Neklausk mirties vardo

Neklausk mirties vardo

Audriau, juk jums jau 50, – nelabai malonią statistiką priminė mano šeimos gydytoja.

Taip, prieš kelis mėnesius sukako, bet didelio džiaugsmo nejaučiu, – paironizavau.

Duosiu jums pasidaryti PSA tyrimą, čia pagal programą dėl prostatos vėžio.

Gerai, – kažkaip abejingai paėmiau lapelį ir nuėjau priduoti kraujo.

Sako, būna visokios nuojautos ar ženklai. Nieko nejaučiau. Nei ženklų nemačiau, nei skausmo jaučiau. Buvau įsitikinęs, kad tai tik eilinis tyrimas pagal programą. Todėl, kai po poros dienų pamačiau, kad skambina iš gydytojos kabineto, neišsigandau, kol nenuskambėjo sesutės balsas:

Ateikit, jūsų PSA didelis, tik iš anksto nebijokit, tai gali būti paprasčiausias uždegimas.

Žinoma, kad uždegimas! Tik uždegimas, nes jokios priežasties susirgti vėžiu nėra. Moku mokesčius valstybei, gyvenu sąžiningai, myliu mamą ir žmoną, 5 metus nevartoju jokių svaiginimosi priemonių. Taigi Dievas turi būti mano pusėje. Visgi, nepaisant šitų geležinių prielaidų, nerimas mane jau draskė iš vidaus. Nelaukiau, kol ateis eilė pas valdišką urologą, užsiregistravau privačiai. Pagal mano metus jaunas gydytojas pasižiūrėjo į įspūdingus PSA skaičius, normą viršijusius beveik 10 kartų, ir liepė atsigulti ant šono, nusimauti kelnes. Žinau, kad šios manipuliacijos užpakalyje bijo beveik visi vyrai, todėl nesiryžta eiti pas urologus. Nepatiko ir man ji, bet noras sužinoti tiesą buvo svarbesnis už orumą.

Nieko neįprasto neužčiuopiu, gal tikrai uždegimas. Pagerkit antibiotikų ir po dešimties dienų pasidarykit dar vieną tyrimą. Tada žinosim.

Nesvarbu, kad orumas nukentėjo, namo važiavau su vėjeliu. Tai, aišku, uždegimas! Kitaip ir būti negali. Juk aš tik uždegimo vertas už kokias nors smulkias nuodėmes. Džiaugiausi antibiotikais ir menamu uždegimu kaip vaikas gavęs šokoladinių saldainių, nors žadėjo rūgščias bombonkes.

Po dešimt dienų atėjo tiesos metas. PSA buvo dar didesnis nei prieš antibiotikų kursą. Buvau piktas, nes taip negalėjo būti. Paskambinau gydytojui, norėdamas išgirsti ką nors paguodžiamo, bet jis tik paskyrė biopsijos dieną.

Tada viskas ir paaiškės, o kol kas nesinervinkit.

Gera pasakyti: nesinervinti, kai pyktis ir nesuprantamos nuoskaudos draskyte drasko iš vidaus. Bandau kabintis už šiaudo, labai padeda Aušrytė, sugalvojanti neįtikėtinai optimistinių scenarijų apie klaidas kraujo laboratorijoj, sukeistus mėginius ir dar visokių, tiesą sakant, nesąmonių, bet tos nesąmonės ramina. Kol kas.

Biopsija, pasakysiu aš jums, visai nemalonus dalykas. Paguldo ant šono, numauna kelnes, suleidžia vaistų nuo skausmo ir įkiša į užpakalį didžiulį, kaip man pasirodė, šautuvą. Guli kaip paliegęs partizanas, o tau viduje šaudo ir su kiekvienu šūviu išplėšia gabaliuką organo, kuris vadinasi prostata. Mano veido išraiška, matyt, buvo perkreipta skausmingos vilties, kad tai vyksta ne su manim, nes graži juodaplaukė sesutė vis kartojo pasilenkusi prie veido:

Pakentėkit, tuoj viskas baigsis… pakentėkit.

Kai tau graži nepažįstama moteris nuoširdžiai sako pakentėti, privalai kentėti, nes tu juk vyras, o ne mazgotė su šautuvu užpakalyje. Iškentėjau ir kaip feniksas pakilau nuo stalo, užsitraukiau džinsus ir visiems padėkojau, kad atrodyčiau geresnis, nei buvau.

Vėl beveik savaitė laukimo. Tai labiausiai sekina. Nežinai, kur pasidėti ir ką galvoti. Pragalvojau visokių variantų, perskaičiau viską, ką pasiūlė guglas, ir nieko paguodžiamo neradau. Labai pradėjau gailėti savęs ir pykti ant likimo, nes ant Dievo pykti bijojau – juk jis dar gali manęs pagailėti ir pasukti viską kita linkme. Nepasuko.

Sužinoti rezultatų važiavau vienas. Pasakiau Aušrytei, kad nėra ko ten abiem, iš karto jai paskambinsiu. Kojos linko, bet apsimečiau drąsus. Toks linkstančiom kojom ir drąsaus zuikio širdim užėjau į kabinetą.

Ką gi … – keistai numykė gydytojas. – Ko ieškojom, tą ir radom.

Tai vėžys? – tyliai paklausiau.

Vėžys. Dabar reikia nuspręsti, švitinsim ar operuosim. Siūlau operaciją. Jūs dar palyginti jaunas, operacija bus efektyviau.

O man jau viskas plaukė pro akis. Ne, ne gyvenimas, bet kaip reikės pranešti Aušrytei, kaip nuslėpti nuo mamos, sakyti ar nesakyti draugams ir kaip toliau gyventi, kai ką tik išgirdai, kad mirsi. Niekas man, žinoma, nepasakė, kad aš tuoj mirsiu, bet išeidamas iš kabineto jau save laidojau ir kažkur toli grojo Treisi Čapman taip ilgesingai ir melancholiškai, kad tiktų ir laidotuvėms.

(iš knygos „Neleisk angelui nukristi nuo peties 2“)


Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų