„Dievas reiškiasi per žmones. O man, kaip kokiam metraštininkui, leista tokius žmones įamžinti.“ A. Aleksandravičius.

Nepaprastos istorijos per didinamąjį stiklą

Nepaprastos istorijos per didinamąjį stiklą

Nors fotomenininko Algimanto Aleksandravičiaus vardas panevėžiečiams tikrai gerai žinomas, tačiau jo darbai tokie įvairiapusiški, daugiaprasmiai, daugiaplaniai, kad, regis, autoriaus sukurtą portretą net ir kelintą kartą žiūrėdamas jauti tarsi iš naujo skaitytum visą jame pavaizduoto žmogaus istoriją.

Nespalvotos, pilnos dramos, išryškintų veido bruožų, apgalvotai ir scenografiškai išgrynintos aplinkos fotografijos iškart įtraukia į nepaprastai jautrų fotografuojančiojo ir fotografuojamojo santykį. Net ir nežinantį, kad A. Aleksandravičiaus fotografuojami žmonės – be galo iškilios bei šviesios Lietuvos asmenybės, patrauks iš fotografijų skliste sklindanti didžiulė pagarba ir dėmesys Žmogui, akimirką pasinėrusiam į autoriaus išprovokuotą būseną. Regis, visos aplinkos detalės kalba portreto visumos kalba arba išnyksta iki juodumos. Pastebėsime, kad fotografinė A. Aleksandravičiaus proza ima ir pavirsta poezija, čia pat perauga bet kokio žanro ribas, vingiuoja aiškiais suvokimo kontūrais, žaidžia autoriaus lyg specialiai paliktais simboliais, vėl grįžta… Tas neverbalinis pasakojimas taip aiškiai skaitomas, kad pažvelgęs į nuotrauką, čia pat ją atrakini, bet žodžiais pasakyti nepavyksta. Tiek daug joje susipina. Atsitrauki nuo visumos, akimis prabėgi detalėmis, už kažko žvilgsnis užkliūva. Kodėl tas langas pravertas? Gal tada buvo vasara? O gal tik trumpam, pravėdinti? Kodėl čia tiek daug dūmų? Hmm, tikriausiai rašytojas, o gal režisierius, bet ne, aplinka ne teatro… O va šitoj nuotraukoj jau tikrai viskas aišku – vienuolis! Kaip tai kodėl? Juk basas… Ir kaip autoriui taip pavyko, tiek daug ir skirtingų žmonių įamžinti?

Prie žemės – tik švariomis rankomis

A. Aleksandravičius mielai leidžiasi į kelionę prisiminimų labirintais.

„O žinai, tą duonos kepalą pats atsivežiau. Kai važiavau Justiną Marcinkevičių fotografuoti“, – intriguoja kūrėjas.

Juk nė sakyti nereikia, ką lietuviui reiškia duona.

„Joje viskas, toje duonoje – visata, gyvybė, visa jo (J. Marcinkevičiaus) kūryba, kaip Lietuvos žemė, iš kurios visi atėjome ir į kurią sugrįšime. Pasidalijau mintimis, poetas sutiko. Taip ir gimė šis portretas. Duonelė ir poetas, pasirėmęs ant nėriniuota staltiese dengto stalo. Kuklus ir paprastas, o kaip nepaprastai gilus! Jaunystėje perskaičiau J. Marcinkevičiaus eilėraštį, dabar nė pavadinimo nebeprisimenu, apie tai, kaip atvažiavę kažkokie funkcionieriai į kaimą tikrinti žemės, paima žemės grumstą ir skuba plautis rankų, supykę, kad išsitepė. O J. Marcinkevičius kaimo žmogaus lūpomis atsako: rankas jums reiktų plauti prieš imant žemės grumstą, o ne po to. Nuo tada šios nepaprastos asmenybės poezija mane ir lydi“, – pasakoja A. Aleksandravičius.

Įprasta neįprasta aplinka

Daug kultūros ir meno, sporto, dvasininkijos pasaulio žmonių fotografavęs kūrėjas labai atsakingai pasirenka, ką fotografuos. Prieš fotosesiją pasiruošia, apgalvoja. Ir dažniausiai fotografuoja jų aplinkoje, kuri nekelia įtampos, yra gerai pažįstama, kad būsimo portreto herojus jaustųsi saugiai, jo neblaškytų pašaliniai dirgikliai, kad leistųsi vedamas provokuojamai režisūriniais A. Aleksandravičiaus keliais norimo rezultato link.

„Dailininkas, scenografas, kino režisierius Gintaras Makarevičius nusipirko butą. Pasikvietė. Jis net nebuvo įrengtas, nelabai buvo galima suprasti net ir kokiame laikmetyje atsiradai ten patekęs. Krosnis, pamenu, langai mediniai, vietomis kažkokie neįmantrūs tapetai, paskilinėjęs sienų tinkas. O ir jis pats kaip laike užšalęs, toks į jauną prancūzą, rašytoją panašus man pasirodė, su cigarete rankoje “, – prisiminimais dalijasi fotomenininkas, čia pat bute radęs kelis didelius veidrodžius ir tuomet pats sukūręs savo scenografiją žaismingam „paslaptingajam“.

„Šis atvejis gali pasirodyti spontaniškas, bet iš tiesų juk turi pažinoti žmogų, kurį fotografuoji, būti pasigilinęs į jo kūrybą, jo veiklą, bent kažkiek laiko stebėti, koks jis, – pasakoja A. Aleksandravičius. – O kita vertus, juk kiekvienas kūrėjas kiekvieną kartą kurdamas kuria ir save, per save. Juk aš pats renkuosi savo stilių, naudoju savo pajautą, bet, žinoma, kad ir išryškindamas raukšles žmogaus veide, visada išlaikau pagarbą jam.“

O kai atvažiavo fotografuoti saksofonininko V. Čekasino, pateko į mažesnį butą – tokį nedidelį, švarų ir tvarkingą.

„Atvažiavau fotografuoti saksofonininko. Man juk reikia, kad džiazas lietųsi laisvai, o vietos aplink ne per daugiausia. Susiradome neutraliausią vietą prie didžiulės lakuotos spintos. Lyg ir nieko neįprasto, sakysite. Tačiau ši 1999-ųjų fotosesija man įstrigo atmintin dar ir dėl to, kad tada buvo toks saulės užtemimas, kad bemaž įžiūrėti nieko negali. Paprašiau stalinės lempos. Kone visi tokias turėjome. Šviečiau tąja lempa ir prašiau muzikanto įsikūnyti į savo muziką, pavaizduoti natas. Įspūdingai atrodo, tiesa?“ – pasakoja A. Aleksandravičius.

O štai tapytojas, rašytojas, poetas Leonardas Gutauskas patraukė tiek savo išvaizda, tiek nepaprastai šiltu bendravimu.

„Sėdim jo studijoje. Jis toks vyriškumo pilnas, randuotas, matyti kažkurio gyvenimo etapo pėdsakai, su didžiuliu žiedu ant rankos, kamuoliais virsta dūmai virš mūsų galvų, išdarinėdami keisčiausias figūras. Visą seriją tų dūmų šokių įamžinau. O aktorė Danutė Juronytė! Labai ją vertinu kaip žmogų ir kaip aktorę. Dažnai su jų šeima bendravau ir jų namuose lankydavausi. Gal todėl ir pasirinkau tą saugiausią, mano galva, aplinką fotografijai. Ne teatrą. Juk aktorius fotografuoti tikriausiai sunkiausia, nes paprašius įsijausti į kokią nors būseną, jie tiesiog pradeda vaidinti save, – juokiasi fotomenininkas. – O su D. Juronyte buvo nepaprastai lengva, atsimenu, tiesiog įdaviau į rankas knygą. Čia juk mano spektaklis! Šis portretas man pačiam labai patinka. Ir kompozicija, ir kadruotė, yra gylis, nesimato vaidybos.“

Pribloškiantys susitikimai

Betgi, anot A. Aleksandravičiaus, būna, kad susitikimai ne tik nustebina, bet tiesiog pribloškia.

„Ir žinai, Vytautas Bložė yra genijus! Tai ne tik tiesiog poetas, dainų tekstų autorius, vertėjas… Net neįsivaizdavau, ką patirsiu 1998-ųjų pirmąją Kalėdų dieną apsilankęs jo namuose Druskininkuose. Pirmiausia – žmonos Nijolės paruoštos nepaprastai skanios imbiero arbatos skonį, kurį dar ir šiandien gerai atsimenu. V. Bložė sėdasi prie pianino. „Verčiu, štai, iš vokiečių kalbos vieną libretą“, – man ima pasakoti. Žiūrėk, tikslus šio žodžio vertimas būtų toks, betgi operos solistas jo išdainuoti negalės. O va šis… sugroja pianinu ir uždainuoja. – Šį išdainuos, nors gal ir ne visai tikslus vertimas, bet tikrai netoli tiesos“, – įsimintiną apsilankymą poeto namuose prisimena A. Aleksandravičius.

Į prisiminimus nuklydęs fotomenininkas svarsto tąkart pajutęs poeto tokią tyrą atsakomybę, tokį gylį, kuris tuo metu patį tiesiog pribloškė.

„Besišnekučiuojant pastebėjau jo didžiulius akinius storiausiais stiklais, kurie vis nuslinkdavo ant nosies galiuko. Tereikėjo juos atitraukti vos keletą centimetrų, kad pavyktų šio nuostabaus žmogaus portretas. Ir šitoj vietoj norisi pasakyti, kad taip Dievas reiškiasi per žmones. O man, kaip kokiam metraštininkui, leista tokius žmones įamžinti, – kuklinasi A. Aleksandravičius. – Dalies šių žmonių jau nebėra tarp mūsų, tačiau jie Lietuvai paliko neįkainojamą turtą.“

Mūsų pokalbyje su fotomenininku viena asmenybė keičia kitą, prisiminimai ir pasakojimai paįvairinami poezijos posmais, tirpte tirpsta laikas… Laiko valdyti mes negalime, tačiau galime jį praleisti prasmingai.

Algimanto Aleksandravičiaus parodos „Šimtmečiui šimtas“ antroji dalis Fotografijos galerijoje (Vasario 16-osios g. 11, Panevėžys) bus eksponuojama iki birželio 6 d.

A. Aleksandravičiaus nuotr.

Galerija

 

Komentarai

  • aferistas,kiek jis verslo zmoniu apgavo ,begales…….melagis…..paleistuvis….banditas……

    • Atsakyti
  • Į žvalgybą su juo – niekuomet. Žinau šį fruktą nuo tų laikų kai devyniasdešimtaisiais metais Ąžuolo gimnazijoje buvo įkūręs „berniukų“ klubą, sportininkų.. Vaiką baugu buvo į mokyklą išleisti .,. kiek vėliau sprogimai neaiškūs…Jis stumdavo visus kas pakeliui pasitaikydavo,.. Laikrodininkas ir liko laikrodininku [ berods baigęs Klaipėdos profkę toliau moksluose nenukeliavo, tačiau garbėtroška buvo toks ir liko… Tai mano nuomonė dar nuo klubo laikų…

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų