-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Upytės tradicinių amatų centro direktorė Aušra Sidorovienė svarsto, kad švenčiant Kalėdas tarsi viskas aišku – švenčiame Kristaus gimimą, tačiau Velykos – Kristaus prisikėlimas – yra slėpinys, kuriuo arba tiki, arba netiki.
„Kaip aš sakau, tikėjimas turi vieną kartą dzingtelėti. Turi suvokti, kad vis dėlto pasaulyje yra kažkas tokio“, – teigia A. Sidorovienė.
Ši savaitė – Didžioji, dar vadinama Kančios savaite, prasidėjo Verbų sekmadienį. Didįjį ketvirtadienį Kristus savo mokiniams plovė kojas, šios apeigos tebeatliekamos ir dabar.
Ketvirtadienį per Paskutinės vakarienės mišias Upytėje klebonas dr. Gediminas Jankūnas plovė kojas dvylikai vyrų.
„Stebėdamas, kaip kunigas plauna kojas, iki graudulio suvoki, kas tai yra. Kristus be galo pasitikėjo žmogumi, o mes, žmonės, visiškai be tikėjimo padarėme tai, ką padarėme“, – svarsto A. Sidorovienė.
Velykinė krikščioniška tradicija persipina ir su mūsų liaudiškais tikėjimais, susijusiais su gamta, žeme, žemdirbyste.
„Nors dažnas sako netikintis krikščionišku pasauliu, bet namuose turi verbą, o ant Velykų stalo deda margučių. Nors dažnas net nesuvokia, kodėl tie margučiai yra“, – pažymi A. Sidorovienė.
Prieš kiekvienas Velykas svarbu priminti šventės prasmę.
„Norisi, kad ta šventė būtų ne šiaip sau pasisėdėjimas prie stalo ir pavalgymas. Norisi, kad šventėje atlikti veiksmai mums patiems suteiktų sveikatą, gerą nuotaiką, o mūsų šeimai, mūsų senoliams – stiprybę“, – kalba tradicijų žinovė.
Aušra Sidorovienė. P. Židonio nuotr.
Velykoms marginami kiaušiniai – gyvybės simbolis, simbolizuojantis ir Kristaus prisikėlimo slėpinį, ir gamtos atbudimą.
„Kiaušinis – gyvastis. Mitologinė legenda pasakoja, kad pasaulis susikūrė iš kiaušinio, kuris sukosi bekraštėje erdvėje ir sudužo. Iš baltymo pasidarė dangus, iš trynio – saulė, o iš lukšto skeveldrų – visa, kas gera ir bloga“, – pasakoja A. Sidorovienė.
Ir pats kiaušinis tobulos formos – neaišku, kur jo pradžia, o kur pabaiga.
„Marginame dėl to, kad paprastą kiaušinį padarytume nepaprastu – margučiu, ant kurio sudėlioti magiški raštai“, – aiškina etnologė.
O tie raštai – senieji baltų ornamentai. Jie piešiami ne šiaip sau. Anksčiau žmonės nemokėjo rašyti, tad viską atspindėdavo raštai. Kiekvienam jų etnologai turi apibūdinimą – žalčio ženklas, ugnies, tačiau juos rašantys įvardija paprasčiau.
„Tos garbaus amžiaus moterys, kurios margina kiaušinius, tiesiog sako: paukščių pėdelės, saulytė, pateka saulė, nusileidžia saulė“, – vardija A. Sidorovienė.
Šie margučių raštai – savotiški linkėjimai.
Todėl, pasak pašnekovės, marginant kiaušinius reikia labai gerai nusiteikti, sugalvoti, ko nori palinkėti, nes Velykų rytą margutį daušime su artimu žmogumi ir dauždami tikėsime, kad linkėjimas sugrįš mums.
Ji dalijasi šiemet turėjusi labai gražią patirtį. Marginant kiaušinius su viena vaikų grupe, mergaitė ant margučių išrašė skaičius. Paaiškėjo, kad tai buvo jos šeimos narių gimimo datos.
„Iki graudulio gražu. Koks bus džiaugsmas močiutei gauti tokį margutį dovanų“, – žavisi A. Sidorovienė.
Margučių dažymo ir marginimo būdų yra labai įvairių.
Anksčiau moterys, kurioms kiaušinių marginimas buvo amatas, eidavo per kaimus ir nuostabiais raštais puošdavo kiaušinius, už tai gaudamos atlygį taip pat kiaušiniais.
Mūsų krašte populiariausia buvo dažyti svogūnų lukštais. Kai atsirado pirktinių dažų, jų įdėdavo prie lukštų į audinio skiautes ar kojines ir taip išgaudavo daugiau spalvų. O marginti vašku nėra būdinga mūsų regionui.
„Mano vaikystėje buvo marginama tik dažais. Mūsų užduotis būdavo margučius džiovinti. Vakare ateidavo močiutė ir kartu su mama skutinėdavo margučius“, – pamena A. Sidorovienė.
Mama skutimosi peiliuku išskutinėdavo našlaičių žiedus krepšeliuose, dobiliukus, paukščiukus.
Dažant natūraliais dažais neretai prireikia nemažai laiko, kad augalų nuoviras gerai „nukąstų“ kiaušinį.
„Yra metodas su geležimi, bet jis labiau paplitęs Žemaitijoje“, – sako A. Sidorovienė.
Imama juodalksnio žievės, surūdijusios geležies, rūgšties – acto arba raugintų kopūstų sunkos. Tokį viralą reikia laikyti tris savaites ir tada į jį merkti nevirtą vaškuotą kiaušinį bei laikyti pusę paros. Vėliau kiaušinį išvirti su svogūnų lukštais. Pasak A. Sidorovienės, iki tol buvę pilki kiaušiniai pradeda svogūnų lukštuose juoduoti. Taip išgaunama kone juoda spalva.
Pupų ankštys kiaušinius nuspalvina tamsiai rudai, šieno pakratai ar beržo vantos lapai – gelsvai. Tačiau šioms spalvoms išgauti taip pat prireikia nemažai laiko, o šiuolaikiniai žmonės nori greito rezultato. A. Sidorovienė džiaugiasi, kad dabar, kai pilna informacijos apie kiaušinių marginimo būdus, žmonės mielai vėl atranda tradicinius.
P. Židonio nuotr.
Pasak A. Sidorovienės, labai smagu marginti ant nevirto kiaušinio uždėjus augaliuką ir gerai prispaudus. Toks kiaušinis, susuktas į kojinę, verdamas svogūnų lukštuose.
„Mano labai mėgstamas būdas. Kai margini vašku, aiškiai matai, koks raštas, o dažant su augaliukais – netikėtumas, kaip atrodys, kai išimsi“, – velykinės staigmenos ir šįmet laukia A. Sidorovienė.
Kiekviena spalva turi savo reikšmę. Raudonas margutis – gyvybė, kraujas, širdis, žalias – augmenija, mėlynas – vanduo, dangus, geltonas – saulė.
„Nudažėte žaliai, linkite, kad augmenija žaliuotų, kad pats žmogus tarp augmenijos gerai jaustųsi. Mėlynai – linkite, kad nebūtų sausros“, – vardija A. Sidorovienė.
Ant stalo turėtų būti daugiausia raudonų margučių.
Upytės krašte netgi užrašyta sena legenda, kad kadaise gyveno karalius ir neturėjo vaikų. Kai gimė vaikelis, visi labai džiaugėsi – ir gyvuliai, ir žmonės. Višta iš to džiaugsmo sudėjo raudoną kiaušinį.
„Kodėl raudoną? Nes nemokėjo kitaip savo džiaugsmo išreikšti. Ir nuo to karto žmonės pradėjo dažyti kiaušinius raudonai“, – pasakoja etnologė.
Visgi, pripažįsta, nežinanti būdo, kaip natūraliais dažais išgauti tikrą raudoną spalvą – galbūt tik maišant kelius augalus. Dažant burokėliais kiaušiniai tampa labiau vyšniniai. Raudonasis kopūstas baltus kiaušinius nudažo gražia melsva spalva.
Marginimo vašku yra net keletas būdų. Galima piešti vašku ant žalio kiaušinio ir paskui jį palaikyti keletą valandų augaliniame nuovire bei išvirti. Vaškas tuo metu nuverda. Galima virtą kiaušinį marginti vašku, tada dažyti pirktiniais dažais. Tiesa, tada teks vašką atskirai pakaitinti.
Tačiau reikia naudoti kokybišką bičių vašką. Tam, kad vaikams būtų smagiau, galima jame ištirpinti truputį spalvotos vaškinės kreidelės – taip piešiant, ryškiau matysis raštas. Pasak A. Sidorovienės, virtą kiaušinį išpiešus tokiu kelių spalvų vašku, jo galima ir nedažyti. Tiesa, ridinėti bus sudėtinga.
Niekada nemarginusiems vašku A. Sidorovienė pataria pradėti piešti nuo šono – taip paprasčiau.
Į vašką adatėlę reikia merkti šiek tiek gulsčią. Geriausia pradėti dedant taškus, o adatėlė turi būti statmena. Brūkšnys – ištemptas taškas – tiesiog padėjus tašką braukiama adatėle į save.
„Piešia tik skystas vaškas. Ant adatėlės jo turime nematyti. Jei pasimatys, vadinasi, jis jau per kietas“, – įspėja A. Sidorovienė.
Iš pradžių galima pabandyti piešti ant popieriaus. Ir pataria nesvajoti, nes vaškas labai greitai stingsta. A. Sidorovienė išduoda ir dar vieną gudrybę. Kad piešiant nedrebėtų ranka, reikia į kiaušinį atremti mažąjį pirštelį.
Viena Velykų pramogų – margučių ridenimas.
„Apeiginė dalis yra ridenti ant pievos, kad per žemę margutis gautų stiprybės“, – sako A. Sidorovienė.
Ši pramoga smagi ne tik vaikams. Tradicijų puoselėtoja juokauja, kad jos žentai iš Radviliškio rajono, tad dviem šeimoms susijungus, atsirado ir naujų ridenimo taisyklių. Kartais užverda tokios azartiškos ridenimo kovos, kad mažieji net neprileidžiami.
„Visos pramogos, kurios būna per Velykas, ypač antrąją dieną – margučių ridenimas, jų daužytuvės, supimasis, yra suaugusiųjų reikalai. Vaikams skirtos Velykėlės“, – teigia pašnekovė.
Anksčiau vyrai net šventoriuje surengdavo kiaušinių daužytuves, tačiau jai pačiai niekada neteko tokių matyti.
Pirmąją Velykų dieną į svečius žmonės nelabai eidavo, tačiau margučius ridendavo. Antrąją vaikai traukdavo kiaušiniauti. Dabar, pasak A. Sidorovienės, ši tradicija nunykusi. Anksčiau antrąją dieną vaikai būtinai turėjo aplankyti krikštatėvius, jei drauge nesėdėjo prie šventinio stalo. Krikšto mama dovanodavo patį gražiausią margutį.
P. Židonio nuotr.
Dar mūsų senelių laikais gyvavo ir Velykės tradicija. Vaikai, paprastai ant palangės, pagamindavo lizdelį, kuriame Velykė palikdavo dovanėlę – margutį.
„Jei Velykė palieka raudoną, buvai labai geras. Bet jei juodą palieka ar kokį angliuką dar į krepšelį įdeda, jau žinok, žinutė, kad kažką reikia taisyti“, – šypsosi A. Sidorovienė.
Pasak jos, Velykė rateliais atrieda per laukus, primarginusi kiaušinių, pasipuošusi gražiu, spalvotu kostiumu.
„Kalėdos tradiciją atgaivinome, reikėtų ir Velykę atgaivinti“, – mano etnologė.
Kadangi baigiasi pasninkas, Velykų stalas labai gausus. Jis neįsivaizduojamas be krienų, be avinėlio iš sviesto. Ant stalo būtina šaltiena, virta arba kepta karka, naminė kepeninė.
Mūsų krašte kepamas ir baltas mielinis pyragas, ant jo per Velykas tepama sviesto ir valgoma su kiaušiniais.
