Spalvingos, charizmatiškos ir tarsi gyvos lėlės prikausto žvilgsnius. P. Židonio nuotr.

Lėlės ne žaidimams (foto galerija)

Lėlės ne žaidimams (foto galerija)

Visais laikais lėlės buvo ne tik mažų mergaičių mylimiausi žaislai, bet ir apeigų dalis, senosios magijos sergėtojos. Pastaruoju metu ši archajiška tradicija vėl atgyja – lėlių magija keliasi į šiuolaikinius namus. Tik jau kaip interjero puošmena, įpučianti gyvybės bet kokiam namų kampeliui.

Meniška misija

Dvi menininkės draugės Irena Berštienė ir Edita Varnelienė panevėžiečius kviečia užsukti į Smėlynės biblioteką. Čia tarp knygų apsigyveno neįprastos lėlės, nuo kurių tiesiog neįmanoma atplėšti akių. Bičiulių rankomis sukurtos, jos tarsi gyvos, jausmingai pasakojančios vis kitą istoriją, – tik akimirkai sustingusios laike.

Abi lėlininkės šypsosi, kad šis darbas joms – tarsi meditacija, galimybė išsprogdinti savo kūrybiškumą. O kartu ir kitiems padovanoti teigiamų emocijų pliūpsnį, nes kiekviena lėlytė turi savo misiją – nešti gėrį ir grožį.

Kūrybinio alkio vedamos

Šiauliuose gyvenančios menininkės atvirauja lėlių magijos abi buvusios įtrauktos prieš gerą dešimtmetį. Tuomet viena kitos nepažinojo, bet būtent kūryba padėjo užsimegzti stipriai ir nuoširdžiai draugystei.

I. Berštienė ir E. Varnelienė tikina: nors abi kuria lėles, konkurencijos nejaučia. Atvirkščiai – viena kitai tampa įkvėpimo šaltiniu ir savotiškomis mokytojomis.

Gintaro dirbinių juvelyre dirbančią I. Berštienę visuomet traukė rankdarbiai ir įvairi meninė veikla, tačiau tam vis pritrūkdavo laiko. Kūrybinį alkį bent šiek tiek kompensuodavo darbas. Kol paaugus vaikams nusprendė, jog pats laikas grįžti prie veiklų, į kurias traukia širdis. Taigi ėmė tapyti, velti, megzti, tačiau labiausiai liko pakerėta lėlių, kurias dažnai vadina mylimukais.

„Manau, kad niekas gyvenime neatsiranda be priežasties, – sako I. Berštienė. – Jeigu tik turi norą kurti, tuomet rasi, kur save realizuoti. Pirmoji mano lėlytė gimė moterų susibūrime. Mane sužavėjo ne kiek pats rezultatas, o kūrybos procesas. Tai taip įtraukia, kad negali sustoti, norisi vis tobulėti ir tobulėti.“

Tarsi gyvos

Kiek į pasaulį paleido lėlyčių, kūrėja neskaičiuoja. Kiekviena I. Berštienės lėlė skiriasi ne tik plaukų ar akių spalva, drabužių deriniais, bet ir charakteriu. O šį sukurti padeda net ir tokios smulkmenos, kaip laikysena, žvilgsnis, besišypsantys lūpų kampučiai ar rankų mostai, veido išraiška.

Lėlės ne tik išraiškingos, bet ir iškalbingos.

„Į kiekvieną savo kūrinį turi sudėti ir dalelę savęs, užrakinti lėlėje tas emocijas, kad į ją norėtųsi žiūrėti ir grožėtis.“

I. Berštienė

„Didžiausia įkrova – iš aplinkos, – tikina menininkė. – Kartais sutinki žmogų įdomaus veido ir tuomet bandai atkartoti tas raudonas lūpas ar gražius žandukus… Arba užtenka pamatyti spektaklį ar šokį, ir jau regi naujos lėlytės viziją. Į kiekvieną savo kūrinį turi sudėti ir dalelę savęs, užrakinti lėlėje tas emocijas, kad į ją norėtųsi žiūrėti ir grožėtis.“

Kūryboje I. Berštienė atvira naujovėms. Jos lėlės gimsta iš įvairiausių medžiagų, pradedant visų rūšių audiniais, putplasčiu ir baigiant pjuvenomis. Šiuo metu lėlininkė itin pamėgo ore stingstantį modeliną – labai plastišką ir organišką.

Pasak kūrėjos, šiame mene reikia pasitelkti visą kūrybiškumą ir išradingumą, mat tenka išmokti siūti ne tik drabužius, batus, bet ir perprasti makiažo subtilybes, pasigilinti į papuošalų gamybos niuansus.

„Visada norisi išbandyti kažką naujo, – neslepia entuziazmo I. Berštienė. – Kuriame kartu su drauge, bet mūsų lėlės nekopijuoja viena kitos. Atvirkščiai, dalijamės atradimais, kaip galima lanksčiau, geriau padaryti. Įkvepiame viena kitą, todėl kiekviena nauja lėlė išeina vis geresnė ir geresnė!“

Dovanoja emocijas

Abiem menininkėms lėlyčių kūryba – atgaiva širdžiai. I. Berštienė atvirauja nė neskaičiuojanti tam skiriamo laiko: kartais užtenka ir dviejų savaičių, o kartais prireikia ir dviejų mėnesių, kol gimsta naujas lėlių šeimos narys. Tai veikla, kurios nepaskubinsi, – pirmiausia dėl to, kad ji reikalauja begalinio kruopštumo, be to, kūrybai atsidėti galima tik tinkamai nusiteikus, kai nekamuoja tamsios mintys.

„Idėją pirmiausia reikia subrandinti, – aiškina pašnekovė. – Bet net ir turėdamas viziją niekada negali žinoti, koks bus galutinis rezultatas. Man patinka išjausti tuos paskutinius charakterio akcentus. Būna, sėdžiu ir žiūriu, kuo galėčiau dar daugiau įpūsti gyvybės.“

Anot I. Berštienės, menininkui labai svarbus ir atgalinis ryšys. Įvertinimai yra savotiškas postūmis dar labiau atsiverti kūrybai. Todėl savo darbus ji dažniausiai išdovanoja. Matydama degančias ir susižavėjimo kupinas akis sako žinanti, kad jos lėlytė naujam šeimininkui suteiks daug gerų emocijų. Į namus atneš gėrio, jaukumo, švelnumo, kūrybinio polėkio.

„Man svarbiausia – kad lėlės neštų vidinį gerumą tiems, kurie jas priima į savo namus. Esu tikriausiai gimusi po laiminga žvaigžde, nes myliu tiek savo darbą, tiek ir visas kitas veiklas, kurių imuosi. Labai norisi, kad tą įkvėpimą ir kūrybos akimirkos žavesį patirtų ir kiti“, – prisipažįsta I. Berštienė.

Dalijasi su kitais

Spalvingas, charizmatiškas ir išraiškingas lėles į Aukštaitijos sostinę atvežusi Edita Varnelienė šypsosi, kad jos kūrybinis stažas – jau daugiau kaip trylika metų. Kasdien ji skubanti į darbą valdiškoje įstaigoje, bet uždariusi biuro duris Edita dega jau kūrybos aistra.

„Iš menininko veiklos duonos neprivalgysi, todėl lėlės ir kiti kūrybiniai darbai tėra tik mano hobis. Baigiau juvelyrės mokslus, tad tas noras pasiknibenti liko iki šiol“, – šypsosi E. Varnelienė.

Ji išbandžiusi jėgas ir tapyboje, bet, kaip pati sako, čia stipri niekuomet nesijautė. O kurdama lėles gali save išreikšti per spalvas ir emocijas, kurias sudeda į savo darbo vaisius.

Lėlių kūrimas ją taip užkabino, kad vis giliau ir giliau traukia.

„Man tai atsipalaidavimo būdas, pati didžiausia meditacija – kaip geriausio vyno taurė – juokauja šiaulietė. – Atrodo, tik prisėdau prie kūrybos, ir net nepajutau, kaip laikas tiesiog ištirpo. Reikia eiti miegoti, bet tas įkvėpimas taip pagavęs, kad negali paleisti.“
„Nors rezultatas ne visuomet tenkina, bet išmoksti mėgautis pačiu procesu: kai prisikaupia viduje to kūrybinio užtaiso, privalu jį išleisti“, – atvirauja E. Varnelienė, įsitikinusi, jog menininkas negali stovėti viename taške. Geriausias būdas augti – tapti mokytoju ir įkvėpėju kitiems. Tad ji pati ir kitus mokanti atrasti akimirkos žavesį kuriant lėles, kurios vienaip ar kitaip atspindi jų kūrėją.

„Labai gaila, kad dėl karantino nutrūko būrelio veikla – norisi šį meną plėtoti plačiau. Užsienyje lėlių kūrimas yra atskira ir labai populiari meno šaka. Vis daugiau jį kurti imasi vyrai. Rengiamos didžiulės lėlininkų parodos. Lėlės ne tik mažų mergaičių žaislas, bet ir interjero detalė. Lietuvoje šis menas dar nėra populiarus. Bet džiugu, kad vis daugiau žmonių nori patys kurti lėles. Bent jau mano mokinių darbai – nuostabūs“, – atrasti kūrybos džiaugsmą ir kitus kviečia E. Varnelienė.

Galerija

Komentarai

  • Nuostabios lėlės! Super!

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų