-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Reikia labai lakios vaizduotės, kad Panevėžio miesto centre įžvelgtume ne dabartinės, dailios, praeitį ir modernumą jungiančios Laisvės aikštės vaizdą, o visai kitokį paveikslą.
Su gausybe arklių ir vežimų, su specifiniais kvapais, garsais ir turgaus kasdienybės potyriais. Juk šioje vietoje beveik iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios nuolat šurmuliuodavo turgūs – suvažiuodavo kinkiniai, sugužėdavo ūkininkai, klegėdavo ir derėdavosi pirkėjai.
Tas šurmulys nenutilo net Turgaus vardą aikštei pakeitus į Laisvės.
Laimei, yra išlikusių vaizduotei padedančių fotografijų. Į jas įsižiūrėjus, istorikus pakalbinus daug lengviau suprasti ir pamatyti, kokia buvo prieš šimtmetį ir dar seniau turgaus ritmais gyvenusi miesto širdis.
Štai vienoje iš nuotraukų tolumoje, kaip ir dabar stovint aikštėje, matyti raudonos – Šventųjų apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios bokštai, aikštės pakraščiuose rikiuojasi beveik tokie pat pastatai, o ir pati aikštė lyg ir tokio pat dydžio.
Apie 1556 metus susiformavusi centrinė Panevėžio aikštė Turgaus vardą oficialiai gavo 1872-aisiais. Ilgą laiką ji taip ir vadinta.
„O ar žinote, kad per Pirmąjį pasaulinį karą aikštė pervadinta Hindenburgo vardu? Mat žmogus, kurio garbei buvo suteiktas toks pavadinimas, – Vokietijos armijos Rytų fronto vadas, generolas feldmaršalas Paulis fon Hindenburgas kurį laiką buvo Panevėžio svečias ir taip pat vaikščiojo šia aikšte“, – pasakoja Panevėžio kraštotyros muziejaus darbuotojas Donatas Pilkauskas.
P. fon Hindenburgas – garsi asmenybė, 1925 metais jis net Vokietijos prezidentu buvo išrinktas, o 1933-iaisiais priėmė lemtingą sprendimą – paskyrė Hitlerį reichskancleriu.
Kai feldmaršalas lankėsi Panevėžyje, apsistojo ir nakvojo Turgaus aikštėje buvusiame Mykolo (Michaelio) Rosako name įkurtame viešbutyje. Šis namas – Laisvės a. Nr. 1 – stovi iki šiol. O štai iškiliojo svečio vardo Panevėžyje greitai nebeliko.
Atkūrus nepriklausomybę svetimi vardai buvo nebereikalingi ir 1919 metų lapkričio 22 dieną Hindenburgo aikštė gavo Laisvės vardą.
Politechnikumo pastatas 20 a. 7 deš.
Nors Turgaus vardas aikštei nesugrįžo – turgūs čia vykdavo dar ilgai. Kaip sako muziejininkas, Laisvės aikštėje ir buvo svarbiausias miesto turgus.
„Prekybai tame turguje reikėjo gauti Savivaldybės leidimą. Be to, buvo privaloma laikytis ir tam tikrų taisyklių. Pavyzdžiui, griežtai draudžiama prie medžių rišti arklius. O parduodantieji maisto produktus privalėjo juos saugoti nuo musių ir dulkių, atiduodant pirkėjui dėti į švarų vaškuotą popierių – pergamentą“, – su buvusiomis turgaus taisyklėmis supažindina muziejininkas.
Rinkliavą reikėdavo sumokėti įvažiuojant į turgų, o 15 valandą prekyba baigdavosi, šurmulys nutildavo.
Ir nors atrodo, kad turgus miesto centre turėjo būti visiems labai patogus, bet kuo toliau, tuo labiau panevėžiečiams jis nebetiko.
Žmonėms nebesinorėjo nesibaigiančio vežimų dardėjimo, arklių kvapų, triukšmo.
Ir 1936 metais miesto valdžiai įteiktas prašymas turgavietę iš Laisvės aikštės iškeldinti. Tokį prašymą pasirašė 736 Panevėžio gyventojai. Matyt, nepasitenkinimo išraiškų būta ir daugiau, nes nuo 1939 metų arklius statyti Laisvės aikštėje uždrausta.
Pati aikštė tapo gražesnė, jaukesnė – jos dalyje nuo Ramygalos gatvės, kur kadaise stovėdavo arkliai, atsirado gėlių klombos. O 1939 metais spalio 7 dieną turgus iš Laisvės aikštės galutinai iškeldintas į gretimą Savanorių.
Panevėžys 1926 m.
Laisvės aikštėje nedideli turgeliai vis dar vykdavo iki 1940 metų – čia buvo galima nusipirkti žolelių, kitų smulkmenų.
Tačiau joje gyvenimas keitėsi: ūždavo ne tik turgūs, bet ir įvairūs susibūrimai, šventės, renginiai. Į vieną jų dera atkreipti dėmesį. Šįmet Vilnius švenčia 700 metų jubiliejų, bet, pasirodo, ir 600 metų sukaktis 1923 metais visoje Lietuvoje plačiai minėta.
Panevėžyje taip pat. Ta proga Laisvės aikštėje pasodintas Vilniaus medis – ąžuoliukas, skirtas Vilniaus 600 metų jubiliejui. Prie jo vėliau ir vykdavo pagrindiniai renginiai.
O per dar vieną plačiai nuskambėjusią sukaktį – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto mirties 500-ąsias metines, 1930 metų rugsėjo 8 dienos minėjimas Panevėžyje taip pat vyko prie Vilniaus medžio. Čia ne kartą rengti ir kariuomenės paradai, mitingai.
Laisvės aikštė 1930 rugsėjo 8 d.
Vienas ypatingas įvykis Laisvės aikštei suteikia didelę garbę. Muziejininkas kviečia ilgėliau stabtelėti prie jau minėto M. Rosako namo – aikštėje pirmuoju numeriu pažymėto pastato.
„Būtent čia, prie šio namo 1919 metais pirmą kartą Panevėžyje suplevėsavo Trispalvė“, – primena D. Pilkauskas.
Į krašto istorijos knygą aukso raidėmis įrašyti faktai apie 1918 metais gruodžio mėnesį karininko Jono Variakojo pradėtus telkti Panevėžio srities savanorius.
„Bažnyčiose, turguose buvo skaitomi kvietimai visiems, neabejingiems Lietuvos likimui, stoti į savanorių gretas. Savanorių priėmimo štabas veikė Rosako namo antrame aukšte. Į savanorių gretas stojo jauni vyrai, ateidavo ir paauglių. Bet priimdavo juos į būrį tik nuo 15 metų“, – pasakoja istorikas.
Patys pirmieji savanoriai – broliai Boleslovas, Stasys ir Vladas Balčai, užsirašę 1919 metų sausio 7 dieną.
Panevėžio atskirasis batalionas su vokiečių pagalba tų pačių metų kovo pabaigoje iš bolševikų atkovojo ir užėmė miestą.
Išvadavus Panevėžį, J. Variakojo štabas įsikūrė tame pačiame M. Rosako name ir prie jo 1919 metų kovo 27 dieną pirmąkart iškėlė Lietuvos Trispalvę.
„Vėliavą J. Variakojui įteikė Katalikių moterų draugijos narės. Vėliau ši Trispalvė buvo saugoma Karo muziejuje Kaune“, – sako D. Pilkauskas.
G. Kartano nuotr.
Iki šiol Laisvės aikštę puošiantis M. Rosako namas garsėja įdomia istorija. Ko tik nematė šio unikalaus pastato sienos – čia būta ir geriausio Panevėžio viešbučio, ir daug parduotuvių, ir didžiulė telefono stotis, šiame pastate 1897 metais gyveno latvių poetas Janis Rainis su žmona Aspazija.
Pats savininkas M. Rosakas – ilgametis miesto tarybos narys – gyveno trečiame aukšte. Mirė jis 1934 metų balandį, o savo testamente daug dėmesio skyrė vargšams. Neturtingiesiems šelpti jis paskyrė pelną, gautą iš dviejų namų.
„Rosako testamento vykdytojai nuo 1935-ųjų iki 1937 m. vargšams išdalino 19 100 litų. Ypač buvo šelpiami moksleiviai. Paramą gaudavo ne tik lietuvių, bet ir lenkų, žydų tautybės moksleiviai“, – pasakoja D. Pilkauskas.
Turtingas panevėžietis buvo M. Rosakas – jo namas Laisvės aikštėje buvo vienas brangiausiai įvertintų statinių Panevėžyje.
1940 metais šis nekilnojamasis turtas, įvertintas 237 tūkstančiais rublių, nacionalizuotas.
Vyresnio amžiaus žmonės puikiai prisimena sovietmečiu pastato pirmajame aukšte veikusį labai populiarų restoraną „Seklyčia“.
Dabar, kai Laisvės aikštė dažnai puošiasi trispalviais akcentais, vėliavomis, reikėtų nepamiršti, jog ne taip seniai buvo laikas, kai gražių ir prasmingų spalvų – geltonos, žalios, raudonos derinys, ir ne tik vėliavos pavidalu, buvo visiškas tabu.
Pabandžiusiems viešumoje jas demonstruoti, grėsė didžiuliai nemalonumai. Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės simbolis Trispalvė sovietmečiu drausta, o ją slapta iškėlusieji persekiojami ir griežtai baudžiami.
Viešai suplevėsuoti ji galėjo tik prasidėjus Lietuvos atgimimui. Tad nesunku suprasti, kokie jausmai buvo apėmę tūkstančius panevėžiečių 1988 metų spalio 21-osios – penktadienio – vakarą Laivės aikštėje prie dramos teatro.
Kvapą gniaužė jau tas momentas, kai tautiniais drabužiais pasipuošęs jaunimas į aikštę atnešė Kristaus Karaliaus katedroje klebono Juozapo Antanavičiaus pašventintą Trispalvę.
Po iškilmingų kalbų skambant bažnyčių varpams, tautinę Trispalvę ant dramos teatro stogo iškėlė režisierius Juozas Miltinis.
Susitelkimą ir dvasinį pakilimą išgyvenanti minia giedojo Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“, Maironio „Lietuva brangi“.
O 1989 metų vasario 16-ąją Laisvės aikštėje pasodintas dar vienas istorinis medis – Atgimimo ąžuoliukas. Jis, kaip ir kitas ąžuolas – Vilniaus medis, – aikštėje ošia iki šiol.
G. Kartano nuotr.
Džiaugiantis įprasmintu Laisvės vardu, negalima pamiršti ir sovietmečio, kai tą vardą ištrynus, aikštei vėl buvo primestas svetimas, šį kartą Lenino vardas. Taip vadinta ji beveik keturis dešimtmečius.
Lenino aikšte centrine Panevėžio vieta įvardyta 1952 metų liepos 17-ąją ir joje tuoj pat atidengtas Lenino paminklas, sukurtas pagal tradicinį, daugelyje Sovietų Sąjungos vietų naudotą projektą.
Po trisdešimties metų – 1982-aisiais – tą paminklą bei stovėjimo vietą pakeitė skulptoriaus Gedimino Jakubonio sukurtas kitas Lenino paminklas. Tik jau neilgam.
Laisvės vardas aikštei sugrąžintas 1989 metų rugpjūtį, o po metų nukeltas ir Lenino paminklas. Dabar Laisvės aikštės puošmena – prieigose į ją žvelgiančio miesto įkūrėjo, Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro granitinė statula. Jos autorius – Stanislovas Kuzma.
Aleksandras pastatytas 2003 metais, Panevėžio 500-ųjų įkūrimo metinių proga.
2007 metais minint režisieriaus Juozo Miltinio šimtąsias gimimo metines, priešais dramos teatrą atidengtas bronzinis paminklas „Mintis“, vaizduojantis ant kėdės sėdintį režisierių. Šio paminklo autorius – Regimantas Midvikis.
Nors Laisvės aikštėje seniai nebevyksta turgūs, joje niekada nebūna tuščia ir verda gyvenimas.
Sovietmečio centrinė miesto aikštė daugelio panevėžiečių dar puikiai prisimenama, o apie prieškario metus jau nedaug kas papasakos. O Laisvės aikštėje anuomet taip pat buvo gausu ir parduotuvių, ir užeigų, ir įstaigų.
Brolių Subockių manufaktūros ir galanterijos parduotuvė Laisvės aikštėje veikė nuo 1874 metų. Visokiais vynais buvo prekiaujama brolių Šulmanų parduotuvėje Laisvės aikštės 37 name.
1920 metais Laisvės aikštėje įsteigta Stausko saldainių dirbtuvė, o 1932-aisiais atidaryta lietuviška saldainių dirbtuvė įkurta bendrovės pagrindu, prie jos taip pat parduotuvė.
Vieno turtingiausio Panevėžio žydų Bucho Nisono geležies krautuvė veikė Laisvės aikštėje 2-uoju numeriu pažymėtame name, netoliese pirkėjų laukdavo J. Levino baldų parduotuvė, Panevėžio žemės ūkio draugijos krautuvė Laisvės aikštės 40-ajame name ir kt.
„Dar žinoma, kad 1923 metais iš užsienio grįžęs fotografas Jankelis Trakmanas Laisvės aikštės 24-ajame name atidarė fotoateljė“, – pasakoja muziejininkas.
1938 metais adresu: Laisvės aikštė 29 įsikūrė Panevėžio ūkininkų smulkaus kredito bankas, vienintelis pačių panevėžiečių sukurtas bankas. Jis veikė antrame pastato aukšte ir sėkmingai plėtojo savo veiklą.
Modernius ir gražius banko rūmus pašventino kunigas P. Šidlauskas. Pirmame to pastato aukšte buvo įsikūrusi miesto vaistinė.
„Įdomu, jog Laisvės aikštėje atidarytos dvi iš keturių mieste buvusių benzino stočių ir viena iš keturių policijos būdelių“, – sako muziejininkas.
