-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Gabija Kopūstaitė (12 kl.)
Plyta
Idiotams
Aš uniforma, kabanti žalio marmuro spintoje,
Pelėsinis sūris pelėkautuose,
Be pagrindinio vaidmens,
Be kostiumo.
Aš sandėlio išnara, kybanti ant surūdijusios vinies,
Atbukęs asilo dantis,
Avižinės košės sviestas,
Sutryptas durų kilimėlis,
Uždraustasis vaisius pas Edeną.
Poetiškai besikeikiąs pradedantysis liftininkas.
Kostiumo savininkas.
Palaimintasis.
Tarpininkams
Amžinai viduryje: Bukowskio fanatikas,
Augalu atgimsianti Budos atžala,
Sizifo kamuolys,
Ritmiškai alsuojantis koncerto apsauginis.
Gręžiamas sijonas,
Svetimas vanduo, varvantis į svetimą vamzdį.
Svetimas asmuo,
Prisiklijavęs žinutę –
Aš vidutiniška prekė,
Nugrūsta į lentynos vidurį,
Su nuolaida.
Spindulys
Ant lango su šerkšno kailiu
Be gėdos, manding,
Be įkvėpimo, susigėdus
Nupieščiau savo skeletą,
Kaulų išsidėstymą, kad matyčiau,
Kuo buvau ir būsiu.
Toks neišskirtinis kaulų mišinys.
Nubrėšiu spindulį, jis imituos,
Ko siekiu.
Piršto nepajudindama parodysiu
Už nugaros, už esmės
Užkritusią svajonę.
Sielos ryšį atrasiu šnabždėdama
Lūpomis,
Elegantiškai,
Nepastebimai –
Gal pastebėsi.
Nesusipratimai
Šiandien režisuoju filmą: surenku aktorius –
Prieangio monstrus, stalčiaus mūzas, sapnų vaiduoklius.
Per objektyvą
Užsimerkusi, kūno vedama judu perono požemiais.
Šokdama riešais piešiu
Žinojimą, prisirišimą.
Besilydant ausų būgneliams
Atlieku išpažintį.
Meldžiuos raudonų lempų dievui –
Prakiurusiam pasauly dvasingumas mirė.
„Nevykęs filmas“ – dar nebuvo atomazgos,
O jau šneka iškritusios akys.
Elegancija
Jie neskubėjo į savo autobusus, prieš išeidami neišjungė šviesų.
Juos išlydėjo koridorių tapetų
Jaukus šnaresys.
Koks rožinis dangus pavasariais.
Ir tik truputį vasariais.
Vėluoti galima elegantiškai.
Jie mano, kad reikia kuo daugiau rašyti,
Nuolat tikrinti, ar nesapnuoja,
Skaičiuoti pirštus – kad tik nebūtų vienuolika.
Jie springsta nuo minčių, kad žiema nesibaigs,
Kad patyrimo fizionomiją išvys kas kitas.
Jie niekad taip ir neišmoks rašyt kaire ranka.
O telefonų skambučiams tyliai siūbuojant
Neatsiliepti.
Bendri
Įpareigoti benamiai šiąnakt man po langais giedos giesmę,
Aš klausysiuos uždengusi ausis.
Apsvaigę jie šauks apie pirmąją meilę,
Garsiai svajos apie pasivaikščiojimus
Ant vandens
Ir skubančią senatvę.
Greitai giesmes pakeis raudos,
Benamiai tarkštels buteliais,
Lietūs slėps jų ašaras, asfaltai droš nagus.
Mano ausys
Kyšos iš delnų
Ir tyliai niūniuos.
Baigtinys
Siaurutės properšos – tai mano dalgiai,
Pergamento butaforija
Iš bandymų dienų nostalgijos.
Už manęs du žybsniai iš rubino –
Pamiršau juos susirinkti.
Kvėpinuosi padugnių nišinėmis pamazgomis,
Skinu antimoralę
Prieš eidama į terariumą.
Ten reikia baigtis:
Prie durų palikti
Žvejo tinklą užmesti ant žybsinčių
Dalgių.
Aš baigiuosi su baigtimi, esu už paraštės
Užkliuvęs nuosprendis.
Mano baigtinys – atvėsusios sparnuotos
Galūnės.
Gera nebenardyti po drumzliną
Stereotipą,
Gera pamiršti sustabarėjusias
Rūpintojėlių mimikas,
Išsilaisvinti.
#
Prisimenu savo rėkiančią membraną –
aš buvau scylių griovys Rasų kapinėse.
——————————-
Skėtis ant slenksčio blaškosi,
Dabar jaučiu jo menką kūną,
Užuodžiu bundančią vienatvę.
Mano nuodėmė telpa į rankos mostą-
Aš esu laiko kilpa,
Sukuosi nespalvotam mirksny
Prie spygliuotų šešėlių.
Susiraitau prie pradžios
Ir pratęsiu pabaigą,
Kramtau metalurgiją, bet mano
Beformis lydinys skverbiasi i radijo grotelę,
Į kitą eilėraštį,
Kitą bundantį būvį.
————————————————–
Pamiršau prologą.
Prologinis santykiavimas dar tik įvyks –
Mano organai kalbasi apie krikščionybę,
Nutiesia orkestro programos spindulį –
Įstrigusi radijo grotelėje galiu girdėti
Pranašo aimanas.
Aštriais kampais
Nuomotojau, aš negaliu įverti sagų.
Aš nyru į baltą molį,
Smingu į stoties dvokiantį stereotipą,
Mindau sustabarėjusius paviršius,
Čiuožiu smilties ašmenimis.
Išsikasu duobę, bandau ten išraižyti grafiką.
Į absurdo telegramą valausi ašaras – taip noriu
Sulipdyti mažą rūpintojėlį
Iš persūdytos sriubos
Ir balto molio.
Nuomotojau, sapnuok, kaip aš pamirštu Kristų.
Iš stygų neriu orkestrą
Ir kabinu ant vinies.
Tuščias kambarys
Braido po pagalves –
Sapnuok, kaip smaigsto ten adatėles –
Gal tai geriau už baltą vyną iš čiaupo, tai tikrai Kristus.
Sapnuok, kaip pabundu
Su korta rankoje –
Iš vakarykščio pokerio, iš vakarykštės tavo rankos.
Nuomotojau, pamiršk mane ir mano svaičiojimus,
Mano perbalusius puslapius.
Pasiklausyk rūpintojėlio ašarų.
Aš sumokėsiu, nuomotojau,
Leisk man pabaigti
Verti sagas.
