– Kas tapo kolekcijos „Circulation of Blood“ įkvėpimo šaltiniu?
– Kartais įkvėpimo šaltinis yra staigus ir konkretus. Šį kartą buvo kitaip – kolekcija susiformavo per ilgą laiką. „Circulation of Blood“ – kraujo cirkuliacija. Planavome fotosesiją, juokais buvo pasiūlyta pakabinti lašelinę, tačiau pavadinimo nereikėtų suprasti pažodžiui. Juo noriu išreikšti tai, ką reiškia gyventi Žemėje. Pasaulyje nuolat vyksta virsmai, dabar pereiname į naują erą – visi medituoja, išpopuliarėjo sveika gyvensena, gausu įvairiausių naujovių. Kolekcija pasakoja apie žemišką, kūnišką gėrį ir blogį, aistrą, meilę, neapykantą. Žmogiškumas yra labai įdomus. Egzistuoja ir kitas aspektas – drabužiai, daiktai. Kolekciją sudaro 21 daiktas – gyvename XXI amžiuje, 21 gramą sveria siela ir t. t. Šie daiktai derinami tarpusavyje ir gali sudaryti įvaizdį, vadinasi, tai yra kapsulės tipo kolekcija.
– Kas padiktavo spalvas ir medžiagas?
– Tema ir idėja buvo svarbiausios. Viskas vyko labai greitai. Sužinojusi, kad mano dalyvavimas Kopenhagos mados savaitėje patvirtintas, ėmiausi darbo. Pastaruosius dvejus metus rašiau magistro darbą ne mados, o konceptualiojo meno srityje, todėl teko perkratyti visas žinias. Kūriau itin racionaliai, atsižvelgdama į tai, kiek laiko galėjau skirti. Natūraliai susiklostė ir spalvynas – kolekcija skirta rudeniui–žiemai, laikiausi klasikinės paletės. Intuityviai jaučiu, kokios tendencijos ateina, taip suskambėjo raudona. Dabar pati stebėdama garsių prekių ženklų kūrėjų kolekcijas matau, kad spėjimai buvo teisingi.
Ryškios ar tamsios spalvos – tai klausimas ir man pačiai. Baigusi bakalauro studijas, pristačiau kolekciją, kurioje dominavo juoda, balta ir raudona. Vėliau, kai pradėjau bendradarbiauti su Aušra Urbanavičiūte, pristatėme labai spalvingą kolekciją. Kurį laiką atrodė, kad spalvos pačios prašosi pas mane. Mėgstu fluorescencines, flomasterių spalvas, todėl dažniausiai renkuosi arba visiškai klasikinę, arba vaivorykštės paletę.
– Kopenhagos mados savaitėje dalyvavote pirmą kartą. Kokie įspūdžiai?
– Kopenhagos mados savaitėje buvau pirmoji dalyvė iš Baltijos šalių. Visus skatinu teikti paraiškas, bandyti dalyvauti – tai nėra sudėtinga (reikia turėti stiprų darbų aplanką), o įspūdžių ir patirties sukaupiau labai daug.
Kopenhagos mados savaitėje buvau pirmoji dalyvė iš Baltijos šalių.
Organizaciniai dalykai užėmė didžiąją dalį laiko, ten žymiai sunkiau prisistatyti negu Lietuvoje. Esu dalyvavusi „Mados infekcijoje“ – viskas paruošta ir apmąstyta, tau tereikia rūpintis kūryba. Važiuojant į tokį renginį kaip Kopenhagos mados savaitė, ypač kai daug ką darai savo iniciatyva, iškyla begalė techninių klausimų. Bet į tai žiūrėjau kaip į eksperimentą, o kai visi klausė, kaip jaučiausi po pristatymo, galvojau, kad kolekcija yra tikrai gera, bet sau turėjau pastabų dėl organizacinių reikalų.
Radau laiko užsukti į kitų dizainerių pristatymus. Visada prieš savo kolekcijų šou labai nervinuosi. „Mados infekcijoje“ net Renata Mikailionytė ramindavo. Pasisekė, dieną prieš savo pristatymą patekau į prekių ženklo „Jean // Phillip“ renginį. Jie buvo pasirinkę labai panašų šou formatą, vis svarsčiau, ar pavyks: kolekcija pristatoma itin mažoje erdvėje, žmonės sėdėjo arti vienas kito, arti modelių. Mąsčiau, kaip publika reaguos į tai, kad nebus didelio podiumo, o modeliai eis visai greta. „Jean // Phillip“ pristatymo metu nedideliais laipteliais reikėjo pakilti į butą, kuriame buvome susodinti kaip svečiai. Pristatymas pavyko puikai, o aš gavau patvirtinimą, kad einu teisinga linkme.
Labai patiko „Lala Berlin“ renginys. Pristatymas suorganizuotas nenaudojamoje bažnyčioje, visa erdvė buvo apšviesta raudonai.
– Kuo buvo ypatingas jūsų renginys butike „Crime Passionel“?
– Kolekcija buvo pristatyta nišinių kvepalų butike. Šou metu 21 daiktas keliavo sudarydamas vis naujas formas, pasirodydavo vis kitame komplekte, o pati kolekcija buvo pateikta kaip performansas. Dalyvavo penki modeliai – keturios merginos ir vienas vaikinas. Jie buvo kūnai, tačiau drabužiai leido parodyti, kad yra ne tik kūnas, bet ir charizma, kuri savaime sklinda iš žmogaus.
Bendrai kalbant, mano kolekcija atspindi tendencijas. Ateinantis žiemos sezonas pasižymi geležinės jėgos, stiprios dvasios laikysena. Net modelius prieš šou įkvėpiau ragindama prisiminti aukštuomenę, karališkumą. Dabar to nėra ir turbūt nebus tokia forma, kokia anksčiau egzistavo, tačiau tokią eleganciją reikia puoselėti viduje. Modeliai iš butiko rūsio kilo į viršų, pasirodydavo ir vėl leisdavosi persirengti (vyko savotiška cirkuliacija, vystymasis, drabužiai sudarė vis naujus derinius). Nesvarbu, ar jūs miegate ant lentų, ar prabangioje lovoje, ryte keliatės ir sluoksniuojate drabužius, kuriate šukuoseną, skubate… Tačiau turite ir savo stiprybę. Galime atrodyti apskurę, bet vidinė jėga pribloškia. Mados kūrėjai šiemet labai jaučia šią tendenciją. Griežtas minimalizmas išėjo iš mados, svarbūs tapo jausmai, vidus. Jautriai suvokiama, kad turime daug sluoksnių – politinių, socialinių.
Modeliai į kolekcijos pristatymą atvyko iš įvairių šalių. Juos norėjau pasikviesti iš savo pažįstamų rato. Viena idėjų buvo ta, kad kolekciją pristatytų ne vien modeliai, o skirtingo amžiaus, lyties, profesijos, kūno sudėjimo žmonės. Rinkausi tamsiaplaukius, žydiško tipažo. Vienas vaikinas atvyko iš Londono, o mergina, buvusi „Auros“ šokėja, dar atliko performansą. Kaip pirmąjį veidą pasirinkau lietuvių kilmės tapytoją Gią Ram. Ji – buvęs modelis, labai androginiškų bruožų ir mano akyse puikiai atspindi 2017 metus. Imponavo tai, kad ji jau ne dirba modeliu, o tapo.
– Kaip kilo idėja pristatyti kolekciją dar ir Kaune?
– Grįžau gyventi į Kauną. Svarsčiau, kur pristatyti kolekciją, ir natūraliai atėjo atsakymas – Kauno kameriniame teatre. Nemažai dirbu su šiuo teatru, kuriu kostiumus spektakliams, ten man yra ne tik puiki vieta darbui, bet ir ideali erdvė kolekcijai pristatyti.
Pristatymas bus kitoks nei Kopenhagoje. Nebus tų pačių modelių, nes juos diktuoja vieta ir laikas, o nauja erdvė leidžia eksperimentuoti.
– Kuo skiriasi kostiumų kūryba nuo mados? Kas svarbiausia kuriant kostiumus teatrui?
– Visada išklausau režisierių – kokia yra jo vizija, pasakojama istorija, nuotaika. Apgalvoju, ką galiu padaryti, kad kitas žmogus, pamatęs personažą, suprastų, koks ir kas jis yra. Teatrinio kostiumo esmė – padėti žiūrovui perskaityti istoriją. Jei personažas tiesiog stovėtų scenoje, kostiumas jau turi šį tą apie jį pasakyti. Tai panašu į madą – ja irgi pasakojama istorija. Tik madoje tarsi projektuoju įžvalgas į ateitį, o teatre viskas vyksta čia ir dabar.
– Ar jūsų nepainioja su kita dizainere, Agne Kuzmickaite? Galbūt esate giminės?
– Nepainioja, bet nuolat teiraujasi. Kartą vienos fotosesijos metu dėvėjau marškinėlius su stilizuotu X ženklu. Visi sakė, kad ten kitos Kuzmickaitės drugelis (juokiasi). Mūsų braižas labai skiriasi – man paklūsta urbanistinis stilius, futurizmas, patinka konstruoti, žaisti su formomis. Su Agne nesame geros draugės, bet pasitaikius progai pabendraujame.