Vidas Bareikis ir Jurga Šeduikytė: du menininkai po vienu stogu

Vidas Bareikis ir Jurga Šeduikytė: du menininkai po vienu stogu

Režisieriaus, muzikos kūrėjo Vido Bareikio pastaruoju metu pilna visur: iškart po spektaklio „Žalgirės“ premjeros Nacionaliniame Kauno dramos teatre jis išvyko į koncertų turą po Lietuvą atlikti savo kurtų dainų, paskui dalyvavo laidų ciklo, skirto Lietuvos televizijos 60-mečiui, filmavime. Jau žinoma, kad V.Bareikio autorinių dainų koncertu prasidės muzikinė vasara buvusiame Ryšių muziejaus kiemelyje Kauno senamiestyje.

Su V.Bareikiu ir jo gyvenimo moterimi Jurga Šeduikyte susitinkame teatre Kaune. Kūrėjai pasidžiaugia, kad sutapus darbams gali praleisti daugiau laiko kartu – ir sūnų atsiveža, o šis smagiai laksto teatro užkulisiuose. Apie iššūkius, kylančius dviem menininkams gyvenant po vienu stogu, apie meną, galintį spręsti visuomenės problemas, ir pasaulėžiūros kitimą – pokalbis su garsiąja pora.

– Kaip sekasi dirbti kartu? Spektakliui „Žalgirės“, kurį režisavote, muziką kūrė jūsų žmona, J.Šeduikytė.

(R. Guigos nuotr.)

– Vidas: Dirbti kartu, man atrodo, yra santykių išsigelbėjimas. Mes labai daug laiko leidžiame atskirai, vienas – koncertuose, kitas – kituose koncertuose. Absoliuti laimė, kad prieš premjeras kartu būname teatre, čia ir Adą atsivežame, kartu kuriame, užsiimame tuo, kas mums teikia malonumą – tai man atrodo super. Kai Jurga atsakinga už muziką, man sumažėja reikalų, vargų, suprantame vienas kitą iš pusės žodžio. Atkrinta formalumai, kylantys dirbant su nepažįstamu žmogumi, viskas vyksta greičiau.

– Jurga: Viskas išsisprendžia tada, kai aišku, kas už ką atsakingas ir kieno žodis lemiamas. Kadangi Vido žodis lemiamas, aš užimu klusnią poziciją ir viskas stojasi į vietas. Tas vaidmenų pasiskirstymas visąlaik gelbsti, kad nebūtų konfliktinių situacijų.

– Jurga, ar Vidas pakeitė jūsų kūrybos stilių?

– Jurga: Vidas nekeitė mano kūrybos stiliaus. Man atrodo, kad jis kviečiasi mane tada, kai tinka mano kūrybos stilius, arba – jis pasitiki manimi, kad galėsiu persijungti. Nes kaip Jurga esu vienokia, o kaip aktorė privalau prisiimti kuo daugiau vaidmenų, lygiai kaip ir kompozitorius negali turėti vienintelio žanro arba stiliaus. Reikalingas atpažįstamas braižas, bet būtina sugebėti persijungti iš klasikos į elektroninę muziką, į džiazą – ko tik tuo metu reikia.

– Vidai, ar Jurga daro įtaką jūsų kūrybai?

– Vidas: Anksčiau gal buvo toks etapas, kai jaučiau, kad mes bandėme įtaikyti: Jurga – kaip man norėtųsi daryti, aš – kaip jai norėtųsi, bet paskui supratome esantys labai skirtingi. Paklausę savo dainų suvokiame, kokie dideli skirtumai. Nereikia jų niveliuoti, nes tada ir vienas, ir kitas prarandame savitumą. Dėl to dabar tik patariame vienas kitam.

– Tradiciškai vaiko priežiūros daugiau tenka mamai?

– Jurga: Ne. Jeigu man būtų reikėję ir Vidas būtų buvęs iš anksto informuotas, jis būtų pasiėmęs tėčio atostogas.

Sudėtinga, kai ir Vidui, ir man būna tas pats kūrybos etapas, kai laiko reikia kiekvienam ir prasideda trintis. Bet jei aš esu atsakinga už savo albumo kūrybą Vilniuje, o Vidas – Kaune, tuomet susidėliojame darbų grafiką ir laiką, žinome, kada aš jam padedu Adą vežiodama, o kada savo darbus darau.

– Vidas: Aš buvau Islandijoje, tai Adas buvo savaitę su Jurga, kai ji lankėsi Kinijoje, aš prižiūrėjau sūnų, dabar man Kauno laikotarpis – jis daugiau su Jurga, paskui bus Jurgos albumo laikotarpis, aš pasiilgęs Ado – važiuosime su juo kur nors. Mes nuo pat Maskvos taip: kai Adui buvo dveji, išvažiavau mokytis ir, kaip aš sakau, režisūros neakivaizdinį jis baigė man ant pečių.

– Jurga, ką manote apie moterų padėtį Lietuvoje? Ar jos yra diskriminuojamos?

– Jurga: Kai pamatai situaciją kitose šalyse, kur žmonės neturi, iš ko gyventi, supranti, kad mes daugiau zyziame, nei patiriame problemų. Pradėkime nuo to, kad kai kurių žmonių rankos tik į save nukreiptos. Dažniausiai mūsų šalyje situacija komplikuota dėl finansinės padėties, kas iš tiesų yra truputėlį bėda, nes vieniems atrodo, kad nereikia skirti finansinės paramos, kiti gal per mažai uždirbo, kad mylėtų savo šalį, tad viskas susieina į pinigus. Taip neturėtų būti. Aš neretai jausdavausi laiminga ir neturėdama daug pinigų. O kai uždirbu, imu svarstyti: leisti ar neleisti, investuoti ar ne, nusipirkti ar nepirkti. Galva tiktai kaista ir viskas. Kai pinigų nėra, tiesiog susiplanuoji išlaidas ir esi laimingas. Manau, reikia mažiau galvoti apie pinigus, jei įmanoma. Aš galbūt nepatyriau tokios baisios situacijos, kad tektų iš centų gyventi, tai nežinau, kaip reikėtų elgtis. Bet mano vaikystė prabėgo keturių vaikų šeimoje, kartais tik su gabalėliu sūrio šaldytuve, ir išgyvenome.

Kai pamatai situaciją kitose šalyse, kur žmonės neturi, iš ko gyventi, supranti, kad mes daugiau zyziame, nei patiriame problemų. J.Šeduikytė

– Ar pykstatės šeimoje dėl pinigų?

– Jurga: Neeee. Anksčiau man buvo svarbu. Kai Vidas uždirbdavo, galvodavau: „Kai aš uždirbsiu, mano pinigai bus atskiri – kur norėsiu, ten leisiu.“ Man anksčiau tai buvo svarbu, bet kuo toliau, tuo labiau švelnėju, pradedu į uždirbtus pinigus žiūrėti kaip į bendrą biudžetą, kitaip neįmanoma gyventi šeimoje.

– Gal Vidas neleisdavo ko nors pirkti, kad taip galvojote?

– Jurga: Tiesiog keičiasi situacija, kai vyras tau duoda pinigų nusipirkti kam nors, kad tau būtų smagu. Mašiną neseniai nupirko ir aš dabar noriu uždirbti pinigų, kad galėčiau prie jo mašinos prisidėti.

(R. Guigos nuotr.)

Reikia uždirbti kiekvienam, kai abu pakankamai tvirtai stovi ant finansinių kojų, tai ir nėra problemų. Aš nenorėčiau, kad vienas žmogus šeimoje uždirbtų ir vežtų ant savo pečių viską, nes tada prasideda, kad vienas atsakingas už vienus dalykus, kitas – už kitus. Mes skirstomės, mėgstame persidengti, apsikeisti vaidmenimis ir tai labai smagu. Aišku, vyras šeimoje yra Vidas. Šitais vaidmenimis mes nesikeičiame.

– Ar gyvenant šeimoje pasikeitė jūsų požiūris į priešingą lytį?

– Vidas: Mano požiūris į moteris buvo suformuotas vaikystėje. Mano tėvas turi vienokį požiūrį į moteris, su kuriuo aš gal kartais nesutinku, ir tai mano nuomonę formavo. Aš turėjau mylimą mamą, kuri buvo ta moteris šeimoje. O mūsų šeimoje nėra, kad traktuočiau Jurgą kaip moterį, man ji labiau kaip draugas ar inspiracijos šaltinis.

– Jurga: Kai sutikau Vidą, pakeičiau savo požiūrį į vyrus. Ligtolinis požiūris atėjo iš vaikystės problemų, aš savo tėčio nelabai atsimenu ir tiesiog nežinojau, koks tas vyro idealas, modelis, į kurį reikėtų lygiuotis. Susikūriau šabloną ir bandydavau užmauti jį ant žmogaus, žiūriu – netinka, ant kito maunu, o Vidas niekaip netilpo į tą šabloną, reikėjo jį sukarpyti, sudeginti ir pamatyti žmogų.

– Papasakokite apie „Žalgires“ – naujausią jūsų spektaklį Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

– Vidas: Kurį laiką kūriau spektaklius apie vyrus ir su vyrais, ieškojau savo alter ego ir sprendžiau kažkokias savo problemas. Viename festivalyje pernai sutikau kolegą iš Gruzijos, jis buvo atvežęs spektaklį su šešiomis nuostabiomis gruzinėmis aktorėmis. Sakau: „Koks tu gudrus, subūrei fainą moterų komandą.“ Gal tada mintis pasąmonėje pasisėjo: reikia paminti savo tvarką, pagal kurią dirbu, ir rinktis visą moterišką komandą, kad ir su tam tikromis išlygomis, nes pjesėje yra trys vyrai. Labai džiaugiuosi, supuolė labai gera komanda, panos labai draugiškos, kantrios, aišku, kaip ir visur, yra peripetijų, užkulisinių reikalų, bet tai nebuvo nešama į sceną ir už tai – ačiū.

Norėjau statyti lietuvišką pjesę. Į rankas pateko Gabrielės Labanauskaitės eskizas, dar ne pjesė tuo metu – moterų teisės, homofobija, seksualinės mažumos. Šios temos mane labai domina.

Kurį laiką kūriau spektaklius apie vyrus ir su vyrais, ieškojau savo alter ego ir sprendžiau kažkokias savo problemas. V.Bareikis.

– Ar menas gali spręsti tokias problemas kaip homofobija, nelygybė, moterų teisės?

– Vidas: Tiesiogiai, kad krutintų, tai ne arba labai retai. Aš net domėjausi manifestuojančiais spektakliais. JAV buvo pora atvejų, kai žmonės po spektaklių buvo taip užvesti, kad ėjo deginti vyriausybės. Bet yra netiesioginis poveikis – jaunam žmogui, atėjusiam pažiūrėti spektaklio, giliai pasąmonėje gal gims minčių, vėliau, kai subręs, pradės savo kovą gyvenime, jos grįš. Manau, tokios yra mūsų galimybės – pasėti mintis, idėjas, inspiracijas, abejones. (Ir šioje pjesėje ryškiai išpiešta vieno veikėjo, kuris yra translytis, linija – jo labai gaila kaip žmogaus.) Tai svertai, kurie gali keisti mąstymą.

(R. Guigos nuotr.)

– Jurga: Žmogus, atėjęs į teatrą, pamatytus dalykus atpažįsta: meilę, šilumą, dėmesio troškimą, nesugebėjimą išsiveržti iš vidinių varžtų. Ir kai supranta, kad jo viduje tos pačios problemos, kaip ir personažo, galbūt kada nors pagalvos kitaip. Tai kaip pasėta sėklytė – vienam ji niekada neprasikals pro storą homofobijos luobą, o kitam tai bus paskatinimas į žmonių santykius ir aplinką pažiūrėti plačiau.

– Ar menininkai savo pavyzdžiu gali keisti pasaulį? Ar jie turi dalyvauti socialinėse akcijose?

– Vidas: Nesu socialinis aktyvistas, kuris kasdien feisbuke rašytų nuomonę apie viską, kas dabar populiaru, bet kartais skaudamus klausimus aptariu, parašau savo nuomonę ir tai sulaukia atgarsio – matau iš atsiliepimų ar pasidalinimų, kad tai keičia.

– Jurga: Juk spektakliai yra tavo didžiausias lozungas, tavo pareiškimas!

– Vidas: Aš pats žinau, kaip mane inspiruoja režisierius Jimas Jarmuschas, jo naujausias filmas „Patersonas“, pažiūrėjau jį viešėdamas Islandijoje. Vežiojuosi šį filmą jau visą mėnesį su mintimi: kaip tas Jarmuschas gyvena, kad sugeba tokius dalykus padaryti? Jis neturi mobiliojo telefono, kompiuterio – griebiuosi tokių faktų, jie mane inspiruoja, suteikia kažką nežemiška. Manau, kad ir mes kažką taip veikiame. Prieina jauni žmonės po koncerto ir sako: „Man ta ir ta daina padėjo sunkią akimirką pratempti mėnesį.“

– Jurga: Man atrodo, jei yra idėja, ją turi išgvildenti, kūrinys turi paveikti tave. Ir kitą žmogų galbūt paveiks. Menas kelia klausimus, o žmonės patys renkasi atsakymus – toks ir yra tikslas.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų