-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Dabartiniame raudono mūro pastate P. Puzino gatvėje šitokia įstaiga įsikūrė 1893 metais ir nuo tol ji neregėjo jokių kitų gyventojų – tik nuteistuosius.
Vargu ar kas nors kada nors norėjo ilgesniam laikui atsidurti už šitų storų mūro sienų, tačiau ne vienam, einančiam P. Puzino gatve pro kalėjimą, kyla susidomėjimas.
Iš tikrųjų šiame pastate – nuo tada, kai jis 1893 metais Panevėžyje pastatytas kaip įkalinimo įstaiga, iki dabar vyko ir vyksta daugeliui nepažįstamas uždaras gyvenimas su savais reikalavimais, įpročiais ir galimybėmis.
Šis raudonplytis pastatas, įrašytas į Kultūros vertybių registrą, vertingas ne tik dėl savo architektūros, bet ir istorijos.
Tai seniausias kalėjimo paskirties pastatas Lietuvoje. Dabar jau uždarytas Lukiškių kalėjimas statytas 1904 m., o Šiaulių tardymo izoliatorius – 1911 metais.
Daugiau kaip 60 metų Panevėžio kalėjimas yra vienintelė šalyje moterims skirta įkalinimo įstaiga.
Tačiau gerokai anksčiau – ir caro, ir nepriklausomos Lietuvos laikais – čia buvo kelių apskričių apygardos kalėjimas, kuriame kalinti ir vyrai, ir moterys.
Šis raudonplytis mūras P. Puzino gatvėje – seniausias kalėjimo paskirties pastatas Lietuvoje. Dabar jau uždarytas Lukiškių kalėjimas statytas 1904 m., o Šiaulių tardymo izoliatorius – 1911 metais. P. Židonio nuotr.
Miesto pastatų istorijos faktų, kaip visada, geriausia ieškoti Panevėžio kraštotyros muziejuje, jame kaupiama viskas, kas turėtų išlikti ateities kartoms.
Nemažai medžiagos, surinktos iš prisiminimų, įvairių leidinių, spaudos, sukaupta ir apie išskirtinį Panevėžio statinį – kalėjimą.
„Švilpuko signalas kalinius žadindavo pusę šešių ryto. Iki septintos – per pusantros valandos jie turėjo spėti nusiprausti, sutvarkyti lovas, kameras, papusryčiauti. O septintą valandą dirbantieji turėjo eiti į darbus stalių, audimo, kalvių ir kituose skyriuose“, – apie tarpukariu Panevėžyje bausmę atlikdavusių kalinių kasdienybę pasakoja Istorijos skyriaus muziejininkas Donatas Pilkauskas.
12 valandą būdavę pietūs, po jų – 30 minučių pasivaikščiojimas ir vėl darbas. 17 valandą nuaidėdavo švilpukas, kviečiantis vakarienės, po valandos – vakarinis patikrinimas.
Panevėžio kalėjime iš ryto kaliniams duodavo kavos, pietums ir vakarienei – sriubos. Be to, kiekvienas jų kas dieną gaudavo po 600 gramų duonos.
Maistą kalėjimui teikė bendrovė ,,Žemdirbys“, taip pat ir privatūs asmenys.
Istorikas sako, kad pagal nusikaltimų sunkumą niekas nuteistųjų neskirstydavo, toje pat kameroje būdavo įkurdinami ir žmogžudžiai, ir teisti už šnipinėjimą ar šiaip nedidelius nusikaltimus.
Visų kamerų langai buvo su grotomis, durys metalinės, visi nuteistieji miegodavo ant medinių gultų.
Muziejininkas atkreipia dėmesį, kad tarpukario kalėjime labai svarbi buvo darbinė veikla – dirbdavo beveik visi nuteistieji. Nors jų uždarbis buvo gana menkas – mokėta nuo 10 iki 25 proc. atlyginimo.
Kalėjime veikė betoninių dirbinių skyrius, knygrišykla, gana sėkmingai gyvavo stalių dirbtuvės.
„Tais laikais net Panevėžio muziejus kalėjimo staliams buvo užsakęs ąžuolines vitrinas numizmatinei kolekcijai“, – pasakoja D. Pilkauskas.
Kokybiškai kalinių pagamintus baldus noriai pirkdavo miestiečiai, užsakymų būdavo daug.
Pavyzdžiui, per 1932 metus atliktas net 1261 užsakymas.
■ Kalėjimo dirbtuvės. Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotraukos
Štai 1933 metais Panevėžio kalėjimas net papildomą pastatą Bygailiuose, esančiuose netoli Subačiaus, pastatė ir jame įkurdino durpyne dirbusius kalinius.
Su jų pagalba planuota durpėmis aprūpinti visą Panevėžio miestą.
O tarp nagingų kalinių ir anais laikais atsirasdavo itin išradingų ir įžūlių, sugebėdavusių net monetas slapta kaldinti.
„Šaltkalvių dirbtuvėse neteisėtai buvo organizuota labai geros kokybės netikrų dviejų ir penkių litų monetų gamyba“, – sako istorikas.
Bet ilgai ta gamyba nesitęsė, 1935 metais pinigų padirbinėtojų veiklą išaiškinus, už tai buvo nuteisti net keli asmenys.
Muziejaus duomenimis, 1935 metais Panevėžio kalėjime bausmę atliko 301 vyras ir 33 moterys. Iš jų vienas vyras buvo nuteistas iki gyvos galvos, sunkiųjų darbų kalėjimu nuteista 116 vyrų ir 6 moterys, paprastu kalėjimu – 51 vyras ir 8 moterys, administraciniu būdu nuteisti 8 vyrai ir 1 moteris ir kt.
Kartu su tėvais kalėjime laiką leido ir jų vaikai – keturi berniukai ir viena mergaitė.
Visos šios gausios bendruomenės laisvalaikis nebuvo labai turiningas.
„Kalėjime buvo galima skaityti laikraščius, bet ne viską juose – kai kuriuos straipsnius iškarpydavo kalėjimo cenzūra. O ilgiau kalėję ir neturintys nuobaudų kartą per savaitę galėjo klausytis radijo“, – pasakoja D. Pilkauskas.
Kaliniams leidimo klausytis radijo iniciatorė buvo žinoma to meto moteris, Panevėžio bibliotekos įkūrėja Elžbieta Jodinskaitė, daug gero nuteistųjų labui padariusi ir už tai net kalinių močiute praminta.
Ji buvo viena iš Panevėžio kalinių globos draugijos steigėjų. 1921 metais Panevėžyje įkurta draugija siekė kilnių tikslų ir rėmė nuteistuosius, ypač norėjo, kad kalėjimas netaptų keršto namais.
Kalinių globos draugija nepalikdavo be paramos ir bausmę atlikusiųjų – aprūpindavo juos drabužiais, skirdavo pinigų.
Šios draugijos rūpesčiu iki 1925 metų kalėjime visai išnyko užkrečiamosios ligos, iki tol masiškai plitusios. Mat stokota net elementariausios higienos. Kai kurie kaliniai tuos pačius drabužius nešiodavo po kelerius metus, negalėdavo jų nei pakeisti, nei išskalbti.
Draugija pasistengė, kad būtų įvesta kita tvarka. Be to, išrūpino, kad mirštantiems būtų kviečiamas dvasininkas.
Laikui bėgant Kalinių globos draugija ėmė veikti dar aktyviau. Ji kalėjime steigiamam orkestrui nupirko instrumentų ir mokėjo orkestro vadovui atlyginimą.
Draugija rūpinosi, kad amato išmokę kaliniai būtų aprūpinami ir tam reikalingais įrankiais.
O štai 1931 metais Panevėžio kalinių globos draugija surengė loteriją ir joje gautą pelną skyrė kaliniams.
Loterijoje buvo galima laimėti ir kalinių pagamintų baldų.
■ Kalėjimo dirbtuvės. Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotraukos
Kiekvieną sekmadienį visi to norintys nuteistieji galėdavo eiti į kalėjimo teritorijoje buvusią koplyčią.
Be to, kaip ir dabarties nuteistiesiems, taip ir anuomet būdavo siūloma ir įvairių užsiėmimų – kalėjime veikė net choras.
Chorinį dainavimą kaliniai galėjo tobulinti ir stebėdami garsių chorų pasirodymus. Už kalėjimo mūro sienų nuteistiesiems koncertavo bažnyčios choras, vadovaujamas muziko Vlado Paulausko, taip pat ir Mykolo Karkos vadovaujamas choras.
Nuteistieji būdavo kviečiami į minėjimus, paskaitas, koncertus, jiems skaitytos ir paskaitos.
Kalėjimo skaitykloje buvo nemažai knygų. O kartais į kalinių knygynėlį nemokamai atsiųsdavo laikraščių.
Kalėjime veikė ambulatorija.
Prisidėjus Kalinių globos draugijai prie kalėjimo buvo įsteigta pradžios mokykla, kurioje mokyta pagal pradinės mokyklos programą. Patys kaliniai pasigamino mokyklinius suolus, gavę lentų iš ,,Eglyno“ bendrovės.
Gaila, tačiau norinčiųjų mokytis buvo nedaug – tais laikais raštas kai kam atrodė visai nereikalingas dalykas.
Gyvenant nelaisvėje būtina laikytis griežtų įstaigos reikalavimų.
Nepaklūstančiųjų laukė bausmės – viena iš jų karceris, mažas prastai apšviestas kambarėlis. Pakliūti į jį būdavo labai nemalonu.
Čia laiką per prievartą leidžiantiems neduodavo patalynės, neleisdavo rūkyti, o kai kuriems ir antrankius uždėdavo.
Maitindavo karceryje tris kartus per dieną tik duona ir šaltu vandeniu. Tik trečią dieną atnešdavo ir sriubos.
Vis dėlto net karceris neatbaidydavo nuo nepasitenkinimo gyvenimo sąlygomis sukeliamų kalinių protestų. Ne kartą ir bado streikai skelbti.
Štai 1931 metų sausį politiniai kaliniai paskelbė bado streiką reikalaudami leidimo auginti plaukus bei leisti dieną gulėti.
Nenusižengusieji kiekvieną ketvirtadienį galėjo eiti į 15 minučių pasimatymą.
Kadangi į tuos pasimatymus dažniausiai ateidavo motinos ar žmonos, ketvirtadienis kalinių švelniai vadintas „Motinėlės diena“.
Ryšį su savaisiais buvo galima palaikyti ir laiškais. Juos kaliniai galėjo išsiųsti kartą per dvi savaites ir, žinoma, patikrintus kalėjimo administracijos.
„Nemažai žinių apie kalėjimą, kalinius galima rasti to meto spaudoje. Įvairiai rašyta. Ir tvirtinta, kad į kalėjimą patenka daug girtuoklių ar tokių, kurių tėvai girtuokliai, ir kad čia galima patekti per neatsargumą ar nesusipratimą. Taip pat ne kartą pabrėžta, kad kalėjime būta ir gerų žmonių“, – pasakoja daug senos miesto spaudos perskaitęs D. Pilkauskas.
Kalėjime nuolat būdavo apie tris šimtus kalinių. O tilpti prireikus galėjo ir visi keturi šimtai.
Gana ilgą laiką kalėjimo viršininku dirbo Kostas Korženeckis, o 1925 metais jį pakeitė Kostas Razminas, atvykęs iš Kauno, kur dirbo Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo viršininko padėjėju.
Panevėžyje įsikūręs kalėjimo viršininkas aktyviai įsitraukė į miesto gyvenimą. Jis buvo Tautininkų sąjungos Panevėžio skyriaus pirmininkas, ketvirtojo dešimtmečio antroje pusėje išrinktas ir į Panevėžio tarybą, dalyvavo garsaus kultūrinės veiklos klubo „Vienybė“ veikloje.
K. Razminas Panevėžio kalėjimo viršininku buvo iki pat 1940 metų sovietų okupacijos.
Lemtingaisiais 1940 metais didžiulių permainų neišvengė ir Panevėžio įkalinimo įstaiga, iš karto tapusi LSSR NKVD kalėjimu.
Tada už grotų be jokios kaltės buvo grūdami šviesiausi žmonės ir kalėjimas nuolat buvo perpildytas.
Nuo 1940 m. liepos čia kalinti aktyvūs Šaulių sąjungos, Tautininkų partijos veikėjai, kovotojai už nepriklausomą Lietuvą ir kiti niekuo nenusikaltę, tik sovietams neįtikę, savo kraštą mylintys žmonės.
Už meilę tėvynei, lietuvybės puoselėjimą už šio mūro sienų 1940–1941 metais pateko ir garsus pedagogas, nepriklausomos Lietuvos kovų savanoris, viena žymiausių tarpukario Panevėžio asmenybių kalbininkas Petras Būtėnas.
Sovietų teroro kankinys iš kalėjimo išėjo sulaužytas, išmuštais dantimis.
Tokio likimo neišvengė ir kitas žinomas pedagogas Jurgis Elisonas bei daugybė kitų šviesių asmenybių.
Vokiečiams artėjant prie Panevėžio, 1941 metų birželio 23 dieną parengtas Panevėžio kalėjimo kalinių evakuacijos planas. Sovietai savo įkaitus – miesto šviesuomenę – suplanavo išgabenti į Orenburgo sritį Rusijoje.
Tie, kurių nesugebėjo išvežti, buvo pasmerkiami sušaudyti. Taip prie Panevėžio cukraus fabriko sušaudyti neseniai suimti Panevėžio kalėjimo kaliniai.
Jau nacių okupacijos metais, 1941-aisiais, į Panevėžio kalėjimą atvykęs nacistinės Vokietijos karininkas Joachimas Hamanas areštuotuosius įsakė vežti šaudyti į kitą vietą – Kaizerlingo mišką.
Ypač daug politinių kalinių į kalėjimą pateko antrosios sovietinės okupacijos metais.
1944–1953 m. kalėjimas vadintas LSSR MVD kalėjimu Nr. 4, jame kalinti, tardyti ir kankinti tuo metu suiminėjami Lietuvos gyventojai.
