-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Gandras – nacionalinis mūsų paukštis. Lietuvoje jų peri apie 13 tūkstančių porų, bene tankiausiai Europoje.
Žiemojo gandrai toli, Afrikoje, pasiekdami Nilo aukštupius ar net pietinį žemyno galą.
Žmonės sako: kurioje sodyboje peri gandras – tas ūkis bus sėkmingesnis, namus aplenks gaisrai. Jeigu gandras dažnai lanko ir tą sodybą, kurioje neperi, tai šeimyna susilauks vaikų.
Jeigu į sodybą atskrenda gandrų pora, reikia netrukus laukti piršlių.
Senoliai tikėjo, kad gandras gali žmonių ligas ar bėdas paimti ir nudanginti į neįžengiamas pelkes ir ten palikti.
Pasakojama, kad kitados gandrą Dievas buvo pasiuntęs į pragarą ugnies žmonėms atnešti. Tik nepavyko lėtapėdžiui paukščiui tas žygis – velnias uždrožė per kuprą nuodėguliu, o snapas nuo ugnies paliko raudonas.
Gandrinės tradiciškai laikytos labai svarbia švente.
Kovo 25-ąją nevalia imtis sunkių darbų, nes ir „paukščiai tądien lizdų nesuka“.
Šeimininkės per Blovieščius keldavosi labai anksti, nes tikėta, kad tada per darbymetį nugaros neskaudės.
Be to, ir namų ruošos tądien daugiau. Pirmiausia reikia „gandro vaišes“ suruošti. Neįprastų valgių: kanapinių pyragėlių, šaltanosių, įdarytų krekenomis, „kratinių“ bandelių iš įvairių rūšių rankinėmis girnomis rupiai sumaltų miltų.
