Muziejų ginklai įdomūs policijai

Muziejų ginklai įdomūs policijai

Ši vasara – galutinis terminas įregistruoti palėpėse, stalčiuose, galbūt seifuose, o gal ir ant sienų pakabintus įvairių amžių šaunamuosius ginklus. Suregistruoti ginklus iki šiųmečio rugsėjo įpareigoja Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pataisa. Registruoti juos privalo ir kolekcininkai, ir visi šalies muziejai.

Neutralizuotas pavojus

Panevėžio kraštotyros muziejaus direktoriaus Arūno Astramsko teigimu, šioje įstaigoje saugomi ginklai ne tik įregistruoti, bet ir paversti nepavojingais. Tai reiškia, kad jie niekada nebeiššaus – ginklai virtę vien eksponatais. O tas ginklų pavojingumo šalinimas vyko net keletą kartų.

Direktoriui nemalonūs eksponatai

A. Astramskas neslepia, kad ginklai – vieni labiausiai jo nemėgstamų eksponatų.

„Tikiu, kad yra būdų konfliktus spręsti taikiai. Tad ir ginklų naudojimas, ir patys ginklai man yra nepriimtini. Geriau jų nebūtų pagaminta ir toliau nebūtų gaminama“, – sako kultūros įstaigos vadovas.

Jo nuomone, kiek daugiau pagarbos verti nebent senovės, galbūt ir viduramžių ginklai.

„Tuomet kovojantys vyrai stodavo vienas prieš kitą, veidu į veidą, ir taip kaudavosi. Laimėdavo stipresnis, vikresnis, sumanesnis. Po to karo technika vystėsi, buvo išrasti šaunamieji ginklai, o kovotojai šaudydavo į priešininkų minias, dažnai net nematydami konkretaus žmogaus. Galiausiai sugalvotos ir pradėtos mėtyti atominės bombos, taip sunaikinant miestus, kartu pražudant visus jų gyventojus“, – kalbėjo A. Astramskas.

A. Astramskas neslepia, kad ginklai – vieni labiausiai jo nemėgstamų eksponatų. P. Židonio nuotr.

Saugomas maurų ginklas

Kiek Panevėžio kraštotyros muziejuje yra ginklų, A. Astramskas atsisakė nurodyti. Pasak jo, tai yra viena iš jo vadovaujamos įstaigos paslapčių: muziejaus lankytojai to neprivalo žinoti.

Kaip galbūt įdomiausią ar bent jau gražiausią muziejaus saugomą šaunamąjį ginklą vadovas išskyrė XVIII amžiaus pistoletą. Dokumentuose rašoma, kad jis – Ispanijos maurų gamybos. Prabangos ginklui suteikia tai, kad jis puoštas ornamentais.

Šis ir dar kiti ginklai į muziejų pateko, kai jam vadovavo kiti direktoriai. A. Astramskui vadovaujant, muziejaus ginklų kolekcija pasipildė vokišku kulkosvaidžiu. Tai buvo Lietuvos partizanų ginklas. Kulkosvaidis pagamintas Vokietijoje, A. Astramsko žiniomis, šio modelio kulkosvaidžiai Vokietijos ginklų fabrikuose gaminami iki šiol.

Ginklai yra ypač saugomi eksponatai. Didžioji jų dalis laikomi saugyklose. Muziejaus lankytojai ekspozicijose gali pamatyti priešistorės akmeninių ginklų, o praėjusį, XX, karų amžių ekspozicijoje „Epochų dialogas“ pristato partizanų naudoti ginklai.

Ši vasara – galutinis terminas įregistruoti palėpėse, stalčiuose, galbūt seifuose, o gal ir ant sienų pakabintus įvairių amžių šaunamuosius ginklus. Suregistruoti ginklus iki šiųmečio rugsėjo įpareigoja Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pataisa. Registruoti juos privalo ir kolekcininkai, ir visi šalies muziejai.

Kiek Panevėžio kraštotyros muziejuje yra ginklų – saugoma paslaptis: lankytojai to neturi žinoti. P. Židonio nuotr.

Pragręžioti, užlydyti, nešaunantys

Pasak A. Astramsko, muziejus sulaukia lankytojų, rodančių ypatingą dėmesį ginklams.

„Žmonės norėtų ginklus pamatyti ne tik per ekspoziciją dengiantį stiklą, pageidautų paliesti, galbūt ir išbandyti jų veikimą, bet tokių galimybių tikrai nėra. Ginklai būna pritvirtinti, jų ne tik nepaimsi, bet ir nepajudinsi“, – patikino muziejaus vadovas.

Be to, visi šaunamieji muziejaus ginklai yra paversti nepavojingais ginklų žinovų. Į nebekenksmingus, tiksliau, nebešaunančius, ginklai buvo verčiami kurį laiką jų vamzdžiuose pragręžinėjant skylių. Vėliau tokio drastiško metodo atsisakyta, tuomet šaunamųjų ginklų vamzdžius imta užpildyti specialiais metalo lydiniais.

„Žudymo įrankis, o dar auksinis.“

A. Astramskas

„Esu ir pats vežęs šaunamųjų ginklų perdirbti juos į nebešaunančius. Tokia paslauga tuomet teikta Radviliškio rajone. O ten ginklų specialistas man parodė auksu išdabintą pistoletą“, – pasakojo A. Astramskas.

Klausimas, gal tai buvo kokio caro pistoletas, muziejaus vadovą prajuokino. Anot jo, carui tai būtų buvusi pernelyg didelė prabanga. O štai auksu pistoletą puošė šiandienis nepriklausomos Lietuvos pareigūnas. Ginklą jis buvo gavęs kaip padėką, įvertinimą už gerą tarnybą. Kad būtų dar įspūdingiau, pareigūnas prie pistoleto užsakė pritvirtinti ausinių detalių.

Paklaustas, kokį įspūdį jam padarė auksinis ginklas, istorikas patikino, kad nemalonų.

„Žudymo įrankis, o dar auksinis“, – ironizavo A. Astramskas.

Viliasi policijos nesulaukti

Visi Panevėžio kraštotyros muziejaus šaunamieji ginklai, anot direktoriaus, turi jų nepavojingumą patvirtinančius dokumentus – sertifikatus.

A. Astramsko teigimu, tarp muziejaus eksponatų – ir visiškai sukomplektuoti ginklai, ir atskiros jų dalys.

„Yra parūdijusių, korozijos pažeistų ginklų. Žodžiu, Panevėžio kraštotyros muziejus nėra turtingas ginklų“, – patikino direktorius.

Jis viliasi, kad jeigu policija ar kitos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo vykdymą užtikrinančios institucijos susidomės muziejaus ginklais, pareigūnams pakaks dokumentų, kad šie eksponatai tikrai nepavojingi, ir neišsiveš jų tyrimams. Tas daroma kituose Lietuvos muziejuose.

Prieš keletą dienų policija iš Merkinės krašto muziejaus išsigabeno senovinių ginklų ir jų dalių. Tai vienas iš kelių muziejų, kurie pastaraisiais mėnesiais sulaukė teisėsaugos dėmesio dėl turimų, tačiau neįregistruotų eksponatų. Išvežta Antrojo pasaulinio karo ginklų dalys, karabinų dalys ir patys ginklai, kai kurie surūdiję, rusiški, vokiški.

Komentarai

  • Vis dėl to kartais tenka gintis. Tokia ir šių prietaisų paskirtis Lietuvoje (kaip ir nusako pats pavadinimas „ginklas“). Ginklas ne tik sužeidžia ar žudo, bet dažnai ir apsaugo nuo žudymo. Gaila, kad Lietuvos politikai bijo savo ginkluotų rinkėjų ir vis, iki juoko griežtina taisykles.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų