Naujų metų talismanai bijo tik vilkų

Naujų metų talismanai bijo tik vilkų

Astrologai žada, kad vasario 3-iąją pagal kinų Saulės kalendorių į Lietuvą ateinantys Metalinio Jaučio metai bus intensyvūs, kupini naujų galimybių ir iššūkių. Juos įveiks kiekvienas, pasiryžęs nuoširdžiai dirbti.

Tikriausiai ne veltui jaučiai laikomi sunkaus darbo, taikos ir teisingumo simboliu. Kelis šimtus kilogramų sveriantys milžinai didžiuliais ragais atrodo grėsmingai ir svetimiems pasitikėjimo nekelia. Tačiau Panevėžio rajone, Taruškų viensėdyje ūkininkaujantis Ričardas Jasiūnas šypsosi, kad jo auginami jaučiai tik svetimiems nėra draugiški. Savo maitintoją jie gali sekti kad ir į pasaulio kraštą, ypač jei šis palepins duonos kriaukšle ar miltų sauja. O jaučių gebėjimu rūpintis vienas kitu, ypač mažiausiais bandos nariais, galima tik žavėtis.

Juokaujama, kad ūkininkai būna pririšti prie karvės uodegos – visas jų laikas derinamas prie galvijų dienos režimo, kurį įrėmina melžimas. Kiek daugiau nei dvylika metų ūkininkaujantis R. Jasiūnas dar besimokydamas Panevėžio žemės ūkio ir hidromelioracijos mokykloje iš dėstytojos išgirdo, jog vakariečiai karvių nebemelžia. Tąkar tik nusistebėjo tokiu neišmanymu ar net tinginyste, tačiau dabar ir paties valdose ganosi devynios dešimtys jautukų ir telyčaičių, auginamų ne pienui, o mėsai. Maždaug pusė bandos – grynaveisliai limuzinai, o kita dalis – limuzinų mišrūnai.

„Pamenu, dėstytojos pasakojimas mums visiems sukėlė juoką: kokie keistuoliai tie užsieniečiai, laiko karves, o jų nemelžia. Bet tik pats pradėjęs auginti mėsinius galvijus supratau, kad gal ne tokie kvailiai tie vakariečiai, kaip mums pasirodė“, – šypsosi ūkininkas.

R. Jasiūnas yra jau ketvirtasis šio ūkio savininkas. Pagrindus paklojo dėdė, vėliau ūkį perėmė Ričardo mama, dar vėliau – tėtis, o dabar jis čia šeimininkaujantis. Kaip ir daugelis smulkiųjų ūkininkų, R. Jasiūnas vertėsi iš mišraus ūkio: laikė kelias melžiamas karves, kiaules, avis, paukščius, augino daržoves ir javus. Iki rekordinių žemumų nukritus pieno supirkimo kainoms ir sušlubavus mamos sveikatai, teko pasukti galvą, kaip perorganizuoti ūkį. Netgi buvo minčių ir visai mesti ūkininkavimą ar tokį užsiėmimą pasilikti tik kaip savaitgalio pomėgį. Visgi iš arčiau susipažinęs su mėsine galvijininkyste, Ričardas dabar siekia tik dar labiau gausinti ir gryninti savąją bandą.

Marmurinis skonis

Iš pradžių ūkininkas planavęs auginti belgų mėlynuosius ar šarolė veislės galvijus, tačiau šie gana sunkiai veršiuojasi. Tad apsistojo ties limuzinais. Jų tėvynė – Prancūzija. Šių prancūzų banda jau ganėsi pas vieną ūkininką gretimame Anykščių rajone. Taip R. Jasiūno ūkyje atsirado pirmoji limuzinų žindenė, dar po metų – kelios limuzinų veislės telyčaitės ir bulius. O prieš ketverius metus bandą papildė visa dešimtis limuzinų veislės telyčių.

Limuzinai, kartais sveriantys ir per tūkstantį kilogramų, atrodo grėsmingai, tačiau, R. Jasiūno tvirtinimu, agresyvios gali būti tik karvės, kurios nuo bet kokio pavojaus gina savo veršelius.

Pasak ūkininko, limuzinai nebijo lietuviško klimato ypatumų, vasarą jiems visiškai pakanka žolės ir žolinių pašarų. Ričardo ūkis – ekologinis, galvijai šeriami tik natūraliais pašarais, tad labai greitai pasiekia savo maksimalų svorį. O limuzinų mėsa itin vertinama visame pasaulyje dėl gurmaniško skonio ir vertingų baltymų. Bent jau kol kas visa ūkininko užauginama mėsa iš Panevėžio rajono iškeliauja svetur. Pagrindinė limuzinų mėsos rinka – Italija, Ispanija, Austrija.

„Limuzinų mėsa išskirtinė tuo, kad ji tarsi marmurinė, tarp raumens – maži riebaliuko taškeliai, suteikiantys ypatingą skonį. Tik lietuviai dar nemoka jautienos skaniai paruošti – kad mėsa būtų sultinga ir minkšta, ją reikia kepti ne supjausčius gabaliukais, o dideliais gabalais. Kotletų ar karbonadų tikrai neverta iš limuzinų kepti, nebent kepsnį. Jeigu mėsa perkepama, ji pasidaro kieta, nelieka tikrojo skonio“, – aiškina R. Jasiūnas.

Norint įsigyti grynaveislių limuzinų bandą reikia nemažų investicijų. Viena tokia telyčaitė kainuoja iki 3 tūkst. eurų. R. Jasiūnas eina kitu keliu – limuzinus kergia su pieninėmis karvėmis. Jų palikuonys gimsta turėdami 50 proc. limuzinų kraujo. Ketvirtos kartos palikuonys jau laikomi grynaveisliais limuzinais. Tad maždaug pusė Ričardo ūkio – grynaveisliai limuzinai ir pusė – mišrūnai.

„Anksčiau melždavome karves ir jų pienu maitindavome buliukus, tačiau užaugus pirmajai mišrūnei telyčiai, niekaip nepavyko jos pamelžti. Bet veršelis žindo kiek nori. Tada ir prisiminiau dėstytojos žodžius apie nemelžiamas karves“, – pasakoja ūkininkas.

Vikrūs kaip zuikiai

Šiltuoju metų laiku R. Jasiūno bandos laisvai ganosi ganyklose, juosiamose elektrinio piemens. O žiemą suvaromos į tvartą, tačiau iš čia bet kada galvijai gali išeiti į lauką pakvėpuoti grynu oru. Pasak Ričardo, nors limuzinai dideli, sveriantys ir kelis šimtus kilogramų, tačiau nėra agresyvūs, tik ne visi mėgsta žmogaus draugiją.

„Kaip ir žmonės – vieni mėgsta labiau bičiuliautis, kiti – ne. Jaučiai nebūna agresyvūs. Pirmasis mano bulius buvo labiau panašus į katiną – galėjai paėmęs už ausies nusivesti kur tik nori. O dabar turiu bulių, kuris, jeigu nenori draugauti, tiesiog nusuka galvą ir nueina“, – pasakojo limuzinų augintojas.

O štai karvių geriau pasisaugoti, ypač jeigu šios neseniai yra atsivedusios mažylių. Ūkininko tvirtinimu, karvės turi labai stiprų motinystės instinktą ir savo vaikus saugo kaip brangiausią turtą. Todėl šeimininkui savotiškas iššūkis tik gimusius veršelius paženklinti. Pasak Ričardo, jei pirmą dieną nespėji įsegti vadinamųjų auskariukų, kitą dieną ganykloje jau nebepagausi – vos kelių dienų mažyliai vikrūs kaip zuikiai.

„Jeigu nespėji tik gimusių suženklinti, tenka po ganyklą su traktoriumi gaudyti, net kaimynus šauktis į pagalbą. Laimė, jei kokį mažylį miegantį užtiksi. Bet jeigu tik užbliaus, visos karvės apstoja ratu ir supuola žiūrėti, ko čia lendama prie mažiausio bandos nario“, – šypsosi panevėžietis.

Jau po pusvalandžio nuo gimimo mažieji limuzinukai skuba žįsti, o su pirmais mamos pieno lašais įgauna stiprybės. Tik gimęs veršelis sveria apie 36–40 kilogramų. Po maždaug 7–8 mėnesių, kai atjunkomi nuo mamos, jie pasiekia apie 300–350 kilogramų svorį.

Bijo tik vilkų

Kaip kitų ūkininkų praktika rodo, su mažylius ginančiomis mamomis reikia būti labai atsargiam. R. Jasiūnas visuomet su savimi nešiojasi pagaliuką nenumatytiems atvejams. Kaimyniniame Anykščių rajone limuzinus veisianti ūkininkė jau yra patyrusi, ką reiškia tokia karvių meilė savo vaikui – kol ženklino veršiuką, nė nepajuto, kai jo motina visu savo svoriu kakta šeimininkę ėmė stipriai spausti prie žemės ir trinti. Dažnai veršiuką puola ginti ne tik jo paties mama, bet visos žindančios karvės. Taip limuzinai yra sužaloję ne vieną savo šeimininką.

Jeigu galviją puošia ragai, pasekmės gali būti dar skaudesnės. Nors ragus galima ir prideginti, kad šie neaugtų, bet R. Jasiūnui tai atrodo nehumaniška. Be to, apylinkėse siautėja ir vilkai, todėl ragai limuzinams – ginklas nuo šių plėšrūnų. Tiek kaimynai, tiek ir paties R. Jasiūno tėvas yra matę pilkius sukant ratus aplink ūkininko valdas.

„Nežinau, kas nutiko, bet šią vasarą vidury nakties buvo kilęs toks baisus triukšmas, gal tiksliau klaikus bliovimas. Tas garsas iš lovų išvertė net tolėliau gyvenančius kaimynus. Nuvykęs pasižiūrėti radau išblaškytas bandas, išgąsdintus galvijus. Po savaitės vėl tas pats pasikartojo. Nors niekas nebuvo papjautas, įtariu, kad galvijus išgąsdino vilkai“, – pasakojo R. Jasiūnas.

Vargu ar kas kitas galėjo taip įbauginti gyvulius. Greičiau patys limuzinai mėgsta pagąsdinti prašalaičius. Taruškų apylinkėse kariškiai dažnai rengia karines pratybas. Kartą vienas jų sumanė sutrumpinti kelią, kirsdamas ganyklą. Tąkart karvės nors ir nepuolė, bet labai įtariai palydėjo nekviestą svečią. R. Jasiūnas perspėjo kareivį daugiau taip nerizikuoti – nuo tokių keturkojų raguotų priešų negalėtų apsiginti.

„Turėjau kelias karves, kurias vadindavau apsauginėmis – jeigu prie tvarto ar ganykloje prie elektrinio piemens pamatydavo kokį svetimą žmogų, visada pribėgdavo pagąsdinti. Į mane net nekreipdavo dėmesio, bet svetimą žmogų vytųsi, o jeigu tas lįstų prie veršiukų, tai ir pultų“, –perspėja ūkininkas.

Devynias dešimtis limuzinų ir jų mišrūnų auginantis ūkininkas sako, kad šie galvijai itin šeimyniški ir labai rūpinasi vienas kitu, ypač mažaisiais bandos nariais.

Paskui bandos vedlį

Limuzinai ir jų mišrūnai – kaip viena didelė šeima. O kaip tikroje šeimoje, taip ir čia būna visko. Nors patinas laikomas šeimos galva, bet patelė paprastai tą kaklą sukioja. Pasak R. Jasiūno, bandos vedlys yra ne jautis, o vyriausia karvė. Jos gyvena ilgiausiai. Tik pernai ūkininkas pardavė savo pirmąją žindenę, kuriai buvo jau penkiolika metų. O štai buliai keičiami dažniau, mat gali būti kergiami tik su negiminingomis patelėmis.

„Jeigu kuris vienas išlaužia elektrinį piemenį, visa banda iš paskos. Dažniausiai bandos vedlys būna ne bulius, o seniausia karvė. Jeigu ją prisijaukinsi, prisiviliosi kokiais miltais ar duona, visa banda ir seks iš paskos. Be motinystės instinkto, šiems gyvuliams labai stiprus ir bandos jausmas“, – pasakojo ūkininkas.

Tokioje bandoje labai stipri ir hierarchija. Iš karto matyti, kurios karvės ar buliai – stiprieji, o kurie – silpnieji. Anot R. Jasiūno, stiprieji visuomet pirmieji prieis prie pašaro ar vandens. Būna, kad kokia stiprioji karvė jau nebenori gerti, bet tyčia stovės prie vandens ir specialiai neleis silpnesniųjų, kad parodytų, kas čia viršininkas. Kaip ir su žindančiomis karvėmis – vienos jų prisileis tik savą veršiuką, o kitos pasirūpins, kad ir kitų mažyliai būtų sotūs.
Ūkininkas viliasi, jog auginant tiek metų talismanų, 2021-ieji jam bus sėkmingi.

„Tikiu, kad jie atneš laimės, bet užvis norėčiau, kad naujoji valdžia bent jau netrukdytų dirbti“, – juokiasi limuzinų augintojas.

 

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų