-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Taip smagiai, lydimi pučiamųjų orkestro, Šiaurės Lietuvos fotomenininkai minėjo savo šventę – Pasaulinę fotografijos dieną.
Nuo seno jais garsėjantis Panevėžys ne veltui pavadinamas fotografijos meka. Vis dėlto nors panevėžiečiai skina laurus ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio arenoje, pasak Šiaurės Lietuvos fotomenininkų asociacijos vadovės Liucijos Karalienės, net ir mene egzistuoja dvi Lietuvos: Vilnius ir visa kita, kas yra už jo.
– Asociacija jungia 27 fotomenininkus iš Šiaurės Lietuvos. Susikūrė ji prieš beveik septynetą metų, sakyčiau, mūsų miesto fotografijos klasikų iniciatyva. Paskata buvo gana aiški: suvienyti, puoselėti ir plėsti profesionalių fotografų ratą Panevėžyje. Dabar ši iniciatyva išaugo šiek tiek plačiau. Turime narių ir iš Šiaulių, Biržų, Dusetų, Vilniaus.
– Iš tikro situacija tokia ir yra. Yra Vilnius ir regionai. Tačiau Panevėžys praeitais ir šiais metais pasirodė gana stipriai ne tik Panevėžio ar Lietuvos, bet ir pasaulio arenoje. Andrius Repšys pelnė apdovanojimą pasauliniame „Sony“ konkurse, Stasys Povilaitis, Marija Šileikaitė-Čičirkienė surengė galingas parodas Vilniuje.
Todėl į klausimą, ar gyvenamoji vieta turi įtakos, atsakyčiau dvejopai. Taip, turi, kai nori rengti parodas Lietuvos didžiuosiuose miestuose, ir ne – neturi, kai išeini į tarptautinę rinką.
Lietuvoje, manau, lengviau didžiųjų miestų fotografams vien dėl ryšių toje srityje. Pavyzdžiui, jei nori gauti oficialų meno kūrėjo statusą, turi pateikti Kultūros ministerijai penkias rekomendacijas iš jau tokį statusą turinčių bei vertinamų meno kūrėjų bei dvi meno kritikų recenzijas. Bent taip buvo, kai aš stojau. Taigi, mano dalyvavimo fotografijos veikloje ne Panevėžyje pasekmė buvo, kad man rekomendaciją parašė Gintautas Trimakas – labai gerbiamas žmogus fotografijos bendruomenėje. Kadangi dalyvavau tarpmiestiniuose projektuose, mano situacija buvo, sakyčiau, palankesnė siekiant pripažinimo ir įvertinimo.
Panevėžyje profesionalų ratas ne tik mažas, bet ir uždaras. Kad kai kurie fotomenininkai su manimi sveikintųsi, turėjo praeiti keleri metai.
– Panevėžį siūliau pavadinti fotografijos meka. Nes taip iš tiesų ir yra. Mūsų miesto fotomenininkai visada garsėjo klasikine fotografija. Tai išliko iki šių dienų. Gaila, kad klasika miršta, jei taip galima pasakyti. Kalbu ne apie žmones, o apie suvokimą, kas yra fotografija.
Mūsų miesto fotomenininkai, tokie kaip Stasys Povilaitis, Saulius Saladūnas, Marija Šileikaitė-Čičirkienė, Irena Giedraitienė, juk yra klasikų klasikai, vertinami visoje Lietuvoje ir ne tik joje. Kas eis po jų? Šią akimirką nežinau, kas galėtų eiti tvirtesniu žingsniu nei šie žmonės.
Pasaulinę fotografijos dieną Panevėžio fotografai kasmet pamini iškilminga eisena miesto centrinėje aikštėje. G. KARTANO nuotr.
– Tendencijos vyrauja visur. Taip pat ir mūsų stichijoje. Fotografijoje aiškiai matosi pasaulio įvykiai ir žmonijos egzistavimo nuotaikos. Šiandien į fotografiją taip pat žengia algoritmai, dirbtinis intelektas.
Naujovių yra visur. Arba spėji su jomis, arba ne.
Mano nuomone, fotografija šiuo metu išsiplėtusi iki begalybės. Sėdėdami namuose galime sukurti vaizdą iš viso pasaulio vaizdų. Čia yra fantastika, virtusi realybe.
– Geroje fotografijoje žmogus turi pasilikti ir išsinešti kažką iš jos.
Mano nuomone, fotografija yra gera, kai paliečia, palieka atsiminimą. Nesvarbu kokį.
Jeigu pamatei ir užmiršai, vadinasi, tai tebuvo nuotrauka, o ne fotografija. Manau, kiekvieno fotografo siekis yra įtraukti žiūrovą.
– Fotografai esame mes visi. Dabar nebereikia net kameros. Sakyčiau, fotografijos meno esmė yra sugadinta. Bet, žinoma, tai tik mano nuomonė.
Pažiūrėkime į socialinius tinklus. Mes mokame tik paspausti mygtuką. Ir tai jau fotografija? Tikrai ne.
Fotografas yra tas, kuris geba nuotraukoje palikti jausmą, o visa kita tėra fiksavimas.
Man šiek tiek pikta, kai kiekvienas kažkur surengęs parodą save jau laiko fotomenininku. Taip nėra.
Fotografija yra menas su tam tikra kelione į jį. Su dideliu bagažu, su žiniomis, pastangomis, įvertinimais.
Fotografija yra gyvenimo būdas ir nepagydoma liga.
Fotografais galime būti sau, draugams, tetoms. Bet fotomenininku kiekvienas būti negali.
Vieni tikrai investuoja į fotografiją ir tai daro iš meilės, o kiti save vadina fotografais, nors nesugeba iškadruoti nuotraukos.
Kaip visur, taip ir šitoje srityje atsiranda pseudoprofesionalų.
Liucija Karalienė. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
– Man labiausiai patinka tai, kad fotografija yra mano kalba. Aš per vaizdą transformuoju savo mintis, požiūrį, gyvenimo etapus. Man tai nėra darbas. Tai kaip pokalbis su savimi per kitą asmenį.
Aš nerengiu užsakomųjų fotosesijų. Man turi patikti žmogus, turi patikti ir atitikti jo požiūris su manuoju. Ir tada galime kurti kartu.
– Esu baigusi Kauno technologijos universitete industrines technologijas. Tai niekuo nesusiję su menu.
O draugystė su fotografija prasidėjo dukters krikštynose (dabar dukrelei jau 11 metų). Po jų pradėjau fotografuoti drauges, tada krikštynas ir vestuves. Bet šiuo metu to nebedarau. Fotografija liko mano aistra. Būdas bendrauti. Būdas parodyti ir galbūt kam nors padėti.
Labai džiaugiuosi, kai man parašo „buvau jūsų parodoje“. Man pasidarė lengviau. Daug žmonių su manimi kalba. Ir aš žinau, kad mano fotografija yra jų mažas raktelis atsigręžti į save.
– Vengiu fotografuoti vyrus. Nežinau kodėl. Tikriausiai nemoku jų nufotografuoti taip, kaip įsivaizduoju galutinį vaizdą. Todėl atsisakau.
– Oi… buvo visokių klaidų. Buvau užmiršusi vestuves ir į jas vėlavau. Žinau, kad tai baisu, bet taip buvo.
Esu padariusi ne vieną klaidą. Tiek bendravimo su klientais, tiek pačių fotografijų prasme buvau prašovusi pro šalį. Bet iš klaidų pasimokiau, kad nekartočiau jų ir vėl.
– Mano pati gražiausia fotosesija buvo mano mažosios dukters nuotraukos pilvo atspaude. Turėjau nusiliejusi savo pilvo atspaudą, kurį man padėjo pasidaryti draugė prieš pat gimdymą. Po to jame fotografavau savo dukrą. Man tai buvo labai gražu ir asmeniška.
Paroda „Vienuma“, pasak jos autorės Liucijos Karalienės, yra eksperimentas panaudojant dirbtinio intelekto ir jos pačios fotografijas. L. KARALIENĖS nuotr.
– Lietuvos fotografas, kuris mane yra pakerėjęs – Vitas Luckus.
Dažnai vis žiūriu filmą „Meistras ir Tatjana“ – skaudi, tikra, gili istorija. („Meistras ir Tatjana“ – režisierės Giedrės Žickytės sukurtas dokumentinis biografinis filmas apie legendinį lietuvių fotografą Vitą Luckų. 2015 metų „Sidabrinių gervių“ ceremonijoje filmas laimėjo keturis apdovanojimus – aut. past.)
Iš užsienio fotografų mano favoritė Diana Arbus. Jos darbai – tiesiog gyvenimo drama. Matyt, mane traukia fotografijos, kurios nutempia kažkur į pasąmonę.
– Paroda „Vienuma“ yra apie mane, kaip ir visos kitos mano parodos. Tai buvo eksperimentas naudojant dirbtinio intelekto ir mano pačios fotografijas. Eksperimentas pavyko. Man pavyko sujungti algoritmus ir savo pačios kūrybą, neprarandant savojo stiliaus, energijos ir nepametant fotografijos minties.
Iš esmės man lengviau ir patogiau gyventi vienatvėje ir vienumoje. Man nebereikia aplinkos, kad patvirtintų, kas yra gerai ar blogai.
Nors skambėtų gana keistai, bet būti vienumoje irgi reikia mokėti. Ne taip lengva nutildyti protą ir tiesiog išbūti su savimi. Pabandykit.
Sąmonė mums siunčia atsiminimus apie praeitį, dabarties vertinimus ir ateities planus. O jūs pabandykite pabūti nieko nevertindami ir viską tiesiog priimdami taip, kaip yra. Be jokio noro keisti, o su dėkingumu ir meile sau. Su pagarba savo praeičiai, pagarba sau ir aplinkai.
Šios parodos fotografijos ir yra apie tai.
– Manau, klasikinė fotografija įgaus antrą kvėpavimą. Žmonės paragaus naujovių ir grįš ten, kur yra tikroji vertė. Kaip sakoma, klasikinis baletas visada liks klasikiniu baletu.
Norėčiau pamatyti daugiau jaunų fotomenininkų. Jų mintys išties gilios ir gražios.
Fotografija nemirs tol, kol žmonės ieškos gyvenime gražių ir prasmingų dalykų.
