Liūdynės sakmės ne visada liūdnos

• Sekundė
• Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
• Aktualijos
• 2019.04.28 11:00

Legendą apie liūdintį bajorą Liudą sekantis Liūdynės kaimas išskirtinis ne tik savo puošmena gamtos paminklu – kelis hektarus užimančiu parku, bet ir dvaro bei jo savininkų sunkią lemtį menančia istorija.

Ko gero, ir Liūdynę, kurioje ne vieneri metai gyventa, turėjo mintyse poetė Regina Algė Gudavičiūtė, kurdama eilėraštį „Mūsų kaimas“.

„Nebelinksmas mūsų kaimas, nebemokame dainuot, nebesirenka kaimynai pas kitus pavakarot“, – dainuoja šiandien su Vytautu Šiškausku visa Lietuva ir tik retas žino, kad žodžių apie kadaise nuo dainų skambėjusius Lietuvos laukus autorė – iš Panevėžio krašto kilusi poetė.

Jos plunksnai priklauso ir daugiau skambių eilių, kurioms muziką kūrė žinomi kompozitoriai.

Panevėžio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Liūdynės filialo lentynose – ne viena R. A. Gudavičiūtės eilėraščių knyga. Populiariosios dainos eilutes netikėtai užtinkame vienoje jų – „Žvaigždė ant delno“. Širdį sušildo ir knygose „Išbėgančių dienų skambėjimas“, „Gyvybės stebuklinga kibirkštėlė“ spausdinti posmai.

Eilėraščių autorė išleidusi ir atsiminimų knygą „Susitikimai su tėvu“. Joje pasakojama apie garsųjį autorės tėvą – pirmąjį Lietuvos kariuomenės kapelmeisterį, kompozitorių, dirigentą Juozą Gudavičių, (1873–1939).

Garsus muzikas, iki šiol populiarios dainos „Kur giria žaliuoja“ autorius taip pat gyveno Liūdynėje. Palaidotas jis Panevėžio senosiose kapinėse.

Liūdynės bibliotekos lentynose garbingą vietą rado ir kitos kūrybingos kraštietės Stasės Malakauskaitės-Lindienės knygos.

Nepamiršta ir dar viena iš šio krašto kilusi gerbiama moteris – poetė, rašytoja šviesaus atminimo mokytoja Valerija Vaitiekūnaitė-Kvaselienė (1930–2011).

Jos sukurtame eilėraštyje „Liūdynė – mano gimtas kaimas“ rašoma: „Nevėžio pakrantėj prie didelio kelio / Gyvuoja mūs kaimas Liūdynės vardu. / Po kryžiais ant bočių supilto kalnelio / Gražiai prižiūrėti kapeliai karių.“

Daug medžiagos apie Liūdynės krašto žmones, jų nuveiktus darbus, pasiekimus surinko buvusi ilgametė bibliotekininkė Stanislava Steponavičienė.

Liūdyniečių šiltai tiesiog Stasele vadinama moteris daug prisidėjo prie to, kad biblioteka vietiniams tapo svarbia ir nuolat lankoma kultūros įstaiga. Už savo prasmingą veiklą S. Steponavičienė pripažinta Panevėžio rajono metų bibliotekininke.

Kiek su kraštu susijusių pasakojimų ji užrašė, nuotraukų surinko, – sukurtas visas Liūdynės istorijos archyvas.

Kas ta Liūdynė, panevėžiečiams klausti nereikia – vos keli kilometrai nuo miesto nutolęs, dviračių taku lengvai pasiekiamas kaimas visiems puikiai žinomas. M. Garucko nuotr.

Gražiau nerasi

Kas ta Liūdynė, panevėžiečiams klausti nereikia – vos keli kilometrai nuo miesto nutolęs, dviračių taku lengvai pasiekiamas kaimas visiems puikiai žinomas.

Seniai atsikračiusi įkyraus netoliese buvusio sąvartyno tvaiko, dabar Liūdynė garsėja kaip švarus, tvarkingas, patogus gyventi kaimas.

Svarbus jo akcentas – išlikęs unikalus buvusio dvaro parkas. Ne veltui poetė V. Vaitiekūnaitė-Kvaselienė savo eilėraštyje mini: „Liūdynėn vilioja senovinis parkas, / Kur liepos alėjose barsto žiedus. / Čia poilsį randa senolis ir vaikas. / Čia džiaugias kraštiečiai, suėję kartu.“

Sutikta liūdynietė Marija Lukšienė apsidžiaugė, kad atvykę svečiai domisi jos mylimu kaimu, ir primygtinai kvietė nepasididžiuoti ir pasivaikščioti ar pasivažinėti visomis Liūdynės gatvėmis.

Gidė po Liūdynę, nuo 1970 metų čia gyvenanti suvalkietė, tiesiog spinduliuoja meile savajam kaimui.

„Ko daugiau galima norėti? Čia ir upė, čia ir miškas, miestas netoli. Pasidairykit, ar pamatysit kur netvarką? Visi, kaip kas išmano, puoselėja namelius, tvarko kiemelius. Niekur gražiau nerasi“, – savo kaimą gyrė M. Lukšienė.

Į aštuntą dešimtį įkopusi liūdynietė apgailestauja, kad sveikata nebeleidžia džiaugtis gyvenimu taip, kaip norėtų. Daug ko jau tenka atsisakyti, bet vis tiek ir darželį, ir daržą dar puoselėja – ir savo svogūną, ir burokėlį užsiaugina.

Dažnai užsuka ir į biblioteką – jai įdomu laikraščius, žurnalus paskaityti, su žmonėmis pabendrauti.

Pagiriamųjų žodžių kaimui ir jo žmonėms negaili ir tik praėjusių metų rudenį bibliotekoje pradėjusi dirbti Žana Sirvydė.

Panevėžyje gyvenanti bibliotekininkė naujo darbo ėmėsi visai nepažįstamame kaime. Žinojo, kad yra tokia Liūdynė, bet nieko daugiau.

Per palyginti trumpą laiką ji spėjo pamilti kaimą, jo žmones ir nė kiek nesigaili dėl savo pasirinkimo.

Liūdynės patriotė Marija Lukšienė sako, kad niekur kitur gyventi nenorėtų. M. Garucko nuotr.

Vienintelė Liūdynė

Dabar Liūdynėje suskaičiuojama 670 gyventojų.

Kitos Liūdynės Lietuvoje nėra. Tik keli kaimai panašiais pavadinimais – Liūdėnai Mažeikių ir Liūdoriai Šiaulių rajonuose.

Kodėl Lietuvos vidurio lygumoje, prie Nevėžio upės įsikūręs kaimas taip vadinamas, keliama įvairių versijų.

Viena jų sako, kad kaimo pavadinimas siejamas su žodžiu „liūdėti“.

„Pasakojama, kad baudžiavos laikais Liūdynės dvarą valdęs labai žiaurus ponas. Už mažiausius nusižengimus jis labai žiauriai bausdavęs baudžiauninkus. Todėl visi ir vaikščiodavę liūdnais veidais, juk nežinai, kada ir kur pono pyktis ir bėda tykojo. Šypsenoms ir linksmybėms nebuvo vietos nei laiko“, – byloja legenda.

Kita versija siejama su žodžiu „liudi“ – rusų kalba reiškiančiu „žmonės“. Gali būti, kad baudžiavos laikais dvarui priklausė labai daug žmonių – baudžiauninkų.

O dar pasakojama, kad šioje vietoje, nuostabiame parke kažkada gyvenęs bajoras Liudas. Jis buvo liūdnas, dažnai verkė, nes neturėjo žmonos. Kai pasimirė, šią vietą žmonės ir pavadino liūdnojo Liudo vardu – Liūdyne.

Panevėžio krašto tyrinėtojas, istorikas Petras Juknevičius mano, kad Liūdynė įkurta 18 amžiaus pabaigoje. Tai nebuvo savarankiška valda, o tiesiog Pajuostės dvaro palivarkas.

19 amžiaus pradžioje Pajuostės dvarą kartu su Dembavos, Liūdynės, Užusalės ir Kalvėnų palivarkais paveldėjo Mykolas Meištavičius – būsimas Kauno gubernijos bajorų maršalka.

Vėliau dvaras su visais palivarkais atiteko sūnui Edvardui, būsimajam Upytės (Panevėžio) bajorų maršalkai.

Šis žmogus turėjo tris sūnus. Vyresnysis Vladislovas, vedęs Karpio dukterį, turėjo valdyti Sujetų dvarą, vidurinysis Aleksandras po tėvo mirties tapo Pajuostės šeimininku, o jaunesnysis Juozas Simonas, vedęs vieną iš Karpio dukterų, gavo dalį Pajuostės valdos – Liūdynę.

Žinoma, kad šis dvarininkas besimokydamas Paryžiuje buvo patekęs į avariją – tramvajus jam nupjovė koją. Dėl pavyzdingos tvarkos dvaro žmonės šeimininką buvo praminę „šlubu vokiečiu“.

Kad Liūdynės ūkis buvo tvarkomas pavyzdingai, minima 1898 metais išleistame K. Gukovskio aprašyme apie Panevėžio apskritį. Liūdynė tame rašinyje nurodoma kaip daugialaukės sėjomainos ūkis. Ūkyje buvo laikoma 40 karvių, 20 arklių, jame dirbo 15 darbininkų.

Kiek daugiau nei pusmetį bibliotekoje dirbančiai Žanai Sirvydei Liūdynė jau tapo miela ir sava. M. Garucko nuotr.

Didžiuojasi gamtos paminklu

Istorikas P. Juknevičius atkreipia dėmesį į Liūdynės puošmeną – gamtos paminklą, apie 6 hektarus užimantį parką. Pietinėje jo dalyje – dvi alėjos, apsodintos liepomis, šiaurinėje – tvenkinys.

Parke auga europiniai maumedžiai, vakarinės tujos, pavienės juodosios ir kitokios pušys, kiti vertingi medžiai.

1903 metais Liūdynės palivarke, kurį jau buvo galima vadinti savarankišku dvaru, gyveno 39 žmonės. Meištavičiai dvarą prarado po Pirmojo pasaulinio karo.

Po žemės reformos dvaro žemės buvo išdalytos kumečiams, o centrą nusipirko teisininkas A. Mikutavičius. Pats jis žemės nedirbo, ją nuomojo.

Žinoma, kad 1941 metais kaime šurmuliavo 16 kiemų, dvaras, pradinė mokykla. Tačiau žmonėms tie metai buvo pražūtingi – dvaro savininko Mikutavičiaus šeima, jis su žmona ir septyniolikmečiu sūnumi, tais metais ištremti į Sibirą.

Kartu su Lietuva per šimtmečių istoriją keliaujanti Liūdynė neišvengė nė vieno laikmečio ypatybių – kilo, klestėjo, žlugo ir vėl stengėsi kurti naują gražų gyvenimą.

Liūdynė jos gyventojams – brangus ir savas kaimas. M. Garucko nuotr.

• Sekundė
• Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
• #Aukštaitijos Senvagė
• #Liūdynė
• #Panevėžys