Marija Rudokaitė-Kazlauskė. P. Židonio nuotr.

Marija Rudokaitė-Kazlauskė: abejonės – neatsiejama meninės kelionės dalis

Jau kelis šimtus metų Tytuvėnus garsinantis vienas žymiausių Lietuvoje baroko paminklų – bernardinų vienuolynas panevėžietę tapytoją Mariją Rudokaitę-Kazlauskę įtraukė į meditacinę būseną, iš kurios gimė abstrakčios tapybos paveikslai.

Parodos „(Ne)sąmoningumo meditacija“, eksponuojamos Panevėžio centre veikiančioje galerijoje „Galerija XX“, kiekvienas lankytojas šiuos menininkės darbus skaitys savaip, perleisdamas per savąją patirtį.
Pasak Marijos, meno esybė ir slypi jo gebėjime sukelti asmenines asociacijas ir emocijas.
Dviejų garsių menininkų šeimoje užaugusi Marija atvira: jos pačios kūrybinis kelias nebuvo lengvas. Vienu metu netgi sau pasižadėjo daugiau nebekurti.
Ir visgi dukros gimimas bei sugrįžimas į gimtąjį Panevėžį talentingai kūrėjai vėl įžiebė troškimą tapyti.

Parodos anotacijoje rašote, jog įkvėpimo sėmėtės vaikštinėdama Tytuvėnų bernardinų vienuolyno erdvėse. Kuo jus patraukė šita aplinka?

Tytuvėnų bernardinų vienuolynas tapo netikėtu mano (ne)sąmoningos meditacijos tyrinėjimo objektu.
Lankantis jame mane apėmė jausmas, kad tai puiki vieta gilintis į mano pasirinktą meninę temą dėl vietos ramybės ir istorinio žavesio derinio: praeities ir dabarties harmonijos. Asmeninės nostalgijos ir kerinčios atmosferos sintezė paskatino kūrybinę kelionę savęs link, kurios galutine stotele ir tapo ši paroda.

Galbūt kuris nors iš parodoje eksponuojamų darbų jums pačiai atrodo įdomiausias, norėtumėte, kad ir lankytojai jį atidžiau apžiūrėtų?

Tai „Galaktinė efemera“. Šis kūrinys mano širdyje užima ypatingą vietą, nes tapybos procese su juo praleidau daugiausia laiko. Jis patyrė didelių transformacijų tiek idėjos, tiek tapybos prasme. Iš pradžių galvojau jo visai neeksponuoti, palikti neužbaigtą… Bet atkaklumas ir laikas, praleistas prie šio kūrinio, leido jį pamėgti.

Iš jūsų parodos žiūrovas keliaus namo ir dar kurį laiką gyvens patirtu įspūdžiu. Kiekvienas, pamatęs tą patį kūrinį, jį sieja su savomis asociacijomis. Ar kaip kūrėjai svarbu, kad žiūrovas „pagautų“ jūsų kurtą meninę mintį? Ar kaip tik įdomios jo savitos interpretacijos? Gal teko išgirsti savo kūrinio įvertinimą, kuris būtų nustebinęs?

Man svarbu, kad žiūrovus paroda įtrauktų, kad kūriniai sudomintų. Svarbu, kad parodą prisimintų, bet interpretuoti paveikslus, žinoma, gali savaip.
Meno esybė slypi jo gebėjime sukelti asmenines asociacijas ir emocijas, sukuriant įvairias reikšmes skirtingiems asmenims. Tai išryškina meno universalumą ir įvairiapusiškumą, todėl tai dinamiška ir interaktyvi patirtis tarp kūrėjo ir publikos. Kol kas tiesiog džiaugiuosi labai palankiais vyresniųjų kolegų vertinimais.

Kas yra jūsų tapybos ašis? Kokie klausimai ir temos jums svarbiausios? Apie ką norite kalbėti savo paveiksluose?

Mano tapybos ašis sukasi aplink savęs atradimo, prasmės ieškojimo ir vidinės ramybės siekimo temas. Šio tyrinėjimo aspektas ir yra (ne)sąmoningos meditacijos koncepcija. Per savo tapybą aš gilinuosi į savo pasąmonę, naudodama drobę kaip terpę minčių ir emocijų niuansams išreikšti ir suprasti. Galų gale, mano paveikslai yra vaizdinis dialogas pačios su savimi, vidinės ramybės ir asmeninės prasmės paieškos.

Marijos Rudokaitės-Kazlauskės paroda „Galerijoje XX“. P. Židonio nuotr.

O jūsų namuose kabo paveikslų? Pačios tapytų ar kitų autorių?

Mano namuose pilna paveikslų. Man tai viena svarbiausių interjero detalių.
Negaliu įsivaizduoti, kad sienos galėtų būti tuščios. Įdomu tai, kad iki šiol susilaikiau nuo savo darbų kabinimo namuose, nes man tai kažkaip atrodė egocentriška.
Bet mano namų sienas puošia įvairių menininkų paveikslai: draugų dovanos, taip pat daug tėvų bei krikšto tėvų darbų.
Didžiausias privalumas būti menininkų dukra – galimybė keisti meno kūrinius pagal besikeičiantį interjerą ar nuotaiką. Tai leidžia nuolatos praturtinti gyvenamąją erdvę ir turėti privilegiją apsupti save vis kitais darbais.

Kaip manote, ar jūsų tapybos braižui turėjo įtakos mamos ir tėčio – talentingų menininkų Dianos ir Tomo Rudokų – kūryba?

Augimas dviejų talentingų menininkų šeimoje neabejotinai paliko pėdsaką mano tapybos stiliuje. Net ir po „(Ne)sąmoningumo meditacijos“ parodos atidarymo girdėjau komentarų, patvirtinančių, kad jaučiama mamos įtaka mano tapybai. Manau, kad tai natūralu, juk genai …o ir tapymo procesas vyko tėvų dirbtuvėse, tad natūraliai galima justi tam tikrus niuansus.
Tėvų darbai užima ypatingą vietą mano gyvenime ir širdyje. Ne tik kaip puikūs meno kūriniai, bet ir kaip ryšys su mano šaknimis bei meninio įkvėpimo šaltinis.
Jų kūryba yra šalia manęs nuo vaikystės, tai ir priminimas apie mano šeimos meninį palikimą. Tikiu, kad iš mamos perėmiau estetikos jausmą, kuris subtiliai persipina su unikaliomis tėčio meninėmis savybėmis.

Ar tėvai yra jūsų kūrybos vertintojai? Ar jums svarbi jų nuomonė?

Tėvų pritarimas dėl mano kūrybos (tapybos) turi didelę reikšmę. Kruopščiai ruošdamasi šiai parodai, sąmoningai išlaikiau paslaptį, kūrinius jiems parodžiau tik procesui įpusėjus.
Teigiama tėvų reakcija buvo patvirtinimo momentas, kad tai, ką sumaniau ir tapau, yra gerai. Jų pritarimas buvo tarsi pasitikrinimo momentas prieš pristatant mano kūrybą platesnei auditorijai. Atsakomybė, susijusi su tėvų pavarde, mane ir skatina, ir slegia. Norisi eiti savo keliu, norisi siekti lygybės ir galiausiai juos pranokti. Tai skatina nuolatinę mano meninių ieškojimų raidą.

O apskritai, kiek jūsų gyvenimiškus pasirinkimus lėmė tėvai – ne tik dailininkai, bet ir pedagogai?

Mano tėvai, menininkai ir pedagogai, suteikė man neįkainojamą savarankiškumo dovaną renkantis. Jie dalinasi patarimais, kai jų prašau, tačiau niekada neprimeta savo nuomonės. Ši laisvė tyrinėti ir nuspręsti pačiai suteikė galimybę formuoti savo meninę kelionę tokiu būdu, kuris atitinka mano viziją ir siekius.

Kaip prasidėjo ir driekiasi jūsų kūrybinis kelias?

Visą vaikystę augau apsupta menininkų, o mano tėvai vakarus ir savaitgalius skirdavo kūrybai. Nors baigiau Panevėžio dailės mokyklą ir man ten puikiai sekėsi, priešinausi minčiai tapti menininke. Dailės kelią pasirinkau besiruošdama studijoms. Įstojau į Vilniaus dailės akademiją aukščiausiais balais. Baigusi VDA freskos mozaikos specialybę, pradėjau ilgalaikes savo tapatybės ir kūrybinių raiškų paieškas.
Eksperimentavimas su įvairiomis technikomis mane atvedė nuo monumentalios tapybos link kitokių sprendimų. Mano kūrybinius ieškojimus VDA dėstytojai priėmė ne itin palankiai. Taip pat akademijoje buvo sudėtinga psichologinė studijų atmosfera. Pasižadėjau sau nekurti jokio meno. Išsikrausčiau gyventi į Londoną, gyvenau meno vartotojo gyvenimą, sukūriau šeimą, lankiausi dailės parodose, bet tapyti neketinau.
Dukros gimimas paskatino peržiūrėti savo vertybines nuostatas. Siekdama lėtesnio gyvenimo tempo ir pasiilgusi tėvų, vėl atsidūriau Panevėžyje, čia pradėjau dirbti Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje „Galerija XX“, vėliau Panevėžio dailės galerijoje.
Darbas vėl įžiebė norą tapyti.

Koks jūsų santykis su gimtuoju Panevėžiu? Kodėl grįžus iš emigracijos šis miestas pasirodė tinkamas čia įsikurti ir kurti?

Panevėžys mane maloniai nustebino. Šis miestas nuo mano mokyklos laikų labai pasikeitė. Čia dabar gyvena daug jaunų ir kūrybingų asmenybių, kurios aktyviai dalyvauja kultūrinėje veikloje. Pastebėjau daug teigiamų pokyčių, kurie suteikia pasitikėjimo miesto kaita ir žadina vilčių dėl jo perspektyvos.
Panevėžys ne tik puikus miestas menininkams, bet ir ideali vieta auginant vaikus. Dėl savo sprendimo sugrįžti aš nesuklydau ir tikiuosi, kad ateityje bus tik geriau.

Ar jums, kaip menininkei, svarbu atsitraukti nuo realybės, susikaupti ir pabūti vienai? Kaip suderinate tokius svarbius gyvenimo polius: kūrybą, šeimą ir darbą?

Man labai svarbu rasti vienatvės akimirkų, kad atsitraukčiau nuo realybės, buities, susikaupčiau ir pasinerčiau į kūrybą.
Kadangi esu introvertė, socialiniuose santykiuose išnaudota energija kartais gali išsekinti ir net bauginti.
Poreikis pabėgti ir pabūti vienai, gilinantis į savo kūrybines mintis, tampa gyvybiškai svarbiu aspektu siekiant išlaikyti gyvenime pusiausvyrą.
Subalansuoti kūrybą, šeimą ir darbą ne visada lengva. Tad branginu tas man svarbias akimirkas, leidžiančias pabūti pačiai su savimi: vėlyvais vakarais, kai visi šeimos nariai užmiega, arba savaitgaliais, kai dukra leidžia laiką su seneliais. Pasiruošimas parodai kėlė iššūkių, buvo akimirkų, kai jaučiausi arti perdegimo dėl kūrybai reikalingo laiko ir energijos stokos.

Ar jums svarbi disciplina? Ar laikotės dienos režimo, turite tam tikrų įpročių?

Disciplina mano gyvenime labai svarbi, nes be jos mintys tampa chaotiškos ir sunku suvaldyti emocijas.
Kadangi esu jautrus žmogus, mane labai veikia aplinka, todėl labai svarbu laikytis reguliaraus grafiko. Siekiu balanso, skiriu laiko tiek pakankamam poilsiui, tiek fizinei veiklai, kad išlaikyčiau savo gerą psichinę sveikatą.
Be to, įkvėpimo paieška yra svarbus elementas mano gyvenime – ar tai būtų mane supanti aplinka, asmenybių įtaka, ar įsitraukimas į knygas ir podcastus. Šis struktūrinis režimas suteikia saugumo jausmą labiau nuspėjamoje, kontroliuojamoje aplinkoje ir padeda išvengti nepageidaujamų netikėtumų.

Ar tenka suabejoti savo idėjomis, pačiu procesu, tapybos prasme?

Abejojimas idėjomis, meniniu procesu ir tapybos prasme yra neatsiejama mano meninės kelionės dalis.
Tai mane persekioja nuo to laiko, kai mokiausi Vilniaus dailės akademijoje, kur susidurdavau su dideliu spaudimu ir psichologiniais iššūkiais.
Deja, tos patirtys manęs nesustiprino, paliko tvyrančius nepasitikėjimo savimi pėdsakus. Man labai svarbu sužinoti autoritetingų asmenybių nuomonę, nes jų patvirtinimas dažnai padeda nurimti, kad einu teisingu keliu.
Gal tai laikoma drąsa prisipažinti, bet sąžiningumas man labai svarbu. Nors stengiuosi kovoti su šiais „demonais“, pripažįstu, kad vis dar einu nuo pradinio taško, kad atkurčiau pasitikėjimą savo sugebėjimais.

Kaip manote, ar laikas keičia visuomenės požiūrį į meną ir kultūrą apskritai? Ko nori šiandieninė visuomenė?

Iš tiesų laikas vaidina svarbų vaidmenį formuojant visuomenės požiūrį į meną ir kultūrą. Šiandieninės visuomenės pageidavimai ir norai įvairūs ir dinamiški, jiems turi įtakos tokie veiksniai kaip technologijų pažanga, socialiniai judėjimai.
Manau, šiuo metu yra polinkis į meną, kuris nagrinėja šiuolaikines problemas, skatina įsitraukimą ir naudoja novatoriškas priemones. Be to, vis labiau vertinamas menas, peržengiantis tradicines ribas ir atspindintis žmogaus patirčių įvairovę. Vystantis visuomenei, keičiasi jos lūkesčiai menui ir kultūrai.

Kokių idėjų nešiojatės šiuo metu? Gal yra žmogus ar vaizdas, kurį norite nutapyti, bet tam dar neatėjo laikas?

Mano meninės kelionės tyrinėjimas leidžia įsitraukti į laisvą, be įsipareigojimų tapybos procesą. Kūryba be išankstinių suvaržymų ar nuostatų, be aiškaus plano. Abstrakcija – mano dabartinis pasirinkimas, todėl dabar jokių objektų ar subjektų neplanuoju vaizduoti. Bet labai noriu nutapyti savo dukrytę asmeniniams archyvams.