-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Mstislavas Černovas – Ukrainos Pulicerio premijos laureatas, kino režisierius ir karo korespondentas, dabar žinomas ir kaip pirmojo Ukrainos istorijoje „Oskaro“ laimėtojas.Visgi ukrainiečių režisierius sako, kad mieliau nelaikytų aukščiausio kino apdovanojimo rankose.
96-ieji „Oskarų“ apdovanojimai, kovo 10-oji, Los Andželas. Šešių juodai vilkinčių žmonių grupė stoja ant scenos atsiimti pagrindinio Kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimo.
Kai sukrečiantis filmas „20 dienų Mariupolyje“ laimėjo „Oskarą“ už geriausią dokumentinį filmą, jo režisierius Mstislavas Černovas ištarė: „Aš būsiu pirmasis režisierius šioje scenoje, kuris pasakys: „Norėčiau, kad niekada nebūčiau sukūręs šio filmo.“
„The Associated Press“ fotožurnalisto M. Černovo šiurpioje juostoje užfiksuotos pirmosios rusijos invazijos Ukrainoje dienos ir uostamiesčio Mariupolio naikinimas.
„20 dienų Mariupolyje“ yra pirmasis istorijoje Ukrainos filmas, pelnęs „Oskarą“. Be to, visų laikų daugiausia kada nors uždirbęs dokumentinis filmas.
„Norėčiau iškeisti tai į realybę, kurioje rusija nebūtų užpuolusi Ukrainos, nebūtų užgrobusi mūsų miestų, – per ceremoniją kalbėjo M. Černovas, sverdamas kiekvieną žodį ir spausdamas rankoje „Oskaro“ statulėlę. – Šį pripažinimą norėčiau iškeisti į realybę, kurioje rusija nebūtų nužudžiusi dešimčių tūkstančių mano tautiečių. Norėčiau, kad būtų paleisti visi įkaitai, visi savo žemę ginantys kariai, visi šiuo metu kalinami civiliai.“
„Deja, aš negaliu pakeisti istorijos. Negaliu pakeisti praeities“, – pridūrė režisierius.
Praėjusią savaitę prieš apdovanojimų ceremoniją prezidentas Volodymyras Zelenskis pareiškė, kad dokumentiniame filme pasakojama „siaubinga ir tikra istorija“ yra „svarbi atremti rusijos melą ir išlaikyti Ukrainą dėmesio centre“.
M. Černovas tikina, kad „Oskaro“ nominacija niekada nepriklausys tik jam ar jo kolegoms. Ji – gyventojų, nukentėjusių nuo rusijos okupacijos.
„Aš tai skolingas Mariupolio žmonėms, – sakė jis, duodamas interviu dieną po „Oskarų“ laimėtojų paskelbimo. – Tai jų „Oskaro“ nominacija – ne mano.“
Iš filmuotos tragiškų įvykių medžiagos, kurią M. Černovas su komanda surinko bombarduojamame Mariupolyje, jis sukūrė dokumentinį filmą, įvertintą „Oskaru“
Kai 2022 metų pradžioje rusijos kariai apgulė Ukrainos miestą Mariupolį, naujienų agentūros „Associated Press“ fotožurnalistas ir filmų kūrėjas M. Černovas, Jevgenijus Maloletka ir Vasilisa Stepanenko buvo vieninteliai tarptautiniai reporteriai, likę bombarduojamame mieste.
Kai krito bombos, griuvo pastatai, žuvo tūkstančiai kareivių ir civilių, M. Černovo kamera nesustojo veikusi.
Drąsūs jo pranešimai iš bombarduojamo Mariupolio atvėrė pasauliui langą į žiaurią Ukrainos karo tikrovę. Šiuos vaizdus sunku žiūrėti, istorijas sunku girdėti, tačiau, pasak filmo autoriaus, labai svarbu, kad pasaulis suprastų, kaip atrodo rusijos pradėtas karas ir kaip jis pakeitė visų gyvenimus.
Tėvas verkia palinkęs prie savo 16-mečio sūnaus, į kurį Mariupolyje žaidžiantį futbolą su draugais, pataikė rusų raketa, kūno. Išsigandusi ir sužeista nėščia moteris ant neštuvų gabenama iš gimdymo skyriaus, praėjus vos kelioms minutėms po to, kai pastatas sugriuvo nuo rusų oro antskrydžio. Vėliau paaiškėja, kad ji ir jos kūdikis neišgyveno.
Pirmasis pastebėtas rusijos tankas – ant jo šono užklijuota raidė „z“ – pasuko bokštą į viršutinį ligoninės aukštą. Aidi sprogimai. Galiausiai kremliaus pajėgos užėmė pietų Ukrainos miestą.
Tai – šiurpios scenos, kurias užfiksavo M. Černovas.
Filmo garso takelyje galima išgirsti režisieriaus balsą, tačiau neatskleidžiama, kaip jis ir jo kolegos elgėsi, kai kameros buvo išjungtos.
„Tai geras klausimas, nes kurdami filmą ir jį montuodami galvojome, kiek savo užkulisių ir gyvenimo turėtume įdėti, – prisimena režisierius. – Galų gale nusprendėme nenaudoti tos filmuotos medžiagos, nes nenorėjome nukreipti dėmesio nuo žmonių, kurių istorijas bandėme papasakoti.“
Kai M. Černovas ir jo komanda pirmą kartą atvyko į Mariupolį, prieš pat prasidedant rusų apgulčiai, jie dirbo viešbutyje, bet galiausiai pagrindine baze tapo vietos ligoninė – karščiausias taškas.
Režisierius pamena metą, kai ligoninėje ėmė trūkti vaistų nuo skausmo ir jie girdėjo agonijoje skendinčius pacientus. Bombardavimas buvo negailestingas.
Kai nefilmavo, M. Černovas ir jo kolegos nešiodavo maistą po ligoninę ir padėdavo perkelti pacientus – liftai tuo metu jau neveikė.
M. Černovas ir jo komanda bet kokiais būdais stengėsi išvažiuoti iš Mariupolio gyvi. Padedami Ukrainos gynėjų jie pasinaudojo humanitariniu koridoriumi iš apgulto miesto. Likę žmonės nuo tada gyvena rusijos priespaudoje – jau trečius metus.
Jie buvo paskutiniai žurnalistai, palikę Mariupolį – rizikuodami savo gyvybėmis, pasakojo tragišką miesto istoriją.
Filmo kūrėjas jautė ir istorinę misiją.
„Tuo metu, kai miestas buvo apsuptas, supratome, kad esame vieninteliai, kurie gali pranešti naujienas iš ten. Supratome, kad mums žūtbūt reikia viską nufilmuoti“, – kalbėjo M. Černovas.
Praėjus dienai po to, kai trijulė išvyko iš Mariupolio, rusija į miesto dramos teatrą paleido dvi 500 kg bombas. Žuvo šimtai žmonių, tarp jų daugybė vaikų, kurie buvo susirinkę į vieną didžiausių slėptuvių mieste.
Tai tebėra vienas daugiausia aukų pareikalavusių išpuolių nuo karo Ukrainoje pradžios.
M. Černovas, J. Maloletka ir V. Stepanenko iki šiol giriami už tai, kad liudijo ankstyviausius rusijos žiaurumo pavyzdžius per plataus masto invaziją į Ukrainą – net jei kremlius ir jo pakalikai vis dar neigia, kad jie kada nors įvykę.
M. Černovas turi šeimą. Dokumentiniame filme „20 dienų Mariupolyje“ jis trumpai užsimena apie savo dukras ir jų ilgesį. Paklaustas, ką jaučia būdamas toli nuo jų, kai pačiam gresia toks didelis pavojus, jis atsakė: „Buvimas karo žurnalistu nepalengvina šeimos gyvenimo. Tiesa ta, kad tai gana pražūtinga šeimai ir asmeniniam gyvenimui… bet visi žmonės turi šeimas. Kad ir kaip sunku būti atskirtam nuo šeimos, aš nemanau, kad tai kažkas neįprasto šiuolaikiniam pasauliui.“
M. Černovas pridūrė, kad filme mini savo šeimą vien todėl, kad „šeima, vaikai, netekties jausmas ir meilė yra svarbiausia filmo tema“.
M. Černovas išties įpratęs būti karo zonose. Jis lankėsi ir įvykius fiksavo Irake, Afganistane, Sirijoje, Kalnų Karabache, Gazoje – ten, kur nuolatos lekia kulkos ir skrieja raketos.
„Mačiau daug konfliktų, karų ir revoliucijų“, – sakė režisierius.
M. Černovo darbas paprastai yra pateikti trumpas naujienas, kurios dažnai transliuojamos tą pačią dieną. Tačiau jis norėjo patyrinėti daug giliau. Tai, kas nutinka žmonėms per šiuos traumuojančius įvykius.
M. Černovas ne tik nušvietė žiaurų karą Ukrainoje, jis žinomas dėl savo reportažų iš revoliucijos Ukrainoje 2014 m., Donbaso karo ar lėktuvo MH17 numušimo.
Jis yra Ukrainos profesionalių fotografų asociacijos prezidentas ir Ukrainos „PEN“ – nevyriausybinės organizacijos, įsteigtos ginti žodžio laisvę ir autorių teises, narys.
Mstislavas yra turbūt daugiausia apdovanojimų pelnęs Ukrainos žurnalistas ir rašytojas.
Be prestižinės Pulicerio premijos už viešąją tarnybą, „Oskaro“ už geriausią dokumentinį filmą, M. Černovo reportažai iš Mariupolio jam pelnė „Deutsche Welle“ žodžio laisvės apdovanojimą, Georgijaus Gongadzės apdovanojimą, „Knight International“ žurnalistikos apdovanojimą bei daugelį kitų.
39-erių M. Černovas gimė Charkive, Rytų Ukrainoje.
Pastaruosius aštuonerius metus jis dirbo prie visų pagrindinių istorijų Ukrainoje, Irake, Sirijoje, Gazos Ruože ir Europoje kaip laisvai samdomas darbuotojas, o vėliau ir kaip „Associated Press“ žurnalistas.
Jo veikla plati – nuo aktualijų iki ilgalaikių projektų, susijusių su konfliktais, socialinėmis problemomis ir aplinkosaugos krizėmis.
„Tuo metu, kai miestas buvo apsuptas, supratome, kad esame vieninteliai, kurie gali pranešti naujienas iš ten. Supratome, kad mums žūtbūt reikia viską nufilmuoti.“
M. Černovas
Žurnalisto karjerą jis pradėjo gimtajame Charkive, dirbo Ukrainos žiniasklaidos priemonėse.
Pradėjęs dirbti „ Associated Press“, aprašė Ukrainos karą, vėliau – Europos migracijos krizę: aplankė Graikiją, Makedoniją, Slovėniją, Kroatiją, Vengriją, Austriją, Vokietiją, Turkiją, Egiptą, Kataloniją, Prancūziją. Iš viso jis apkeliavo daugiau nei 50 pasaulio šalių ir karščiausių vietų.
Nuo 2013 m. dalyvauja Jungtinių Tautų, Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus, Žmogaus Teisių ir kitų tarptautinių nevyriausybinių organizacijų projektuose.
Pats M. Černovas, kaskart atsiduriantis karščiausiuose pasaulio taškuose, net kelis kartus buvo sužeistas. 2013 m. pabaigoje Ukrainos sostinėje Kyjive jis fotografavo Euromaidaną – masinius proeuropietiškus protestus Ukrainoje. Išreikšdami nepasitenkinimą tuomečio prezidento Viktoro Janukovyčiaus politika ir šalyje įsigalėjusia didžiule korupcija, kijeviečiai rinkosi į pagrindinę miesto aikštę.
Tai buvo didžiausio masto protestas Ukrainoje nuo pat 2004 m. vykusios Oranžinės revoliucijos. Prieš taikius demonstrantus buvo panaudotos milicijos specialiosios pajėgos „Berkut“. Euromaidano pasekmės – dešimtys žuvusių, tūkstančiai sužeistų. Galiausiai V. Janukovyčius buvo priverstas trauktis. Į valdžią šie protestai atvedė provakarietišką vyriausybę.
Per Euromaidaną M. Černovas net kelis kartus užpultas ir sužeistas. Janukovyčių remianti milicija lazda sužalojo Černovui ranką, suplėšė akreditaciją ir praktiškai sunaikino jo fotografavimo įrangą.
2014 m. sausį, nepaisydamas M. Černovo skiriamųjų ženklų, pagal kuriuos jis buvo identifikuojamas kaip tarptautinis spaudos atstovas, Janukovyčiui palankus pareigūnas metė į Černovą granatą – skeveldros sužalojo žurnalistui kojas ir akį.
M. Černovas su komanda – paskutiniai žurnalistai, palikę rusų naikinamą Mariupolį – rizikuodami savo gyvybėmis, jie pasakojo tragišką miesto istoriją.
Daugelis tarptautinių žurnalistų plūdo nušviesti Ukrainos revoliuciją, kuri vėliau peraugo į Krymo aneksiją ir karą Donbase. M. Černovas suteikė tarptautiniams reporteriams pagalbą, taip pat padėjo jiems kaip vertėjas.
M. Černovo patirtis fotografijos srityje ir partnerystė su kitais žurnalistais leido jam gerokai patobulinti vaizdo filmavimo įgūdžius. 2014 m. gegužę jis jau tapo nuolatiniu laisvai samdomu darbuotoju „Associated Press“ – vienoje didžiausių tarptautinių naujienų agentūrų.
Rusijos karinė operacija Donbase sukūrė dar vieną aštrią konflikto zoną Ukrainoje. M. Černovas plačiai nušvietė prasidėjusį karą Donbase, tapdamas vienu iš nedaugelio žurnalistų, pranešusių apie didžiulį konfliktą.
Jis buvo pirmasis paskelbęs vaizdo įrašus ir iš įvykio vietos po „Malaysia Airlines 17“ lėktuvo tragedijos. „Malaysia Airlines 17“ – Malaizijos oro linijų tarptautinis skrydis iš Amsterdamo oro uosto į Kuala Lumpūrą. 2014 m. liepos 17 d. „Boeing 777“ buvo numuštas virš prorusiškų separatistų kontroliuojamos teritorijos Rytų Ukrainoje, nukrito ir sudužo. Visi 298 lėktuvu skridę žmonės, tarp jų 80 vaikų ir 15 įgulos narių, žuvo.
M. Černovo reportažai iš įvykio vietos suvaidino esminį vaidmenį pasauliui nušviečiant įvykį.
Maskva iki šiol neigia bet kokią atsakomybę už šio keleivinio lėktuvo numušimą ir yra pateikusi virtinę teorijų apie Kyjivo kaltę.
Už šio įvykio nušvietimą M. Černovui Karališkoji televizijos draugija skyrė „Jaunojo metų talento“ apdovanojimą.
Vėlesniais metais kaip žurnalistas ir karo korespondentas M. Černovas rašė apie karą Sirijoje ir Mosulo mūšį Irake.
2017 metais Mosule snaiperio paleista kulka pramušė M. Černovo kamerą ir įstrigo jo taktinėje liemenėje. Žurnalistas tik per plauką išvengė mirties. M. Černovo Irake užfiksuoti vaizdo įrašai susišlavė daugybę apdovanojimų.
Jo ataskaitos, nuotraukos ir vaizdai pasklido po visą pasaulį.
2020 metų pavasarį M. Černovas dirbo Libijoje, Sirijoje, nušvietė migracijos krizę Turkijoje. Vėliau filmavo COVID-19 pandemiją Ukrainoje.
Rugpjūtį M. Černovas išvyko į Baltarusiją fiksuoti tariamų prezidento rinkimų. Paskelbus, kad suklastotų rinkimų nugalėtoju esą tapo lukašenka, šalyje prasidėjo plataus masto protestai. Minske filmuojantį neramumus N. Černovą sučiupo ir sumušė Baltarusijos režimo teisėsaugos pareigūnai.
Jis prarado sąmonę, kai buvo sumuštas policijos furgone, o ją atgavo tik greitosios medicinos pagalbos automobilyje.
Per protestus M. Černovas užfiksavo momentą, kai ant žemės nukrito kruvinus marškinius vilkintis vyras. Vėliau nustatyta, kad šis protestuotojas buvo Oleksandras Taraikovskis. M. Černovo nuotrauka ir vaizdo įrašas tapo neginčijamu įrodymu, kad 2020 m. rugpjūčio 10 d. Minske specialiųjų pajėgų nariai O. Taraikovskį nušovė, nors lukašenkos valdoma vyriausybinė žiniasklaida bandė pavaizduoti incidentą taip, kad šis esą įvyko dėl protestuotojo neatsargumo. Po to M. Černovas deportuotas iš šalies, nes jo akreditacija nebuvo pratęsta.
Dalyvaujantis svarbiose istorijose ir sugebantis atsidurti pačiame įvykių centre M. Černovas greitai įrodė, kad yra žurnalistas, turintis neįtikėtinų gabumų kurti pačiomis sudėtingiausiomis sąlygomis.
M. Černovas mano, kad karu reikia ne žavėtis, o vaizduoti jį tokį, koks yra. Ir prisipažino, kad jam nebūtinai patinka karo žurnalistika, bet jaučiasi atsidūręs reikiamoje vietoje reikiamu laiku. Nors pats neatmeta, kad kada nors gali pereiti prie kitokio pobūdžio fotografijos, pavyzdžiui, dirbti „National Geographic“.
Anot M. Černovo, kartais tenka rizikuoti – netgi savo gyvybe, kad padarytum gerą nuotrauką.
„Kad parodytumėte, kas iš tiesų vyksta, reikia būti tų įvykių centre. Jei rūpinsitės savimi, niekada nenufotografuosite svarbiausio“, – yra sakęs režisierius.
