Panevėžio kraštotyros muziejus. P. Židonio nuotr.

Muziejų papildė Razmislavičių šeimos rinkinys

Muziejų papildė Razmislavičių šeimos rinkinys

Daiktai turi atskirą savo gyvenimą. Atitarnavę pagal paskirtį vienam naudotojui, kartais patenka į muziejus, kur jais gali grožėtis, stebėtis ar tyrinėti šimtai smalsių akių.

Taip nutiko Sodeliuose ir jų apylinkėse gyvenusiųjų daiktams.
Nebenaudojami, nereikalingi, užmiršti klėtyse ar pastogėse jie atgijo sumanaus mokytojo, tautodailininko ir kraštotyrininko Vitoldo Razmislavičiaus (1926–2011) 1968 metais prie namų įrengtame „baubliuke“ (aliuzija į Dionizo Poškos įkurtą pirmą muziejų baublyje).
Čia pateko buities rakandai, darbo įrankiai – daugiausia etnografinių eksponatų.
Vėliau ekspozicija pildėsi Antrojo pasaulinio karo, pokario eksponatais, knygomis ir nebetilpo į „baubliuką“, prireikė naujos muziejaus erdvės.
Ir ją Vitoldas sukūrė naujai pastatytame sodybos statinyje.

Iš Sodelių apylinkių sukaupta kolekcija

Po tėvų Vitoldo ir Angelės mirties sodybai ištuštėjus, sūnus Raimundas pasiūlė muziejininkams atvykti apžiūrėti tėvo sukauptos kolekcijos.
Taip muziejininkai iš Sodelių parsivežė apie 200 eksponatų, tarp jų ir labai vertingų etnografinių, istorinių, archeologinių.
Vėlyvąjį akmens amžių menantys eksponatai – akmeniniai kirvukai, tikėtina, rasti Pūkiškio ežerėlio teritorijoje, apgyventoje jau akmens amžiuje.
Žaliosios girios apylinkėse rastos suakmenėjusios fosilijos.
Daug istorinių eksponatų – daiktai, dokumentai, knygos, maldaknygės ir vadinamosios kantičkos.
Tačiau didžiausia dalis sukaupta etnografinių eksponatų: išskirtinės žibalinės lempos, veikiantis, su visais priedais verpimo ratelis, skobtinė muštokė, pintinės vadelės, medinės senos Sodelių kapinių koplyčios žvakidės ir kt.
Svarbu, kad visi daiktai pagaminti, naudoti arba rasti Sodelių ir Geležių apylinkėse.
Daug ir asmeninių paties šeimininko daiktų – dokumentų, užsisakytų periodinių leidinių, kurie liudija sudėtingą XX a. vidurio politinių perversmų istoriją.
Beveik visus eksponatus savo muziejui V. Razmislavičius sukaupė sovietmečiu, dirbdamas apylinkės Švietimo skyriuje, vėliau – Sodelių mokykloje. Nors pats kilęs iš Kupiškio apylinkių, toks atidus jis buvo kraštui, kuriame gyveno pats bei jo vaikai ir anūkai.

V. Razmislavičiaus drožta Švč. Mergelė Marija. G. Kartano nuotr.

V. Razmislavičiaus drožta Švč. Mergelė Marija. G. Kartano nuotr.

Aistra drožybai

Pono Vitoldo sukauptą eksponatų rinkinį papildė ir jo paties darbai.
Nuo 1970 metų V. Razmislavičius pradėjo bandyti savo jėgas drožinėdamas.
Iš pradžių mažesnes skulptūrėles ar skulptūrinius siužetus, vėliau – kryžius, koplytstulpius, didesnes skulptūras.
Aktyviai drožė iki 1991-ųjų, dalyvavo liaudies meno kūrėjų parodose.
Daugiausia drožiniais puošė savo sodybą, atkūrus nepriklausomybę, statė kryžius ir kitus didesnės apimties kūrinius Medžiūnų, Natiškių, Narvidiškių, Tautvilių kaimuose.
Meistras yra drožęs darbų ir aplinkinėms bažnytėlėms.
V. Razmislavičiaus drožinių siužetai labai įvairūs. Tarybiniais metais į parodas patekdavo ir bolševikų revoliucijai, ir Pergalės dienai, ir pokario aktyvistams skirtų drožinių, be kurių neapsieidavo nė viena liaudies meno paroda.
Tačiau greta sovietmečio ideologijai būtinų siužetų meistro drožti ir pagoniški dievai – Žemyna, Perkūnas, ir krikščioniški siužetai: Švč. Mergelė Marija, šv. Juozapas, Nazarietis, Nukryžiuotasis, serafimas, prakartėlės kompozicija ir kt.
Meistro darbams būdinga apibendrintų formų, primityvizmo stilių išlaikanti drožybos stilistika. Figūros ne visada proporcingos, dažniausiai išryškinamas veidas, kuriame svarbi nuotaika, emocija. Kartais atsiranda įdomių, rečiau sutinkamų detalių, pavyzdžiui, šv. Juozapas – darbininkų globėjas – vaizduojamas su plaktuku, o Švč. Mergelė Marija – kaip paprasta kaimo moteris.
Išbaigta, tarsi lėlių teatrą primenanti Kristaus gimimo prakartėlėje kompozicija, išdrožta 1993–1995 metais.
Joje daug ryškiomis spalvomis nuspalvintų figūrų, apstojusių ėdžias su jose gulinčiu Kūdikiu. Ėdžios įrėmintos didžiule žvaigžde papuošta stogine, kuri tarsi primena sceną su joje veikiančiais personažais.
Tradicinių siužetų skulptūros gyvos, dažytos ryškiais dažais, o sovietiniai siužetai pagal sovietmečio tautodailės tradiciją – nupoliruoti, nulakuoti, statiški.

V. Razmislavičiaus drožtos Užgavėnių kaukės. G. Kartano nuotr.

V. Razmislavičiaus drožtos Užgavėnių kaukės. G. Kartano nuotr.

Išskirtiniai namai

V. Razmislavičius turėjo pastabią akį. Vaikščiodamas po girią pamatydavo įdomią šaką ar kelmą, kuris, parneštas į sodybą, virsdavo originaliu suoliuku, stovu gėlėms ar kita kompozicija. Razmislavičių sodybą puošė originalus spalvingas koplytstulpis su aštuoniomis skulptūrėlėmis, medinis paminklas mylimai auklei, o namų vidus pilnas nagingo meistro detalių: lentynėlių, kalendorių laikiklių, šviestuvų.
Užsukęs iškart pasakysi: čia ne tik grožį mėgusių, bet ir kūrybingų žmonių namai.

Perduodamas kūrybinis genas

V. Razmislavičius 1955 m. vedė iš Spirakių kaimo kilusią Angelę Niekrašaitę (1932–2018).
Ji 1952 m., baigusi Panevėžio mokytojų seminariją, atvyko į Sodelių mokyklą ir joje mokytojavo iki kol išėjo į užtarnautą poilsį.
A. Razmislavičienė buvo labai kūrybinga mokytoja, įsteigusi mokykloje lėlių teatrą, astronomų būrelį, rengusi daugybę renginių ne tik mokiniams, bet ir sodeliečiams.
Sodelių kaimo jaunų žmonių karta dėkinga mokytojai už laiką ir meilę, atiduotą jiems.
Mokytoja buvo ir gera audėja, iš šiaudų rišo sodus, karpė karpinius.
Šį kūrybingumo geną tėvai perdavė ir savo vaikams – dukra Laura Maurušaitienė baigė meno studijas Kaune ir yra tapytoja, dukra Rasa Družienė yra tautodailininkė, riša sodus, o vaikaitė Toma Razmislavičiūtė-Juodė tapo J. Miltino dramos teatro aktore. Provaikaitė pasirinkusi profesionalios dainininkės kelią.
Nors ir nutolo giminės atžalos nuo gimtųjų namų, į Sodelius juos parveda senolių Vitoldo ir Angelės atminimas.
Ir į Panevėžio kraštotyros muziejų dažniau užsuks palikuonys pažiūrėti, kaip naujai atgyja jų tėvų ir senelių palikti ir surinkti daiktai.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų