Asmeninio albumo nuotraukos

L. Jonušienė: su metais supranti, kad esi tik vienišas stebėtojas

Rašytoja, publicistė, dramaturgė, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalio „Tarnaukite Lietuvai“ laureatė Liuda Jonušienė praėjusių metu gale išleistą pirmąją poezijos knygą dedikavo dviem nepramintais keliais ėjusioms didmoterėms – G. Petkevičaitei-Bitei ir Felicijai Bortkevičienei.

„(…) nes tokios moterys įkvepia darbui, kūrybai ir tarnystei savajam kraštui. O ką gali žinoti, gal joms, praėjusiame šimtmetyje iškeliavusioms į Anapilį, visai įmanoma pamatyti, kaip ir kuo gyvena šiuolaikinė jų kraštietė“, – rašo autorė.
L. Jonušienė pripažįsta: į knygą sudėti eilėraščiai gimė jai sunkiausiu gyvenimo periodu, paženklintu ne tik pasauliniais sukrėtimais, bet ir pačios akistata su sunkia, neišgydoma liga.

Gerbiama Liuda, skaitytojai jus pažįsta kaip kelių romanų, pjesių, kelių „Panevėžio albumų“ autorę. Šįkart atsiskleidėte kitokiu, poetės, amplua. Rašote, jog prireikė daug metų, kol pasiryžote išleisti vien eilėraščių knygą. Ar atsiverti skaitytojui eilėmis yra sunkiau nei romane?

Nei sunkiau, nei lengviau. Romaną paprastai rašai kitiems, eilėraščius – pirmiausia sau. Bet ateina laikas, kai norisi pasidalinti intymesne patirtimi ir išgyvenimais, kurie galbūt skaitytojų širdis palies labiau nei išgalvoti romanų personažai. Tiesa, poeziją skaito kur kas mažiau žmonių, tad ir atsiverti ne taip „pavojinga“.

Visgi romanus pasirašėte Tilės Vakarės pseudonimu, o poezijos knygoje, kaip ir „Panevėžio albumuose“, kuriuose greta nuotraukų spausdinamos jūsų eilės, prisistatote tikruoju vardu. Kodėl leisdama poeziją pasirinkote būti visiškai atvira?

Tilės Vakarės literatūrinį vardą sugalvojau 2004 metais, prieš tapdama Lietuvos rašytojų sąjungos nare, kitaip tariant, profesionalia rašytoja, ir norėdama labiau atsiriboti nuo žurnalistės bei redaktorės Liudos Jonušienės. Nuo to laiko slapyvardžiu pasirašau romanus ir pjeses, tikruoju vardu – publicistiką ir eilėraščius. Gal todėl, kad pastarieji dalykai savaime to reikalauja?

Pasak L. Jonušienės, mirties dvelksmas iš esmės nieko nekeičia. Daug ką keičia gyvenimas ir mirtis.

Ar publicistės ir romanistės patirtis turi įtakos rašant eiles?

Rašau lygiagrečiai beveik visą savo gyvenimą. Tik publicistiką bei prozą – tikslingai, eilėraščius – pripuolamai. Jiems visgi reikia ypatingesnio nusiteikimo. O apskritai viskas labai susiję, tad apie vieno žanro įtaką kitam kalbėti sunku…

Kokios emocijos jus aplanko, sulaukus savo knygos? Ar jos tokios pačios pasirodžius pirmajai knygai ir šiai, jau dešimtajai?

Sulaukus ir dešimtos knygos, apima tas pats, sakyčiau, daugeliui kūrėjų pažįstamas popremjerinis – nuovargio, atsivėrusios naujos tuštumos, nepasitenkinimo jausmas. Tiesa, protu suvoki, kad galbūt tam tikrą laiką gyvenai ne visai beprasmiškai, kad šiaip ar taip dar vieną būties įspaudą savo kelyje palieki.

Viename eilėraštyje rašote: „šiandien manęs paklausė/ kaip gimsta eilėraščiai/ Sako – tikriausiai iš pilnatvės/ Ne – atsakiau – iš sielos tuštumos.“ Ir vis tiek paklausiu, kas jus įkvepia eilėms?

Manau, kad didesnę žmogaus buvimo dalį jo siela budi ramybėje. Kol neįkrenta kokia nors sėkla: nelauktas įvykis, netikėta mintis, nematytas vaizdas. O eilėraštis yra sudygusi sėkla. Kaip ir paveikslas, skulptūra, spektaklis, bet koks kitas kūrinys ar tiesiog poelgis.

Knygos pirmosios dalies „Žolės jėga“ eilės savo nuotaika labai skiriasi nuo eilių, sudėtų į kitas tris dalis. Man susidarė įspūdis, kad kone su kiekvienu puslapiu vis daugiau atvirumo, vis labiau skauda, kol galop ateina susitaikymo su tuo, kas neišvengiama, metas. Iš kur kyla toks pokytis?

Knygą sudarinėjau ir kai kuriuos eilėraščius rašiau bene sunkiausiu savo gyvenimo periodu. Nors tokius periodus, pavyzdžiui, dėl buvusios kovido pandemijos, dabartinio karo Ukrainoje, padidėjusios Rusijos grėsmės, išgyvename kone visi, kai kuriems tenka pajusti tiesioginį mirties dvelksmą. Taip atsitiko ir man. Tačiau gavusi Panevėžio meno stipendiją, privalėjau išleisti knygą. Tai padaryti galėjau tik, kaip gerai pastebėjote, susitaikiusi su tuo, kas neišvengiama, mano atveju – su neišgydoma liga. Tačiau tai nelabai ką pakeitė. O žinojimas, kad turi nebaigtų darbų, kad nenori skaudinti artimųjų, kad viltis miršta paskutinė – suteikia jėgų.
Be to, visada buvau ir lieku fatalistė ir pesimistiška optimistė. Jeigu tik tokia įmanoma būti.

Skaitau jūsų eilėraštį, parašytą likus dviem dienoms iki karo Ukrainoje. Jame – tokia pranašiška nelaimės nuojauta: „klaidžioja tamsus vasaris/ pasiklydęs tarp namų/ Tarp namų/ langais švininiais/ Durimis tarsi į niekur.“ Esate apdovanota stipria intuicija? Dažnai į ją įsiklausote? O apskritai, ko dažniau esate linkusi klausytis – proto ar širdies?

Mano profesija reikalauja būti racionaliai, pragmatiškai, santūriai. Asmeniniame gyvenime ir kūryboje tai irgi, ko gero, labiau pasiteisintų, jeigu būčiau bejausmė, nesivadovaučiau intuicija ir neklausyčiau širdies. Nežinau, laimei ar nelaimei, taip nėra.

Jūsų eilėse paliesta karo Ukrainoje tema. Kaip karas, geopolitinė įtampa paveikė jus, jūsų kasdienybę, jūsų kūrybą?

Kaip viena kolegė savo feisbuko paskyroje rašo: kariavau pernai, kariausiu ir šiemet… Aš – net dviem frontais. Kūryba, kaip ir apskritai gyvenimo kokybė, be abejonės, nukentės. Bet milijonų žmonių kančių akivaizdoje kalbėti apie savo bėdas – nykus egoizmas, ne kitaip.

Kaip manote, ar kultūra gali padėti rasti kursą, kaip išlaviruoti iš šito siaubo?

Rasti kursą, kaip žmonijai išlaviruoti iš ją ištikusio siaubo, gali tik politika ir politinė kultūra. Laikai, kai tikėjome, kad grožis (menas, grynoji kultūra) išgelbės pasaulį, manau, praėjo negrįžtamai.

Jūsų eilėse miestas pasirodo ne tik kaip šaltinis, įkvepiantis įvairioms būsenoms, bet ir savotiškas veikėjas. Kas jums yra Panevėžys? Koks santykis su šiuo miestu? Ar niekada nebuvo kilęs noras jį palikti?

Esu trečios kartos panevėžietė, asfalto vaikas. Miestas – mano kraujyje, savotiškas mano šeimos narys. Pamenu, kai „Senvagės“ žurnale suorganizavus laiško Panevėžiui konkursą, vienas, jei neklystu, ketvirtokas parašė: „nors Panevėžyje nėra pilies, aš vis tiek jį myliu“. Ne dėl pilies, žinoma, bet iš esmės jaučiuosi panašiai.
O mintis palikti šį miestą buvo ir yra kilusi, ir dar kils ne vienam panevėžiečiui. Daug intelektualaus jaunimo, nepritapusių menininkų, net seneliais tapusių pensininkų taip ir pasielgia. Tai nutinka dėl įvairių priežasčių.
Asmeniškai man norėjosi ir kartais tebesinori pabėgti ne nuo miesto, kad ir koks prieštaringas jis yra, o nuo kai kurių žmonių ir jų nežmoniškų poelgių.

Mums neabejotinai įdomios jūsų kūrybos ištakos. Jūsų dukra, taip pat rašytoja Indrė Jonušytė, akivaizdu, talentą paveldėjo iš mamos. O kokie atsitiktinumai ir objektyvios aplinkybės padėjo jums atskleisti savo kūrybiškumą?

Kai būdama vienuoliktoje klasėje vietoj kažkokio rašinio sukūriau „Keturias odes keturiems metų laikams“ ir lietuvių kalbos mokytoja mane iškart išsiuntė į respublikinį moksleivių literatūros konkursą, kuriame, beje, kartu su Valdu Kukulu, tapau laureate, gimė mintis apie literatės kelią.
Net studijuoti rengiausi lietuvių kalbą, bet dokumentus įteikiau pakeliui pasitaikiusio Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto žurnalistikos katedrai.
Nors ir lankiau lituanistų literatų būrelį, nesijaučiau stipri grožinei kūrybai. Prireikė dvidešimties metų ir daugybės profesinių perturbacijų, kad bene pirmoji Panevėžyje tapčiau laisvai samdoma žurnaliste, redaktore ir atsidėčiau kūrybai. Bendradarbiaujant bernardinai.lt, menufaktura.lt, delfi.lt, lrytas.lt, šiek tiek vietinėje spaudoje, trejus metus skaitant komentarus LRT „Kultūros savaitėje“, radosi ir laisvo laiko. O tarp žurnalistų daug kūrybingų žmonių. Mano įkurtose „Panevėžio ryto“, „Senvagės“ redakcijose dirbo Elena Mezginaitė, Bronius Ribokas. Ne veltui po vienu sparnu yra ir dvi organizacijos: Lietuvos žurnalistų sąjunga bei Lietuvos žurnalistų kūrėjų asociacija. Mes su Indre priklausom pastarajai ir turime meno kūrėjų bei paramos gavėjų statusą. O tai jau ir atsakomybė, ir paskata tęsti tai, ką esame pradėjusios.

Kas yra jūsų kūrybos pirmieji skaitytojai ir kritikai?

Dažniausiai pirmos mano kūrinius perskaito dailininkė Asta Radvenskienė ir korektorė Narsalija Lakiūnaitė. Artimųjų nevarginu. Jie gauna dovanų jau išleistą knygą.
Profesionalūs kritikai į regionuose sukuriamus leidinius nelabai kreipia dėmesį. Nesu nei tarp talentingiausių, nei tarp populiariausių Lietuvos rašytojų. O kai tau per 50 ar 60, tenka išgyventi ryškią kartų kaitą. Visose srityse. Ir tai ne vien tik džiugina. Juo toliau, juo labiau virsti vienišu stebėtoju. Reklamos ir viešumo nemėgstu. Susitikimai su skaitytojais labiau trikdo nei traukia. Net ir rašytoja, juo labiau poete prisistatinėti man nepatinka. Esu rašantis žmogus, ir tiek.

Kaip ir daugelis, esate socialinių tinklų vartotoja, tiesa, regis, ne itin aktyvi. Koks jų vaidmuo jūsų gyvenime? Kaip manote, kaip pasikeistų mūsų gyvenimai išnykus socialiniams tinklams?

Internetu pradėjau naudotis beveik iškart po jo atsiradimo Lietuvoje, nes tuo metu dirbau labai pažangiame „Lietuvos ryto“ dienraštyje.
Savo gyvenimą be feisbuko, skirtingai nuo „be interneto“, įsivaizduoju. Būtų nuobodžiau, turbūt negalėčiau naudotis mesendžeriu ir turėčiau mažiau draugų. Tegul ir virtualių, nes realieji po truputį išeina, kas perkeltine, o kas tikrąja to žodžio prasme. Žinoma, socialiniai burbulai atima nemažai laiko. O jį dabar privalau itin racionaliai naudoti. Bet argi to nevertėtų visiems daryti?

Jūsų gyvenimo literatūros kūrinys (konkretus autorius, knyga).

Knuto Hamsuno trijų romanų knyga „Panas. Badas. Viktorija“ ir Senekos „Laiškai Lucilijui“. Pirmąją du kartus paskolinau ir abu kartus knygų negrąžino. Nusipirkau trečią kartą.

Ačiū už pokalbį.

Komentarai

Šaunuolė Žurnalistė!Linkiu matyti šviesulį tunelio gale ir tvirtai laikyti jį,nepaleiskite Vilties.Gerbiu Jus.
Pagarbiai.
- Valentina P.
- 08:53 2024.01.30
- Atsakyti

Rodyti visus komentarus (1)