Kūryba kaip sielos veidrodis

Kamilė iš „Minties“ gimnazijos jau abiturientė, todėl ir spausdinama miniatiūra jai labai artima, leidžianti pajusti paskutinių metų mokykloje jaudulį. O Kornelijai iš tos pačios gimnazijos maga išbandyti ir poetinę kalbą, ir šiek tiek didaktinę prozą. Įdomu, ką pasirinks ateity.

Kamilė Marinskaitė (4 kl.)

„Kūryba man kaip sielos veidrodis, kurdama suprantu savo jausmus, ir susidėlioju mintis.“

Abituriento ruduo

Suskamba žadintuvas, jis pramerkia akis ir staiga topteli, kad išaušo rugsėjo pirmosios rytas. Rūke paskendęs pasaulis – dangus, medžiai, namai, žmonės. Lyg sapne ruošiasi paskutiniams savo metams gimnazijoje. Mokykloje sutinka daug besišypsančių bendraamžių, kurie yra laimingi sulaukę paskutinių metų gimnazijoje, tačiau jis nejaučia tokios laimės. Staiga pro akis prabėga vienuolika metų, praleistų mokykloje. Prabėga pačios gražiausios ir sunkiausios gyvenimo akimirkos. Jį persmelkia skausmas ir liūdesys – šie metai yra paskutiniai. Nes žino, kad nebesusitiks su draugais, kurie jam per kelerius metus tapo labai artimi. Tačiau taip pat supranta, jog reikia džiaugtis kiekviena akimirka, nes vis dėlto tai paskutinieji metai.

Ir tada suskamba žadintuvas.

Kornelija Dobrovolskytė (4 kl.)

„Kuriu, kad išgyvenčiau.“

Atodūsis

Prašau, išklausyk mane,

Kai kalbu nebyliai,

Man reikia visai nedaug,

Kad galėčiau pasijausti laisva,

Vienpusio jausmo,

Imituojančio laisvę,

Vienpusio noro,

Skrendančio čia,

Oro atodūsio – nejaučiamo,

Švelnumo pajėgos,

Gležnumo čia,

Pačiame centre.

Priesakai sau

Palikti žmogų kuriam laikui ar galbūt ir visam laikui – nėra nuodėmė.

Visada atminkite ir tai, kad ne už visus dalykus galima žmogui atleisti. Tuomet tam žmogui tai pasidaro įpratimas, ir net tada dažnai iš to žmogaus kyla pasinaudojimas jumis ar jūsų išnaudojimas.

Nepasimokęs žmogus visada pasirengęs daryti net ir blogus dalykus, tikėdamasis, kad šiaip ar taip atleisite. Pasistenkite nepamiršti ir to, kad visada reikia žiūrėti ir į situaciją, nes nuo situacijos ir, žinoma, jausmų priklauso dėl ko tai kilo.

Svarbu atminti ir tai, kad palikti žmogų vieną nėra nuodėmė. Tai yra neatleidimas jam už padarytą nuodėmę jums ir kartu (jei buvote brangus tam žmogui) tai bus jam iš susikaupusių jausmų gauta pamoka.