-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Į Dusetas žirgus ruošia ir panevėžietis ilgametis prizininkas iš Raguvos Alvydas Banėnas.
O po operacijos sveikstantis smilgietis Algimantas Pamarnackas šįkart varžybas stebės kompiuterio ekrane ir palaikys raguviškį, su kuriuo paprastai lenktynių trasoje tampa konkurentais.
Ristūnų pasagos ant legendomis apipinto Sartų ežero pradėjo kaukšėti dar XVIII amžiuje. Nebelikus tikrų šaltų žiemų, dėl saugumo dabar dažniau žirgų lenktynės vyksta ant šalia ežero išlieto ledo. Tačiau staigmenas mėgstanti gamta atima ir šį malonumą.
Savaitgalį sinoptikams pranašaujant netikėtą trumpą pavasario pasirodymą, Sartų lenktynėms besiruošiantys vadeliotojai nerimauja, ar jos apskritai įvyks.
Ilgametis šių varžybų dalyvis ir finalininkas raguviškis A. Banėnas lenktynėms jau pasiruošęs, nors orų prognozės ir trikdo.
Ledas varžyboms pradėtas lieti dar prieš dvi savaites, bet prasidėjęs lietus ir šiluma gali visus planus sujaukti.
„Šeštadienį žada lietų ir atšilimą, ar nebus taip, kad mums ledą ištirpdys. Jeigu ledas pradės aižėti, žirgai nebegalės bėgti. Jau trys metai iš eilės varžybos atšaukiamos dėl orų, dar anksčiau buvo nukeltos dėl koronaviruso pandemijos“, – apgailestauja A. Banėnas.
Anot jo, beveik kas antrą savaitgalį tai vienoje, tai kitoje Lietuvos vietoje ar užsienyje vyksta žirgų varžybos, bet Sartai – tarsi šio sporto olimpinės žaidynės. Kiekvienam šio sporto šakos atstovui garbės reikalas pasirodyti ant Sartų ledo.
„Ristūnų varžybos pagal tradicijas gali vykti tik pirmąjį vasario šeštadienį. Kad būtų galima nukelti, būtų kitaip. Būna nusivylimas, kai ruošiesi, ir jos neįvyksta“, – sako raguviškis.
Į Dusetas A. Banėnas planuoja vykti su dviem iš šešių savo sportinių žirgų – Amerikos ristūnų. Vienas jų jau matęs visko, išbandęs savo galimybes ir Sartų lenktynėse, o kitam tai bus savotiškas debiutas.
Sartų lenktynėms raguviškis pradeda ruoštis prieš gerą pusmetį. Dažniausiai treniruotės vyksta ant kaimo žvyrkelio, hipodromas – prabanga.
Bėgimas ant žvyrkelio ir ledo, pasak žirgininko, gerokai skiriasi. Ant ledo, priklausomai nuo jo kietumo, svarbiausia specialios pasagos. Kaip automobiliams būtinos žieminės padangos, taip žirgams – apkaustai.
„Važiuoti ant ledo reikia kitų įgūdžių. Buvau ne kartą su varžovu susikabinęs vežimėliais, bet susidūrimo išvengėme. Visi vadeliotojai dalyvauja varžybose ne pirmą kartą, patirties jau turime“, – šypsosi A. Banėnas.
Anot ristūnų savininko, ar žirgas gali tapti geriausiu, paprastai pasimato po pusantrų metų intensyvių treniruočių.
„Jau aštuoniolika metų Sartuose važiuoju – kiek tik vyko, tiek ir dalyvavau varžybose. Paskutinėse visi keturi mano žirgai tapo prizininkais. Šiemet irgi svajoju tapti čempionu. Nors neturiu gerų sąlygų treniruotis, mano žirgas pagal reitingus – greičiausias Lietuvoje“, – didžiuojasi A. Banėnas.
Iš Sartų žirgų lenktynių ne vieną medalį parvežęs raguviškis A. Banėnas nusiteikęs ir šįmet užlipti ant prizininkų pakylos. „Sekundės“ archyvo nuotr.
Raguviškis svarsto, kad meilė žirgams tikriausiai atėjo iš vaikystės. Alvydas – tikras kaimo vaikas. Tėtis augino arklius – paprastus pagalbininkus kaime.
Baigęs mokyklą A. Banėnas įstojo mokytis veterinarijos, kad galėtų būti kuo arčiau savo meilės – žirgų.
„Kaip kiti pasineria į žvejybą ar medžioklę, taip aš – į žirgus. Jie mano hobis ir meilė“, – sako raguviškis.
„Nors neturiu gerų sąlygų treniruotis, mano žirgas pagal reitingus – greičiausias Lietuvoje.“
A. Banėnas
A. Banėnas apgailestauja, kad žirgų sportas laikosi tik ant senbuvių pečių. Mažai jaunimo tuo susidomi. Visame Panevėžio rajone tėra du profesionalūs vadeliotojai – jis pats ir Smilgiuose gyvenantis A. Pamarnackas.
„Šįkart iš Panevėžio lenktynėse dalyvausiu vienas. A. Pamarnackas taip pat turi du labai gerus žirgus, bet jam varžybas dėl sveikatos teks praleisti. O jaunoji karta šio sporto vengia. Jaunimui gal labiau patinka joti, o mes važiuojame su specialiais rateliais. Žirgas lekia 50–60 kilometrų per valandą greičiu, tad ne kiekvienas ir išdrįsta į ratus sėsti. Reikia nejausti jokios baimės, tik norą pasikrauti adrenalino“, – pasakojo tokio sporto aistruolis.
Be to, tai ir labai brangus malonumas. Vien rateliai kainuoja apie septynis tūkstančius, pakinktai – apie pusantro tūkstančio, apsaugos – po šimtą, pasagos – taip per per šimtą eurų, ir tai jeigu žirgus kausto pats šeimininkas.
„Suprantama, kodėl jaunimas šiuo sportu neužsiima. Dažnai net ir laimėjus varžybas pasiruošimas joms finansiškai neatsiperka“, – skaičiuoja A. Banėnas.
Po sąnario keitimo operacijos Palangos sanatorijoje atsigaunantis A. Pamarnackas apgailestauja, kad šiemet Sartų varžybas teks praleisti, bet vadelių sudėti dar tikrai nenusiteikęs.
„Nedalyvausiu, nebent su visa lova važiuočiau“, – juokauja žirgininkas.
Jis abejoja, ar apskritai Sartų lenktynės įvyks, mat žadama nemaža šiluma.
„Girdėjau, kad ledas, kuris buvo paruoštas varžyboms, jau dabar vietomis atšokęs. Baisu, kad į aštrius jo kraštus žirgai nesusižeistų“, – kalbėjo A. Pamarnackas.
Anot ristūnų augintojo, tikrųjų žiemų praktiškai nebeliko, tad surengti tradicines Sartų varžybas darosi vis sudėtingiau. Nors Sartų lenktynės – šimtametė tradicija, žirgininko nuomone, laikas galvoti apie alternatyvas.
„Utenoje yra geras takas, infrastruktūra, bet kažkodėl ši vieta primirštama. O alternatyvų tikrai reikėtų. Kai žiemos būdavo tikros, būdavo viskas kitaip. Juk ir pats pasiruošimas reikalauja kruvino darbo ir taškymosi po purvynus. Buvau ir aš pasikinkęs žirgus, bet toks purvas jiems treniruotis nėra gerai“, – teigė smilgietis.
Nors šiemet neteks dalyvauti varžybose, A. Pamarnackas žada kompiuterio ekrane stebėti tiesioginę jų transliaciją. Žirgų sporto aistruolis sirgs už savo kraštietį A. Banėną, nors varžybose ir būtų didžiausi konkurentai.
„Vasarą jo žirgas laimėjo pirmą vietą, o mano – antrą. O ankstesnėse varžybose mes buvome juos aplenkę. Būtų labai įdomu pasižiūrėti, kas šįkart būtų greitesnis. Tikiuosi vasarą jau išvažiuoti į varžybas. Kaip toje reklamoje, pavartosime diklako ir išbėgsime į taką“, – geros nuotaikos nestokoja profesionalus vadeliotojas.
Sartų varžybos – kiekvieno žirginio sporto aistruolio siekiamybė. Ne tik dėl prestižo, bet ir solidžių piniginių prizų. Pasak A. Pamarnacko, eilinėse varžybose už aukščiausią vietą galima laimėti 250 eurų, o Sartuose – du tūkstančius.
Bet net ir tokie paskatinimai nepadeda žirginio sporto bendruomenei augti.
„Mūsų bendruomenė, deja, neauganti ir besilaikanti tik ant senosios kartos pečių. Būdavo laikų, kai į Sartų varžybas suvažiuodavo apie 70 važnyčiotojų su žirgais, o dabar – vos per trisdešimt. Silpnai bevažiuoja ir latviai bei estai. Su nepriklausomybės atėjimu tikėjomės išeiti į Europos vandenis, o nėra taip lengva ten nuplaukti. Bet aš vadelių dar tikrai nepadėsiu“, – nusiteikęs A. Pamarnackas.
