kultūros centrui, ji tebuvo baigusi vidurinę mokyklą, neseniai ištekėjusi ir pagimdžiusi dukrelę. M. Garucko nuotr.

Kai prieš daugelį metų Renatai buvo pasiūlyta vadovauti Tiltagalių kultūros centrui, ji tebuvo baigusi vidurinę mokyklą, neseniai ištekėjusi ir pagimdžiusi dukrelę. M. Garucko nuotr.

Ne įstaiga, o namai

Iš tiesų vaikai – vieni dažniausių Tiltagalių kultūros centro lankytojų. Jie čia dainuoja, šoka. Jau devynerius metus rudenį šį kraštą visoje Lietuvoje garsina alternatyvios mados festivalis-konkursas, kai į sceną žengia iš augalų kurtais drabužiais pasipuošę jaunieji dizaineriai.

„Kai jį sugalvojau, pirmaisiais metais ant scenos pasirodė tik vienas modelis. Nepasidavėme ir dabar šį renginį rodo televizija, aprašo laikraščiai. Išmokau svarbią taisyklę, kad reikia tikėti savo idėja, o tada ir kiti patikės ja“, – įsitikinusi R. Kopūstienė.

Dabar gilėmis, lapais, žiedais išpuoštus vaikus į Tiltagalius atveža patys juos padabinę tėvai. Tiesa, pašnekovė vis tiek apgailestauja, kad jaunimo šiame miestelyje labai mažai, nors kultūros centras jiems siūlo visą galybę pramogų: nuo biliardo iki diskotekų.

Ir pačios Renatos vyresnės dukros jau paliko gimtinę. Pirmoji atžala sukūrė šeimą svetur, antroji studijuoja Vilniuje. Liko tik pagrandukė. Mama abejoja, ar kurią iš jos vaikų kada sudomins kultūros sritis, bet į mažiausiąją visgi deda viltis. Ši visą savo laisvalaikį leidžia su mama darbe.

„Nors ji nekalba, kad norėtų tokio darbo kaip mamos, bet auga su kultūra. Tai yra vienas gražiausių dalykų mūsų gyvenime“, – patikina R. Kopūstienė.

Komentarai

  • Puiki moteris! Mūsų šviesuolė.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Taip pat skaitykite